Knygų mugėje, gražiausių leidinių ekspozicijoje.
2021 metų rudenį naujų knygų lentyną papildė Kupiškio kraštui artima knyga „Elena Mezginaitė: žmonės man – viskas…“. O šiemet knygos leidėjus pasiekė džiugi žinia, knyga buvo pastebėta ir įvertinta Kultūros ministerijos.
Knygos dizainerė Asta Radvenskienė gimė ir augo Kupiškio krašte, mokėsi Šimonių vidurinėje mokykloje.
Po apdovanojimo dailininkė sutiko pasikalbėti apie savo profesijos ypatumus, pomėgius, gimtąjį Dapšių kaimą.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Kokie Jūsų įspūdžiai iš šių metų Vilniaus knygų mugės?
Knygų mugėje vasario 24 dieną visų nuotaika buvo prasta, nes tą rytą prasidėjo karas Ukrainoje. Kalbas tą dieną sakę kultūros ministras ir rašytojas Tomas Kondrotas vos tramdė ašaras.
Šiaip knygų mugėje visuomet yra į ką pažiūrėti. Buvo surengta knygų iliustratorių paroda, knygų apipavidalinimo konkurse nominuotų leidinių paroda. Vyko daug visokiausių renginių, buvo galima įsigyti naujų knygų.
Įspūdis geras, bet dėl Ukrainos persipynęs su liūdesiu, skausmu ir nerimu.
Ar tikėjotės tokio įvertinimo?
Žinia, kad būsiu įvertinta šių metų knygų mugėje, mane pasiekė dar prieš jai prasidedant. Tai džiugi naujiena. Tai respublikinis kompetentingų ir pripažintų kolegų įvertinimas. Kai daug metų darai tą darbą, smagu būti įvertinta. Atrodo, kad ne veltui dirbta, stengtasi.
Malonu, kad 2016 metais tapau Panevėžio kultūros ir meno premijos laureate. Be oficialaus įvertinimo, būna labai smagu, kai apie mano darbą gerai atsiliepia užsakovai, kai tie patys žmonės, įstaigos vėl kreipiasi į mane dėl leidinio apipavidalinimo. Jei užsakovas patenkintas, tai didžiausias man atpildas už darbą.
Asta Radvenskienė po apdovanojimo kartu su knygos sudarytojomis Sandra Voveriūniene ir Gitana Navagruckiene (dešinėje).
Paraišką dalyvauti konkurse nusiuntė Panevėžio Elenos Mezginaitės viešoji biblioteka. Būtume tos paraiškos nesiuntę, jei būtume nesitikėję įvertinimo. Pabandėme. Bandai ir gauni.
Nėra daug leidybos apdovanojimų. Toks konkursas kol kas vienintelis. Jei išleidžiama graži knyga, tai jos leidėjai labiau gerbiami, o ne dailininkai, ypač regionuose. Kartais net knygos dailininko pavardė būna nutylima.
Kas yra knygos iliustruotojas, maketuotojas, visiems lyg suprantama. O kas yra knygos dailininkas? Ar tai ne tas pats?
Leidinio maketuotojas atlieka techninį darbą. Jam knygos dailininkas nurodo leidinio matmenis, šrifto formą, dydžius, pasako, kaip viskas (nuotraukos, piešiniai ir kt.) turėtų būti išdėstyta. Jis taip pat parenka leidiniui popierių, kaip turėtų atrodyti knygos viršelis ir nugarėlė. Knygos dailininkas sudėlioja, pritaiko turiniui ir iliustratoriaus darbus leidinyje. Pavyzdžiui, su savo dukra Milda esame taip bendradarbiavusios.
Maketas ir iliustracijos Astos.
Knygą gali sudėlioti ir iliustruotojas. Leidinio išvaizdą apskritai visada lemia tai, ar tą darbą atliekantis žmogus turi estetinį jausmą. Panašiai, kaip yra su apranga. Vieni jaučia, kas tinka, kas netinka, ir specialiai to nesimokę.
Kur studijavote, mokėtės knygų apipavidalinimo?
Esu baigusi tuometinį Stepo Žuko dailės technikumą Kaune. Mano specialybė buvo meninis apipavidalinimas. Mokėmės kurti plakatus, susipažinome su įvairiais šriftais, spalvomis, kompozicija. Iki šiol nėra atskiros knygų dizaino specialybės. Rodos, šiuo metu Vilniaus dailės akademijoje gal nuo 3 ar 4 kurso jau galima pasirinkti tokią specializaciją. Taigi pirmiausia maketavimo mokiausi savarankiškai dirbdama. Juolab kad mano studijų laikais ir kompiuterių dar nebuvo.
Turiu dvidešimties metų darbo praktiką reklamos agentūroje, kuri daugiausia dirbo su spauda. Teko pradėti nuo vizitinių kortelių, plakatų, bukletų, lankstinukų maketavimo. Tobulėjant spaudai pradėjome gauti užsakymų iš menininkų. Išleidome Algimanto Aleksandravičiaus ir Stasio Povilaičio fotoalbumus. Prasidėjo bendradarbiavimas su dailės galerijomis, su Biržų, Rokiškio kraštotyros muziejais, su Kupiškio etnografijos muziejumi – „Kupiškėnų gyvenamieji trobesiai“, „Kupiškėnų klėtys ir klėtelės“.
Koks leidinys Jums pats mieliausias?
Vieno leidinio negalėčiau išskirti. Labai gera buvo dirbti, buvo įdomus procesas ir geras rezultatas rengiant su Rokiškio muziejumi dvarininkų fotografijų albumą, leidžiant Panevėžio muziejaus atvirukų kolekcijos albumą. Įdomu dirbti su muziejinėmis vertybėmis, senomis fotografijomis.
Taip pat esu patenkinta kai kuriais išleistais keramikų simpoziumų, Aukštaitijos dailės katalogais.
Kiek įsiklausote į užsakovų pageidavimus?
Visuomet įsiklausome į užsakovų norus, sumanymus. Tai lemia knygos formatą. Būna įvairių situacijų. Vieni žmonės ateina pasitarti, ką daryti su leidiniui sukaupta informacija. Kiti kreipiasi jau žinodami, ko nori.
Nebandau daryti kažkokio meno ir primesti savo požiūrio per prievartą. Knygos dailininkas turi būti tarsi nematomas.
Žinoma, jo pareiga, kad visa būsimo leidinio informacija būtų perteikta aiškiai, kultūringai, įdomiai, be nereikalingų mandrybių. Jei knyga reprezentuoja menininką, tai to menininko darbai ir turi būti kuo labiau atskleisti, svarbiausi tame leidinyje, o ne knygos dailininkas. Svarbiausia atspindėti knygos autorių.
Knygų dailininkai gali savo kūrybiškumą atskleisti darydami eksperimentines knygas. Per knygų mugę buvo nominuoti ir šioje konkurso kategorijoje dalyvavę knygų dailininkai.
Čia jau galima pasireikšti taip, kaip kas išmano. Tai ir rištos, ir lankstytos, ir miniatiūrinės, ir kitokios knygos. Čia svarbi knyga kaip skulptūra, kaip forma.
Gal kada nors ir aš rankiniu būdu padarysiu kokią nors įdomią knygutę.
Tik kai dirbi su užsakovais, taip improvizuoti negali.
Papasakokite apie save. Iš kur esate kilusi, kas lėmė, kad pasirinkote dailę?
Iki 14 metų gyvenau Dapšių kaime, mokiausi Šimonių vidurinėje mokykloje. Vėliau su tėvais išvažiavau gyventi į Panevėžį.
Mano vaikystė prabėgo gražiame gamtos kampelyje. Beržynėlis, upė. Mėgau po pievas braidyti, mane viliojo augmenijos įvairovė, spalvos, formos. Suskintų gėlių puokštes nešdavau į namus. Žiemą smagu buvo su rogutėmis nuo kalniuko nusileisti, slidinėti.
Buvau tikras gamtos vaikas. Nuo mažens mėgau piešti. Labai norėjau lankyti dailės mokyklą, bet neturėjau galimybių. Labai mėgau skaityti. Tas dailės ir knygų pomėgis savotiškai sulipo, susivienijo per knygų leidybą.
Su vyru Egidijumi
Į gimtinę kaskart atvažiuoju aplankyti močiutės, jos sesers bei kitų artimųjų kapų Šimonių kapinėse. Dapšių kaime sodybos, kur gyvenome, nebėra. Sunku rasti ir vietą, kur namas stovėjo. Sustoję akimis bandome ieškoti, bet nebėra akims už ko nusitverti.
Dapšiai yra mano tėčio tėviškė. Mama kilusi iš Rokiškio rajono. Mano mergautinė pavardė Ribokaitė. Pamenu, kad mokiausi vienoje klasėje su dabartiniu Kupiškio rajono meru Dainiumi Bardausku.
Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
Turiu savo kiemą. Tai puošiu jį įvairiais augalais, juos sodinu, formuoju. Mėgstu tapyti akvarele rytietiška „Sumi-e“ technika. Tai tapyba tušu (tarp kaligrafijos ir tapybos). Kas vakarą būtinai paskaitau, o tapyba retesnis užsiėmimas, nes tam reikia ir pasiruošti.
Ar esate savo tapybą eksponavusi?
Toje srityje kuklinuosi. Esu dalyvavusi keliose parodose su savo bendraminčiais dailininkais panevėžiečiais, kurie kartu su manimi, susibūrę į grupę, mokėsi tos tapybos technikos.
Ar Jūsų šeimoje visi menininkai?
Minėjau, kad dukrai Mildai sekasi piešti jausmingus grafinius darbus. Vyras Egidijus yra žinomas keramikas. Tik sūnus Jonas nesusijęs su menais. Jis programuotojas, tiksliukas.
