Adomynės kaimo bendruomenė turi naują vadovę. Su šiomis pareigomis atsisveikinusią ilgametę pirmininkę Virginiją Pakalniškienę pakeitė jauna adomynietė Arevik Babajan. Nuo beveik penkerių metų Aluotose, netoli Adomynės, augusi Arevik dabar jas laiko tikraisiais namais, bet moters vardas ir pavardė išduoda, kad ji turi ne tik lietuviškų šaknų. Arevik yra gimusi Armėnijos sostinėje Jerevane.
Jurga BANIONIENĖ
Pratinasi prie naujų pareigų
Oficialiai Adomynės kaimo bendruomenės pareigas A. Babajan pradėjo eiti tik praėjusią savaitę.
„Buvau paskatinta tapti pirmininke. Bendruomenėje beveik nėra jaunimo, mes su vyru įsijungėme, paskui įtraukėme jo brolį su žmona. Svarbu, kad įsijungtų ir jauna karta, gal reikia aktyviau kviesti, žiūrėsime, gal pavyks“, – kalbėjo nauja pirmininkė.
A. Babajan jau keletą metų priklauso Adomynės kaimo bendruomenei, taip pat yra ir šio kaimo seniūnaitė, tad visuomeninė veikla nesvetima. Tik gaila, kad dėl pandemijos ji kiek priblėsusi.
Pašnekovė tvirtino, kad būdama bendruomenės pirmininke nori išlaikyti tai, kas jau pasiekta, nes Adomynės kaimo bendruomenė yra padariusi daug gražių darbų, stipri, reikia visa tai tęsti.
„Idėjų, minčių turiu, bet pasigirsiu, kai pavyks kažką padaryti. Kalbėti apie būsimus darbus dar anksti, tik pratinuosi prie naujų pareigų, nes man teko rimta atsakomybė, svarbu visų nenuvilti“, – šypsojosi A. Babajan.
Vis dėlto užsiminė, kad labai norėtų įrengti apšvietimą Adomynės dvaro parke, šalia kurio su šeima ir gyvena. Reikėtų ir užsiėmimų vaikams. Turi svajonę surengti floristų plenerą.
Apie savo šaknis
Arevik tėtis yra armėnas, o mama – lietuvė. „Aš gimiau Jerevane. 1995 metais atvykome čia, į Aluotas prie Adomynės, iš kurių kilusi mama, nes Armėnijoje pradėjo užsidarinėti fabrikai, įmonės, darbų mažėjo, o mano tėtis – batsiuvys. Tėvai nutarė, kad Lietuvoje ir vaikams bus geriau. Jie susipažino, kai tėtis atvažiuodavo čia dirbti, jei neklystu, Panevėžyje. Mano mama paskui tėtį išvažiavo į Armėniją, ten susituokė. Mama drąsi, nebijojo išvykti, labai gerai išmoko armėnų kalbą. Armėnijoje praleido 7 metus“, – savo šeimos istoriją pasakojo pašnekovė.
Nors šią šalį Arevik paliko būdama vos ketverių metų, tam tikros vaikystės nuotrupos išliko. „Iki šiol atsimenu tokią sriubą, vadinamą kroška, kuri gaminama su kefyru. Ji būna karšta, bet kefyro nesutraukia. Pamenu, kaip valgydavau tokias uogas, kol nepradėjau mokytis, nežinojau jų pavadinimo, paskui išsiaiškinau, kad tai šilkmedžio uogos. Gyvenome viename iš Jerevano rajonų, name, prisirinkdavau didžiausius maišus lėlių ir eidavome žaisti su draugėmis“, – kalbėjo Armėnijoje kurį laiką augusi A. Babajan.
Iki šiol ten gyvena nemažai jos artimųjų – tėčio seserys, Arevik pusbroliai, pusseserės. Paskutinį kartą gimtinėje ji viešėjo prieš šešerius metus, visų ir aplankyti nespėjo. Kelionė ilga, šalis skiria daugiau nei du tūkstančiai kilometrų. „Skridau pirma į Minską, ten reikėjo ilgai laukti, po to skridau dar tris valandas. Dabar, kiek girdėjau, yra tiesioginių skrydžių“, – kalbėjo pašnekovė.
Ir lietuviškai, ir armėniškai
Bendrauti su Armėnijoje gyvenančiais giminaičiais problemų nėra, Arevik puikiai kalba armėniškai, nes su tėčiu namie kalbėdavo jo gimtąja kalba. Ir šiandien dažnai įterpia žodį kitą armėniškai. Bet vaikas būdama greitai išmoko ir lietuviškai. „Kai ėjau į pirmą klasę, tik šiek tiek mokėjau kalbėti lietuviškai. Brolis pradėjo lankyti mokyklą, o aš vis sakiau tėvams, kad irgi noriu, tai išleido anksčiau, man buvo šešeri metai. Pamenu, tėtis mokė armėniškų raidžių, tai vieną kartą rašydama diktantą kažkokį žodį armėniškai parašiau. Buvo daug pusbrolių, su kuriais bendravau, tai teko išmokti kalbos“, – pasakojo A. Babajan.
Arevik yra antras vaikas šeimoje, dar turi du brolius ir sesę. Ji ir metais vyresnis brolis Martun yra gimę Armėnijoje, o Arturas ir Jelena – jau Lietuvoje. Pašnekovė džiaugėsi, kad su visais palaiko artimus santykius.
Savo šeimą su vyru Renatu sukūrusi adomynietė augina dvi atžalas – vienerių dukrytę Juliją ir penkerių metų sūnų Kornelijų. Į Adomynę gyventi jie atvyko prieš beveik šešerius metus.
„Vyras ieškojo sodybos, nes gyvenome, dirbome Vilniuje. Norėjosi turėti savo kiemą. Pamatė, kad parduodama sodyba Adomynėje, pasirodė labai graži vieta, prie tvenkinio, tik tada jis dar nebuvo išvalytas, visur apaugę, bet vyras jau turėjo viziją, kaip viską pakeisti“, – teigė moteris.
Adomynė – tikrieji namai
Gražinant sodybą aktyviai prisideda ir Arevik, nes Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje studijavo aplinkos apželdinimą. Ji augalus mėgo visada, patiko ir namuose, pas tėvus, juos prižiūrėti, puošdavo aplinką savo sugalvotomis augalų ir akmenų kompozicijomis.
Pagal specialybę dirbo sostinėje, šiuo metu taip pat užsiima aplinkos priežiūros ir projektavimo darbais.
Kad iš Vilniaus persikėlė gyventi į kaimą, Arevik nesigaili.
„Man patinka daržai, sodai, čia turiu daug veiklos. Matyt, esu kaimo žmogus. Seniau užsiiminėdavau rankdarbiais. Visko prisigalvoju. Kai nori, į didmiestį visada gali nuvažiuoti papramogauti, anksčiau gal ten labiau traukdavo, o dabar visai ne. Adomynė man jau namai, nors sakau, kad turiu dvi gimtines. Labai traukia ir į Armėniją. Jerevanas labai gražus, toks europietiškas, viskas išpuoselėta, ypač senamiestis, žavi architektūra. Jauku ten. Tik vasaromis būna karšta, rugpjūtį, kai viešėjau paskutinį kartą, dieną temperatūra buvo apie 38 laipsnius karščio, tad gyvenimas verda vakarais, kai kurios įstaigos dirba iki dešimtos vakaro ar dar ilgiau, nes per karščius dieną neįmanoma išbūti.
Lietuvoje daugiau žalumos, bet ten yra kalnai. Viskas man Armėnijoje patinka. Žmonės draugiški, labai svetingi, rūpinasi, kad pavalgęs būtum, viskuo vaišina. Iki šiol mama per Kūčias, Kalėdas gamina patiekalą su ryžiais ir razinomis, taip pat ruošiame patiekalą, panašų į lietuviškus balandėlius – į raugintų kopūstų lapus sukame lęšius, žirnius, pupeles, daug prieskoninių žolelių, tik patiekalų pavadinimų nežinau“, – sakė A. Babajan.
Savo ir šeimos ateitį moteris mato Lietuvoje, bet prisipažino pasvajojanti, kad senatvėje visai norėtų gyventi Armėnijoje ar bent daugiau pakeliauti po šią šalį.
