Ramūnas ČIČELIS
Žurnalistas, rašytojas
Šis komentaras yra skirtas ukrainiečiams Natalijai ir Igoriui. Su jais susipažinau lygiai prieš dvidešimt metų Italijoje, San Pietro miestelyje šalia Neapolio.
Mano, jauno žmogaus, keliai į tą šalį buvo nuvedę ieškoti skalsesnės duonos ir geresnio gyvenimo.
Bandymo būta labai sunkaus ir kartais vos pakeliamo.
Nepraėjus nė mėnesiui po atvykimo svetur, likau be pinigų ir darbo – visas turtas tada tilpo į mažą kuprinėlę.
Ieškojau pagalbos bažnyčioje, ten sutikau pagyvenusią ukrainietę Nataliją, kuri, išklausiusi mane, patarė vykti į nedidelį San Pietro miestelį, nes ten, jos žiniomis, yra darbo.
Važiuodamas vietiniu traukiniu, pastebėjau didžiulį šiltnamių kompleksą ir nusprendžiau ten ieškoti darbo, kad galėčiau užbaigti tą kelio romano vertą išvyką. Eidamas tarp šiltamių, pamačiau sėdintį darbuotoją.
Pasiteiravau, ar neatsirastų man darbo. Jis paklausė, kokios tautybės esu. Atsakiau, kad lietuvis. Jis parodė už puskilometrio stovintį namą ir pasakė eiti ten – rasiu savo tautybės žmonių.
Nuskubėjęs iki to namo durų, jas radau užrakintas. Po kelių minučių pamačiau besiartinantį maždaug penkiasdešimties vyriškį. Pasisveikinęs lietuviškai, nesulaukiau atsako. Pasisveikinau rusiškai. Jis buvo ukrainietis Igoris, aukštąjį išsilavinimą du kartus įgijęs buvęs nedidelio Ukrainos miesto savivaldybės darbuotojas, atvykęs į Italiją, kaip ir aš, užsidirbti.
Vakare į jo išsinuomotą namą sugužėjo dešimties ukrainiečių neformali bendruomenė, kurios niekieno nerinktas vadovas buvo Igoris, menkiau išsilavinę tautiečiai nestokojo jam pagarbos.
Vakare buvau pamaitintas, apnakvyndintas ir kitą rytą jau su jais ėjau kartu į darbą. Neįmanoma apsakyti, kokį dėkingumą jaučiau tada, periodiškai šiuos du dešimtmečius ir, žinoma, dabar.
Visus tuos metus galvojau apie Nataliją ir Igorį, kaip apie tiesos ir gėrio žmones.
Šiandien, Ukrainoje vykstant karui, galvoju apie savo geradarius kiek kitaip: dabar man akivaizdu, kad anuomet patirtas gerumas nebuvo išimtinis, jis slypi ukrainiečių tautiniame charakteryje.
Todėl, kai šiomis dienomis girdžiu raginimus padėti savo sesėms ir broliams Ukrainoje, atmintyje skamba Igorio tada ištartas klausimas savo neformaliai bendruomenei: „Kuo dar galime jam padėti?“
Neišsaugojau gyvų ryšių su savo gelbėtojais, tačiau, kad ir kur jie dabar būtų, esu didžiai jiems dėkingas.
Prieš kelias dienas, žiūrėdamas Ukrainos palaikymo akcijos „Laisvė šviečia“ transliaciją, labiausiai klausiausi profesoriaus Vytauto Landsbergio kalbos.
Dar kartą supratau tai, ką jau ir anksčiau žinojau: mes galime mėgti pirmąjį atkurtos Lietuvos valstybės vadovą arba jausti jam antipatiją, tačiau neįmanoma paneigti to, kad prieš tris dešimtmečius laisvi tapome todėl, kad buvome tiesoje, gėryje ir tikėjime. V. Landsbergis tada ir dabar yra žmogus, kurio asmenybės pagrindas yra šios trys dorybės.
Ukrainiečių ginklas dabartiniame kare irgi yra ne vien automatai ir priešlėktuvinės sistemos, kitokia technika. Jie apsiginklavę tuo, į ką jungiasi ir tiesa, ir gėris, ir tikėjimas, – Laisve.
Gyvename tokiu laiku, kai asmeninės istorijos tampa nebe tokios svarbios. Šios savaitės priklauso Istorijai. Kol kas ji verčia patikėti, jog žmonija mokosi ir tobulėja.
Ateities nežino niekas, todėl šiandien sunku nuspėti, kaip konkrečiai Rusija prieis liepto galą, bet tai, kad jai reikės stotis ant naujų kojų, dabar jau akivaizdu.
Kol kas beveik neprotestuojantys rusai yra nelaimingi žmonės, patikėję, kad jų diktatorius iš jų atėmė teisę savąsias istorijas terpti į Istoriją, kurią toje šalyje yra pagrobęs vienas žmogus ir jo klika.
XX amžiaus antroji pusė pasaulyje pažymėta imperinių valstybių pabaiga ir laisvų šalių atgimimu.
Ukrainiečiai negali nelaimėti šio karo, nes Rusijos šėtono karalystė yra stipriai pavėlavusi, Istorija tiesiog nuėjo toliau, nei siekia Putino vaizduotė ir realybės nesuvokimas. Imperinių valstybių laikas seniai išseko.
Dainininkė Veronika Povilionienė viename interviu yra sakiusi: „Niekada niekam nelinkėkite mirties!“
Poetė Dovilė Zelčiūtė-Gimberienė prieš kelias dienas priminė biblinį priesaką melstis už savo priešą, tačiau čia pat pacitavo Senojo Testamento frazę, kad mirtis yra užmigdymas, todėl galima melsti, kad Rusijos diktatorių Dievas tiesiog užmigdytų.
