GRĮŽUSI Į GIMTINĘ, PANIRO Į RANKDARBIŲ PASAULĮ

Kupiškėnė Regina Krivašejeva prieš beveik šešerius metus iš sostinės grįžo gyventi į gimtąjį miestą.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo

Kupiškio tautodailininkų liaudies meno studiją „Židinys“ šiandien puošia kupiškėnės Reginos Krivašejevos skiautiniai ir užrašinės odiniais viršeliais.
Į gimtuosius tėvų namų iš sostinės prieš beveik šešetą metų grįžusi gyventi Regina neatsidžiaugia šiuo savo apsisprendimu.
Įsiliejusi į Kupiškio trečiojo amžiaus universiteto meninės saviraiškos fakulteto veiklą, moteris vis giliau paniro į kūrybą. Dabar ji praskaidrina Reginos kasdienybę, suteikia vis daugiau spalvų ir teigiamų emocijų.

Jurga BANIONIENĖ

Rankdarbiai – artimi

Savo kūrybą R. Krivašejeva (Mikšytė) pristato ne pirmą kartą. Jos darbais buvo galima pasigrožėti rajono tautodailininkų 2020 metų kūrybos darbų parodoje Kupiškio etnografijos muziejuje.

Tautodailininkams kūrybinga moteris dar nepriklauso, bet galbūt ateis tam laikas.
„Iki tol jokiose parodose nesu dalyvavusi. Kuriu dėl savęs, nes man patinka, kad turėčiau kuo užsiimti namuose. Mėgstu viską išbandyti“, – pabrėžė Regina.

Rankdarbiai jai niekada nebuvo svetimi. Siūti, megzti išmokė mama.
„Ji turėjo labai geras rankas, buvo itin darbšti. Tais sovietiniais laikais nieko nebuvo, augo vaikai, reikėjo man juos ir apmegzti, ir apsiūti. Dirbau tokiame kolektyve, kur buvo labai daug puikių kolegių, dalydavomės kūrybinėmis idėjomis, tad aš visą gyvenimą kažkiek rankdarbiauju“, – kalbėjo R. Krivašejeva.

Kupiškyje gimusi ir augusi Regina, baigusi mokyklą, išvyko studijuoti į sostinę. Beje, pasirinko retą specialybę – ekonominę kibernetiką. Tuo metu ji buvo visiškai nauja. Pagal paskyrimą liko dirbti Vilniuje programuotoja suvirinimo įrengimų institute, paskui perėjo į muitinę, kur iki pensijos ir darbavosi.

„Prieš beveik šešerius metus grįžau į tėviškę, į tėvelių namus Kapų gatvėje. Tėvelių jau nebėra. Gal 20 metų namai stovėjo tušti. Mamos paskutiniai žodžiai buvo: „Vaikeli, tik namo neparduok.“ Taip juos ir išlaikiau.

Išėjusi į pensiją, nutariau, kad sėdėti Vilniuje, bute septintame aukšte, labai liūdna. Į savus namus visada labai miela parvažiuoti. Labai džiaugiuosi šituo savo apsisprendimu. Viskas man čia sava“, – pasakojo pašnekovė.

Odiniai viršeliai – pačios idėja

Ieškodama, kuo norėtų užsiimti, kaip galėtų paįvairinti ramią kasdienybę, R. Krivašejeva įstojo į Trečiojo amžiaus universitetą. Džiaugėsi čia sutikusi daug kūrybingų moterų. Gaila, kad dėl pandemijos veikla sustojo.

Reginos rankų darbo odiniai viršeliai užrašinėms. Juos moteris puošia piešdama ant odos akriliniais dažais.

„Turėjome įvairiausių užsiėmimų, kvietėmės visokių dėstytojų, supažindinusių su įvairiausiomis rankdarbių technikomis – ir ant šilko piešėme, ir paveikslus bandėme tapyti, ir iš odos visokius papuošalus darėme.
Man labai įdomu viską pabandyti, laiko tam turiu.

Mokytoja Genovaitė Malakauskienė mus mokė daryti užrašines su medžiaginiais viršeliais, o aš sugalvojau juos padaryti iš odos. Ji man labai patiko kaip medžiaga, odą lengva formuoti.

Aš pati odinių drabužių nemėgstu, bet užrašinę odiniais viršeliais maloniau rankose laikyti. Kaip ir rankinę kiekvienai moteriai turbūt smagiau turėti natūralios odos nei kokios dirbtinės“, – mintis dėstė kupiškėnė.

Užrašines moteris įsigyja parduotuvėje, o tuomet keičia jų viršelius, daro iš natūralios odos.
Daugelis darbų išdovanota, yra keletą ir pardavusi.

Kuriant skiautinius – ramybės ir kruopštumo

Regina kuria ir spalvingus skiautinius.
Pasakojo gavusi įspūdingą medžiagų palikimą iš vienos Kaune gyvenusios tautodailininkės ir tuomet skiautiniais labai susidomėjusi.
„Kažkada seniau, prieš gal dešimtį metų, jais užsiėmiau, bet labai mažai, o dabar nuo užrašinių daugiau perėjau prie skiautinių.
Man labai smagu dirbti su medžiaga, šis darbas malonus rankoms, patinka derinti spalvas, raštus.

Reginos Krivašejevos skiautiniai.

Niekur to nesimokiau, daugiausia informacijos radau internete.
Lietuvių, užsiimančių skiautiniais, yra labai mažai, pamokų lietuviškai mažoka, daugiau anglų, kitomis kalbomis. Bet jų mokėti nelabai ir reikia, užtenka stebėti, kaip tai daroma. Taip pat įsigijau knygų apie skiautinius, jų siuvimo technologiją.

Skiautiniai siuvami iš vadinamųjų blokų, reikia juos sugalvoti, tada derinti tuos blokus, spalvas. Kadangi medžiagų turiu visokių, įvairių raštų ir atspalvių, darbas išties labai įdomus.

Svarbiausia yra tiksliai siūti siūles, dirbti ramiai ir kruopščiai, nepaskubėsi, jei nori, kad viskas būtų tiesu ir gražu, blokų kampai tiksliai sueitų“, – kalbėjo kūrėja.

Pradžioje Regina kūrė mažesnius skiautinius – puodkėles, pagalvėlių užvalkalus, paskui darbai darėsi vis didesni – vaikiškos antklodės, lovos užtiesalai ir pan.

Pastaruoju metu Regina skiautinius kuria iš džinsinės medžiagos.

„Šiuo metu pradėjau kurti iš džinsinės medžiagos. Surinkau senus, nenešiojamus visos šeimos džinsus ir pasiuvau keletą rankinių, dėžučių, džinsai būna visokių atspalvių, galima juos derinti“, – pasakojo kupiškėnė.

Jos rankose senos medžiagos atgyja, specialiai naujų nereikia pirkti. Nors šiuo metu visa galva panirusi į skiautinius, Regina dar norėtų pabandyti ir ką nors naujo. Antai visai neseniai iš siūlų, kurie liko sukarpius senus džinsus, padarė dėžutę.

R. Krivašejeva teigė, kad kūryba yra atsipalaidavimo būdas, proga pailsėti, pabėgti nuo kasdienybės, prasmingai praleisti laiką.
„Į darbą nereikia, nėra didelių rūpesčių. Vasarą veiklos daugiau, turiu daržą, bet vaikai padeda.

Sėdėti nieko neveikdama prie televizoriaus aš negaliu“, – akcentavo kūrybinga moteris.