Matydami gėlėmis išpuoštus Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios altorius, dažnas net nesusimąstome, kad parapijoje yra žmonių, kurie tuo nuolatos rūpinasi. Ir ne tik – dar ir švara, tvarka bažnyčioje, iškilmingų procesijų, atnašų nešimo organizavimu ir kitais svarbiais dalykais.
Šiuos darbus nuoširdžiai atliekanti Stasė Simanavičienė įsitikusi, kad niekas neįvyksta atsitiktinai – Dievo valia atsiduri ten, kur ir turi būti.
Jurga BANIONIENĖ
Tarp gėlių
Nors pasikalbėti su Stasele (ją kiti dažnai taip šaukia) susitikome saulėtą kovo rytmetį, ant stalo jos namuose dar žydėjo gimtadienio gėlės. Beveik mėnuo nuo jo praėjo, tik paminėti su artimaisiais dėl ligų pavyko gerokai vėliau, tad žiedai dar nespėjo nuvysti. Moteris gimusi svarbią Lietuvai dieną – Vasario 16-ąją.
Stasės kartos žmonės mažai gimtadienius švęsdavo, dažniau vardadienius. Kaime vainikus pindavo, ant durų kabindavo. „Anksčiau, jaunystėje, man gimimo diena buvo nereikšminga. Tik su metais atėjo suvokimas, kokią garbingą, svarbią dieną esu gimusi. Tad pirmiausia švenčiu ne savo gimtadienį, o Lietuvos valstybės atkūrimo dieną ir visada širdyje jaučiu didelį pakylėjimą, pajuntu tikrą šventę“, – tvirtino pašnekovė.
Ji sakė labai mėgstanti gėles. Visokias, išskirti pačių mylimiausių net negalėtų, kiekvienas žiedas gražus. Tad tikriausiai likimo taip buvo lemta, kad dabar ne tik jas augina, bet ir savo parapijos bažnyčią, kurios bendruomenės aktyvi narė yra, puošia.
Kada ir kaip pradėjo tai daryti, sunku tiksliai ir prisiminti. Buvo nuo seno pažįstama su seserimi vienuole Genovaite Daukaite, jos paskatinta ėmė vis aktyviau įsijungti į šv. Mišias, rūpintis procesijomis. Paskui patalkėdavo Kristinai Varanauskaitei, kuri buvo atsakinga už bažnyčios tvarkymą. „Pamenu, buvo didelė talka, lyg prieš Šeštinių atlaidus. Einu pro altorių, vieni šluoja, kiti plauna, didelis sujudimas, o dekanas Mindaugas Kučinskas man ir sako: „Stasele, jei galite, pasirūpinkit gėlėmis.“ Galvoju, kunigas prašo, pažiūrėsiu, taip viskas ir prasidėjo. Bet ne viena tai darau, visus labai kviečiu prisijungti, ir dekanas nuolat pabrėžia, ragina tuos, kurie turi gėlių, atnešti, puošti bažnyčią, juk ji – mūsų visų. Pati labai gėles mėgstu, auginu, darže vasaromis per šimtą gladiolių žydi, turiu ir draugių, kurios gėlininkyste užsiima, artėja sekmadienis, vis klausiu, gal turės ką pasiūlyti, kas pražydo. Bet visada, ką bedaryčiau bažnyčioje, tariuosi su kunigu Mindaugu“, – kalbėjo S. Simanavičienė.
Stasė kartais dekano paklausia, gal jau reikia jai pamainos, gal yra jaunesnių, gabesnių, kurie galėtų tuo užsiimti, bet sulaukia tik jo geranoriškos šypsenos, tad ir toliau tęsia tai, kas miela ir artima širdžiai.
Ji teigė, kad gėlėmis maldos namai turi būti išpuošti visada. Išskyrus adventą ir gavėnią. Nėra gėlių, kurios bažnyčiai puošti nebūtų tinkamos. Dažnai po vestuvių, laidotuvių žmonės jų paaukoja, palieka. O gėlių reikia išties nemažai – juk bažnyčioje net penki altoriai. Prieš didžiąsias šventes, atlaidus norisi dar gražiau pasidabinti, tad tenka pagalbos ir į floristus kreiptis, pasitarti, kartais jie padaro kompozicijas.
Vasara – vestuvių metas. Dalis jaunavedžių patys rūpinasi gėlėmis, tariasi su specialistais, dalis Stasės paprašo padėti, o būna ir tokių, kurie visai dėl to galvos nesuka. „Mes bažnyčioje turime baltus kaspinus, juos prie suolų pririšame, buvome kažkada padarę lankus iš pinavijų lapų, po žvakelę įdėjome, visko prigalvojame. Bet visada su jaunaisiais tariuosi, ko jie norėtų. Kartais tiesiog atneša gėlių ir paprašo kažką padaryti. Kai vyksta Pirmosios Komunijos šventė, ateina tėveliai puošti, parūpinu visokių vazų gėlėms merkti“, – kalbėjo moteris.
Bažnyčia visada buvo arti
S. Simanavičienė pabrėžė, kad viskas, kas įvyksta jos gyvenime, priklauso ne nuo jos pačios. Dievas viską sutvarko, atsiunčia ženklą, kad reikia tai daryti. „Kartais pagalvoju, kodėl man, ar sugebėsiu, bet per tai Viešpats kontroliuoja žmogų. Jei manęs prašoma, tai ir padarysiu, visi darbai pas mane taip vyksta. Niekada nemaniau, kad teks puošti bažnyčią, bet arti ji man buvo visada. Kai grįžusi iš Sibiro į Lietuvą, būdama šešerių, pirmą kartą įėjau į Kupreliškio bažnyčią, pirmiausia pamačiau prieš didįjį altorių degančią amžinąją švieselę. Man, vaikui, tai paliko labai didelį įspūdį. Visą gyvenimą ėjau su Dievu, su malda, su tikėjimu, augau religingoje šeimoje, kiekvieną sekmadienį dalyvaudavau šv. Mišiose, niekas neprimindavo, kad reikia. Man tai patiko, gal ir keistai nuskambės. Visas giesmes išmokau. Mano bobutė, kai būdavo Žolinė, eidavo daugiau nei 20 kilometrų į Vabalninko bažnyčią, net ne keliais, bet per miškus, laukus, vis neramu būdavo, kad nenuklystų. Ant vienos rankos sandaliukai, ant kitos – ryšulėlis su duona. Iš šio krašto buvo kilusi, jai tai buvo šventa pareiga. Malda ją visuomet lydėjo, labai norėjau, bet niekada taip ir neišdrįsau paklausti, kodėl ji kalbėdama rožančių vis verkdavo“, – į prisiminimus leidosi S. Simanavičienė.
Daugiau iniciatyvos
Moteris buvo ir viena tų aktyvisčių, kurios prisidėjo, kad Kupiškyje pradėtų veikti „Carito“ organizacija. Kurį laiką buvo jo pirmininkė. „Vargšais rūpinomės, buvo ir maldos grupė, paskui įvyko pokyčiai, pasitraukiau į šalį. Kai „Caritas“ kūrėsi parapijos namuose, jau pradėjus dirbti klebonui M. Kučinskui, irgi buvau toje iniciatyvinėje grupėje, darbavomės kartu su Jolita Grigiene. Ir dabar kartais mano pagalbos paprašo, įsijungiu, nes verdu tame pačiame katile, vyksta vaikų stovyklos, reikia ir virtuvėje padėti, nuolat bendraujame, bet šiandien man svarbiausi visi bažnyčios reikalai“, – pasakojo pašnekovė.
Per Kupiškio atlaidus, kuriuose viešėjo vyskupas Jonas Kauneckas.
Būdama aktyvi parapijos bendruomenės narė ir matydama jos gyvenimą iš arti, Stasė kartais pasigenda žmonių iniciatyvos, ypač senjorų. Yra daug, kurie niekada neatsisako padėti, bet nemažai ir tokių, kurie stengiasi likti nuošalyje. O prisidėti, daryti gerus darbus gali tikrai kiekvienas. „Pavyzdžiui, vyksta talka bažnyčioje. Ateina labai mažai talkininkų, dirbantys žmonės tikrai negali, nes talkos vyksta eilinę dieną, bet juk yra senjorų. Kodėl neateiti patalkėti? Dekanas stengiasi įtraukti jaunimą, nes vyresnių nesulaukiame. Būna skaudu, kai išgirsti, kad nugarą skauda. Visiems kažkas skauda, bet jei drauge sueitume, greičiau padarytume, ne taip ir pavargtume“, – svarstė S. Simanavičienė.
Be jaunimo būtų liūdna
Antai parapijos jaunimu, anot jos, galima tik pasidžiaugti. Dažnai tenka su jaunuoliais pabendrauti, jie pilni energijos, iniciatyvų. „Labai mūsų jaunimu didžiuojuosi, smagu, kad ir mane, jau tokio amžiaus, jie priima“, – šypsojosi Stasė.
Kad pavyksta vis daugiau jaunimo prikviesti į bažnyčią – dekano M. Kučinsko nuopelnas. „Jo užmojai tokie platūs, jis moka dirbti su jaunimu, juos įtraukti, paskatina, visur išveža, matau, kaip jie ruošiasi stovykloms, kaip entuziastingai tariasi, planuoja, dirba. Gražu žiūrėti, žaviuosi. Jaunimas bažnyčioje labai reikalingas, be jų labai tyku pas mus būtų“, – pabrėžė moteris.
Ji kartu su tikybos mokytoja rūpinasi, ir kad vaikai aktyviai įsijungtų į šv. Mišias, neštų atnašas. Prisideda ir prie procesijų organizavimo, nes kartais noro yra, tik kvietimo reikia, tad labai svarbu pastebėti, paraginti. Todėl labai kviestų ir pačius parapijiečius rodyti daugiau iniciatyvos.
Labai džiugu, anot Stasės, kad bažnyčia dabar visada atvira. Pradžioje tai kėlė nerimo, kaip viskas bus, bet ši tvarka pasitvirtino. Pati čia dažnai tvarkydamasi sutinka daug įdomių žmonių, užsukančių pasigrožėti, paaukoti. „Dažnai randu žmogų, atėjusį tiesiog pasimelsti. Atrodo, bažnyčia tuščia, bet žmogus, gal vedamas kokių nors problemų, nori pabūti su Dievu. Mane tokie momentai labai sugraudina“, – teigė pašnekovė.
Pirmi gyvenimo metai – tremtyje
Per Stasės dėdės (tupi viduryje) viešnagę Sibire. Jis, mokytojavęs Biržuose, buvo ištremtas į kitą kraštą. Stasė stovi kairėje. Viršuje – jos senelis Juozapas.
S. Simanavičienė gimė Sibire, Irkutsko srityje, Bodaibo rajone, Vasilevsko kaime. „Mano seneliai, mama, teta buvo ištremti 1949 metais. Sibire praleidau šešerius savo gyvenimo metus. Į Lietuvą grįžome 1957 metais. Senelis Juozapas Paliulionis Sibire ir mirė, ten palaidotas“, – savo gyvenimo istoriją pasakojo Stasė.
Stasės senelio kapas 1990 metais. Senelio palaikai jo dukros noru liko Sibire, bet 1990 metais, kai daugelio tremtinių palaikai pargabenti į Lietuvą, saują žemių nuo kapo parvežė tremtyje gimęs kupiškėnas Henrikas Dauderys.
Jos atmintyje iki šiol išlikęs didelis barakas, kuriame gyveno. Pamena ir savo krikštynas. Ir šiandien namuose saugo savo krikšto pažymėjimą. „Mane krikštijo 1956 metų spalį. Buvo didelė salė, žmonių spūstis, žmogus prie žmogaus, pačio proceso nepamenu, tik kai vedė į kažkokį kambarėlį nufotografuoti. Krikšto mama buvo mano teta, krikšto tėvas – kilęs iš Kupreliškio. Davė man nedidelį šokoladuką (saldainių mes tada juk negaudavome, o čia – šokoladas). Taip jį rankutėje spaudžiau, kad beveik sutirpo. Pasimelsti kartais eidavome į kažkokį didelį namą, ten buvo padarytas altorius, kryžius, kas klūpėdavo, kas sėdėdavo. Tuomet nieko nesupratau, tik paskui paaiškino, kad žmonėms tai buvo kaip bažnyčia“, – prisiminė S. Simanavičienė.
Prieš išvykstant į Lietuvą, Sibire. Stasė – kairėje, šalia mama Genovaitė.
Iš Sibiro šeima grįžo į savo namus netoli Kupreliškio. Daug kas buvo sugriauta – tvartas, klojimas, namas ir klėtis išdraskyti, priemenės durys kirviu sukapotos. „Šituos namus saugojo mano senelio sesuo, jos neištrėmė. O mano seneliai, kai buvo vežimas, slapstėsi, bet artėjo Verbų sekmadienis, senelis pasiūlė eiti namo iš miško, nes reikės ryte važiuoti į bažnyčią, bet naktį buvo išvežti“, – pasakojo ji.
Pasirinko mediciną
Baigusi Kupreliškio aštuonmetę mokyklą, Stasė mokėsi Alizavos vidurinėje, vėliau įstojo į Panevėžio medicinos mokyklą. Prisipažino, kad visuomet svajojo būti mokytoja, bet tikriausiai taip buvo lemta, kad noras padėti žmonėms, empatija atvedė ją į mediciną. Gal ir aplinka suformavo tokią, nes visada, nuo pat vaikystės, buvo apsupta mylinčių, atjaučiančių žmonių – ir artimųjų, ir atsitiktinai sutiktų žmonių. Iki šiol dėkinga kunigui Aleksandrui Papučkai, davusiam labai daug gyvenimiškų patarimų.
Darbo metais Kupiškio senojoje poliklinikoje. Dešinėje – gydytojas Povilas Rimkus.
Gavusi paskyrimą į Jonavą, išvyko dirbti medicinos seserimi į šio miesto naujai pastatytą ligoninę. 1972 metais atitekėjo į Kupiškį, tad šiame mieste moteris gyvena lygiai 50 metų. Dirbo vaikų ligų skyriuje, tačiau pagal įgytą specialybę dirbti ilgai neteko, ėmė varginti alergija medikamentams. Kurį laiką dirbo vaikų darželyje, senojoje poliklinikoje. Bet laukė dar vienas didelis gyvenimo siųstas išbandymas – sunki liga. Darbo teko atsisakyti. Iki šiol Stasė labai šiltai atsimena kolegas medikus, su kuriais bendravo, susitikę ir šiandien pasikalba, o buvusios medicinos seserys net turėjo tradiciją rengti susitikimus. Vienas vyko parapijos namuose.
Visada užsiėmusi
Moteriai visuomeninė veikla niekada nebuvo svetima. Kai Kupiškyje kūrėsi tuometinė Lietuvos žmonių su negalia draugija, ji buvo jos iniciatyvinėje grupėje. Padėti negalią turintiems žmonėms, kad jie išeitų iš namų, įsitrauktų į visuomenę, buvo labai svarbu ir reikalinga. Kelerius metus S. Simanavičienė buvo šios draugijos pirmininkė. Paskui atsirado naujos veiklos, aktyviai vaidino „Provincijos“ teatre, dainavo moterų kolektyve „Versmė“. Vėliau įsiliejo į parapijos veiklą.
Prie akmentašio Vytauto Jasinsko nukalto kryžiaus, minint Kupiškio bažnyčios 100 metų jubiliejų. Stasė – ketvirta iš dešinės.
Stasė užaugino tris dukras. Kupiškio rajone gyvena tik vyriausioji Rita, ji, kaip ir mama, pasirinko mediciną. Vilma įsikūrusi sostinėje, o jaunylė Rasa emigravusi į Italiją. Moteris džiaugiasi trimis anūkais – Silvestru, Greta ir Ieva. Dažniausiai svečiuose sulaukia dukros Ritos, pernai du kartus į Lietuvą buvo grįžusi iš Italijos jaunylė Rasa, aplanko ir vidurinioji dukra.
Velykų atlaidai, procesijoje.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo
Paklausta apie savo pomėgius, Stasė sakė, kad labai mėgsta užsiimti daržininkyste. Jau dabar šiltnamyje triūsia. Patinka ir virtuvėje šeimininkauti. „Man niekada nenuobodu. Aš esu toks žmogus, kad veiklos visada prisigalvoju. Negaliu sėdėti ramiai, per televiziją tik žinias pasižiūriu, man geriau judėti, veikti, ir mintys blogos tada į šalį nueina, kai esi užimta“, – šypsojosi pašnekovė.
