Virginija JUŠKIENĖ
Nutariau vieną dieną pagyventi tyloje, išjungiau garsus visur, kur tik įmanoma. Palikau tik vaizdus.
Ir pamačiau, kiek pasaulyje daug švelnumo. Ir daug spalvų. Žybsi šūvių salvės beveik naujametiškai. Taip švelniai skraido sparnuotos raketos, nukrinta ant namų, miestų. Po to tyloje matyti draiskanos – medžių, namų, daiktų ir žmonių.
Pasaulio miestuose mirguliuoja minios žmonių, jie palaiko, yra už. Kitur – juodi kvadratai, jie prieš. Pasaulyje yra daug žvaigždžių, meno ir mokslo, ir dar kitokių, kai kurie pozuodami prie šypsenų ir prie kostiumų priderina kaspinėlius, mėlynus ir geltonus. Matyt, jie yra už. Taip parodo savo kultūringą poziciją. Subtilu ir švelnu. Ir tos šalies įžymybės reaguoja, turtuoliai savo pilyse pasikloja mėlynos ir geltonos spalvos kilimėlius ir ten sportuoja. Parodo tokį vaizdelį, tikriausiai irgi palaiko, taip patyliukais. Dėl visa ko.
Išmaniųjų ekranėlių nuotraukose ir vaizdo siužetuose nėra drastiškumo, linijos sušvelnintos, kur vaizdas negražus, ten miglos uždėta, kad neišsigąstų žmonės, ypač jautrūs vakariečiai, jie nepratę būti necivilizuoti. Rūstų natūralumą ištverti gali tik didvyriai, tie, kurie kaunasi už save ir už visus, ir už vakarietiškas vertybes.
Žiūrėjau tuos vaizdus ir staiga susivokiau, kad žiūriu virtualų žaidimą. Toks tikroviškas, kad nelengva atskirti, kas tikra, o kur nupiešta. Nebent iš kvailų veiksmų galima nuspėti, kad kažkas čia ne taip. Bet tam reikia gerai įsižiūrėti ir pamąstyti.
Žmogus turi smegenų arti pusantro kilogramo (beje, vyrai apie 200 g daugiau negu moterys), jos sudaro apie du procentus kūno masės. Smegenys yra mąstymo organas, taigi galima tikėtis kokių nors rezultatų iš protingiausio padaro šioje žemėje. Pavyzdžiui, vien Europos Sąjungoje dabar žmonių yra 447 mln. su trupučiu, taigi arti pusės milijardo. Kiek visi jie, kartu sudėjus, turi smegenų, kokia galinga intelekto jėga gali būti. Ir visi jie dabar susitelkę svarsto apie 1,5 kg smegenų, priklausančius vienam: ką tas vienas mąsto, ką planuoja ar ko nors bijo, kas jį patenkintų ir nuramintų, kaip su juo susitarti, kaip jį įtikinti, ar jis sveikas, gal serga? Galvosūkiai kaip virtualiame žaidime.
Žmogus yra žmogus, jeigu jis ne beždžionė ir ne žiurkė (mokslas nustatė, kad visi šie gyvi padarai moka šypsotis). Kad žmogus nepaklystų, yra gyvenimo keliai ir rodyklės. Rodyklės į gėrio ir blogio, tiesos ir totalaus melo puses (tik dabar atsirado žiemiško peizažo fone mėlynai padažyta „na…ui“). Akivaizdu, kažkam tos rodyklės visiškai išsitrynė, bet tūkstančiams ir milijonams mąstančiųjų gerai matomos. Jie, tie matantys ir mąstantys, sako, kad labai nerimauja. Kad remia tuos, kurie teisūs. Ir laukia. Belaukdami skaičiuoja – nuostolius, išlaidas, sąnaudas, eurus, svarus, zlotus, prarastas vilas, jachtas, nuosavus lėktuvus, dienas, kiek atsilaikys tie, dėl kurių visiems taip neramu.
Išties, pašaipos ir gailesčio vertas tas, kuris vergauja despotui. Ar tik tokia šių dienų vergystė? Prisitaikę praktiškieji protai vergauja savo gerovei, savo pinigams, savo ramybei ir savo baimėms visko netekti. Kiti mąstytojai susitelkę ties liberaliomis vertybėmis.
Saugoti reikia tas liberalias vertybes. Ką padarysi, jeigu kitam kažkas atrodo kitaip, jis turi tokią teisę. Teisė yra sudėta į teisynus, kodeksus, sistemas. Ten viskas numatyta, taip pat ir galimybė sulaužyti teisės normas. Už sulaužymą numatytos bausmės. O jeigu tik truputį palaužė, dar ne visiškai sumalė į dulkes visa, kas aplinkui? Reikia palaukti, kol bus aiškiai matyti, nes teisyne tokia situacija nenumatyta. Nes protingai mąstant, tiesiog negali būti to, kas dabar yra.
O jeigu taip, tai gal yra ir tai, kuo netikintieji netiki? Yra tas, kuris vienintelis turi teisę, ne žmonių surašytą, ir galią, ne žmogaus duotą. Jis davė laisvę ir pasirinkimą įvairioms gyvybėms būti bendrystėje ir tarnystėje vienų kitiems. Mums tai neįveikiama užduotis?
Ką gi, įvyko klaida. Visata tik truputį pasirąžys, įkvėps, iškvėps. Ir išlakstys kosmoso begalybėje žiežirbomis visos ambicijos, galios, pretenzijos, vizijos. Atras kada nors kosmoso vaikas suanglėjusį gniutulą su inkliūzais. Ten būsime mes, kvailumo ir godumo liekanos. Ir galbūt viskas prasidės iš naujo. Galbūt.
O vakarop neiškenčiau, įsijungiau garsą savo išmaniuose daikčiukuose. Senyva moteris pasakojo savo draugei Liudočkai Maskvoje, kad sprogdinami namai, žūsta žmonės Kijeve, vyksta karas.
Pasiklausė Liudočka ir nustebo: „Nenorite karo? Tai ko jūs priešinatės. Paklausykit, ką jums sako, ir jokio karo nebus.“ Tą patį sako ir tas, kuris 1,5 kg smegenų nešioja ir didelę galią turi. Ir nėra kam (bent iš pusės milijardo gyvybiškai išlikti suinteresuotųjų Europos Sąjungoje) palydėti savos galios apsėstąjį iki palatos, kurioje nėra rankenų.
