2024/05/21

 

PABĖGIMAS Į KAIMĄ – SPONTANIŠKAS, ATRADIMAI – NETIKĖČIAUSI

Rymantas Jurgelaitis džiaugiasi miesto šurmulį iškeitęs į ramų gyvenimą kaime.
Nuotrauka iš asmeninio pašnekovo albumo

Kad miesto žmonės ieškodami ramybės, gamtos prieglobsčio ankštą didmiesčio butą vasaromis iškeičia į sodybą kaime, nestebina, bet visam laikui apsigyventi atokiau ryžtasi tikrai ne visi. O dar tokiame mažame, vos kelis gyventojus turinčiame kaimelyje pačioje girios pašonėje – juo labiau.
Persikraustyti į atokų kaimą apsisprendė kaunietis Rymantas Jurgelaitis su žmona Svetlana. Raukštonis prie Šimonių jis atrado visai atsitiktinai. Profesionaliai fotografuojantis vyras jau spėjo įamžinti nemažai Šimonių krašto vaizdų.

Jurga BANIONIENĖ

Lemtingas atsitiktinumas

Beje, „Facebook“ Rymantas pasivadinęs Valkata Satnamyr. Tik anot jo, nėra čia kuo stebėtis, valkata visai nėra tai, apie ką iškart pagalvojame, – elgetą ar benamį. „Pagal žodynus valkata – laisvamanis keliautojas, iš žodžio valkiotis, tai keliauti, bastytis po pasaulį. Tai mano mėgstamiausias užsiėmimas“, – sakė jis.

Tad pirmiausia ir parūpo sužinoti, kaip keliauti mėgstantis Rymantas atrado Kupiškio kraštą ir kokios priežastys lėmė, kad čia liko.
„Nuo Kauno marių atsidūriau prie Kupiškio marių. Gimiau Šlienavos kaime, Kauno rajone, o mano mama kilusi iš Dvareliškių – kaimo, užlieto Kauno marių. Užaugau Panemunėje. Paskui gyvenimui einant viskas taip susiklostė, kad išvažiavau į Vilnių, turiu tris vaikus ir tris anūkus, jauniausio sūnaus širdis dar laisva, Kupiškio panelės tegul nežiopso. Mes gyvenome Vilniuje, nemažai pasibastėme po pasaulį. Vis sakydavau, kad noriu kokios nors pabėgimo vietos, nes sostinė kuo toliau, tuo labiau vargino. Vilniečiai manydavo taip: jei grįžti gyventi į Kauną, tai karjeroje žingsnis atgal, o dabar patys bėga į Kauną, nes ten ramiau, yra daugiau darbo vietų. Aplink Vilnių statomi tik įstaigų pastatai ir kotedžai, kur gali į kaimyno langą pasibeldęs druskos paprašyti. Pavargome nuo to. Nuomodavomės poilsiavietes, o žmona nuolat sakė, kad per kelias vietas negyvens. Sodybos šiame krašte neieškojome, daugiau aplink Kauną, Alytų, bet Panevėžyje suradome draugų, partnerių ir pradėjome dairytis aplink šias vietas. Dvejus metus vyko sodybos paieškos, kol galiausiai nuėmiau visus paieškos filtrus ir iškrito ši“, – įdomią savo atsiradimo Šimonių krašte istoriją pasakojo R. Jurgelaitis.

Prisijaukino iškart

Nutarė sodybą apžiūrėti. Pasirodo, šioje sodyboje visada gyveno įdomūs žmonės. Pradžioje su tuometiniais šeimininkais sutarė pabūti kelias dienas, apsižvalgyti, pasipratinti, bet užstrigo dvi savaites. Pašnekovas prisiminė, kad kai po kurio laiko nuvažiavo apsipirkti į vieną Kupiškio prekybos centrą, buvo nustebęs, kad niekas niekur neskuba. „Pirmiausia ir sužavėjo kupiškėnų ramybė. Paskui tai pradėjo erzinti, ypač jei norėdavai kažką greitai susitarti. Pavyzdžiui, vėluoji į mašinų plovyklą, paskambini, paprašai palaukti kelias minutes, išgirsti atsakymą, kad dirbama iki penkių, viskas. Bet yra ir kitokių, su kuriais viską staigiai, aiškiai gali susitarti“, – kalbėjo humoro jausmo nestokojantis R. Jurgelaitis.

Po tų dviejų savaičių su žmona grįžo į Vilnių, bet pamatė, kad nieko nebus. Vilniuje šeima turi butą, yra ir didelis parkas, kur gali pasivaikščioti, bet tai ne tas pats, įkyrėjo nuolatinis šurmulys, važinėjimas. Nutarė grįžti. Viskas įvyko užpernai, vasarį. Neseniai netgi Rymanto mama persikėlė gyventi į Šimonis.

Atokų gyvenimą kaime, anot R. Jurgelaičio, pasirinko ir daugiau draugų, pažįstamų, taigi, galbūt jie tuo nuo jų užsikrėtė, pastoviai stebėjo „Facebook“ puslapį „Noriu gyventi kaime“. Be to, vaikystėje abu kaime augę, tad nebuvo tai visai svetima, krosnį užsikurti ir jam, ir žmonai – jokia problema.

Naujakuriams buvo ką veikti – reikėjo namą apšiltinti, nes senieji savininkai atvykdavo tik vasaromis ir visur žiojėjo skylės. Raukštonys – visai šalia girios, per langą ji matyti. Sodybų, anot pašnekovo, kaime gal septynios. Ne visos jos gyvenamos. Bet judėjimo netrūksta. Tik atrodo, kad tai atoki vieta.

Problemų dėl darbo irgi nebuvo, nes tiek Rymantas, tiek jo sutuoktinė Svetlana dirba nuotoliniu būdu. „Šiuo metu vadovauju dviem tarptautinėms kompanijoms, prekiaujame IT įranga, turime ir savo su žmona apskaitos verslą, bet iš prigimties esu IT specialistas“, – teigė pašnekovas.

Nesiliauja stebėtis

R. Jurgelaitis su žmona turėjo svajonę įsigyti namelį ant ratų ir pakeliauti po Europą, netgi dirbti tokiu būdu, bet atradus šį kraštą, važiuoti kažkur nelabai ir norisi. Ne kartą savo partnerių verslininkų buvo atsivežęs, ką parodyti, jo teigimu, tikrai yra – ne tik girią, poilsiavietes prie Šventosios, bet ir Kupiškį, marias, Uošvės Liežuvio salą. Rymantas prisipažino, kad patys dar ne viską spėjo apžiūrėti, kažkas nuolat vis nustebina.

„Visi, kurie čia atvažiuoja, labai žavisi ir sako nesitikėję, kad Lietuva, juolab Šiaurės, gali būti tokia graži. Mano kardiologas, kuris atvažiuoja „tarnauti“ į Kupiškio ligoninę, su manimi juokavo, esą ką aš prisidariau savo gyvenime, kad ištrėmiau save į Šiaurės Lietuvą. Kai jam parodžiau nuotraukas, pasidarė viskas aišku“, – kalbėjo Rymantas.

Išskirti vienos konkrečios vietos, objekto, palikusio didžiausią įspūdį, pašnekovas nesiryžo. Viskas jiems čia patinka. Žinoma, žiemą gal mažiau yra ką pamatyti, bet vasaromis, tik laisvą minutę ištaikę, sėda į visureigį – ir į girią. Žmona ir pėsčiomis mėgsta pasivaikščioti, yra nuėjusi net 50 kilometrų.

Keliauti mėgstanti šeima jau dabar numačiusi sušilus orams aplankyti apie 20 dvarų. Turi ir specialų penkių valandų maršrutą draugams po girią ir jos gražias vietas.

Rymantui klaidžiojant po apylinkes labai krito į akis sutvarkyti karių ir kiti seni kapai. „Šiuose kraštuose niekas nekariauja su mirusiais. Visi kapai visada švarūs, žvakės dega, Lietuvoje tokių dalykų nepamatysi. Atrodo, tokios atokios vietos, gilyn į girią 20–30 kilometrų, pėsčiomis niekas nenueis, bet štai randi lentelę, žymą, kad kaimo būta, ar kapą, žolė nupjauta, sutvarkyta. Visi tuo stebisi“, – kalbėjo vyras.
Jis sakė visus draugus vis raginantis čia keltis gyventi, ypač vienišus, anot Rymanto, antrą pusę susirasti nebus bėdų.
„Mama man yra pasakojusi, kad Kupiškis – senbernių miestas, o Raukštonių kaimas garsėjo kaip aludarių. Kiekviena troba turėjo savo alaus gamybos receptą. Dabar jau niekas čia jo neverda, net samanės negausi. Ramu, niekas nieko. Tik medžiotojai juda. Aš pats nemedžioju. Kokia čia medžioklė, kai ant žemės prideda krūvą bulvių, sulipa visi į bokštelius, sueina šernai ir vyksta jų šaudymas. Va, pasiimk peilį ir eik vienas prieš vieną, tada taip, suprasčiau“, – mintis dėstė pašnekovas.

Su fotoaparatu – nuo vaikystės

Kai su Rymantu prakalbome apie fotografiją, jis teigė, kad ji lydi visą gyvenimą.

„Nuo 10 metų fotografuoju. Pirmiausia buvo nespalvotos nuotraukos. Tuomet dar būdavo tokie profsąjungų rūmai miestuose, ten pradėjau lankyti fotografijos būrelį. Šiurpindavau merginas, labai ant manęs pykdavo, kai parodydavau prigaudytų kadrų, kur jos plepa, išsižiojusios, aišku, neplatindavau jų. Turėjau gerą, profesionalų aparatą „Fed“, taip pat mažytį „Agat“, su juo labai gerai pavykdavo pagauti kažką įdomaus.

Mėgstu gyvą nuotrauką, nesurežisuotą, ypač gatvių nuotraukas, reportažines, bet ir menines taip pat. Pirmomis dienomis, kai čia atsikėlėme, du stovai, fotokamera visada stovėdavo paruošta kieme. Tik pasižiūrime pro langą ir lekiame prie tvoros fotografuoti, nes tokių dalykų, kiek kur esame Lietuvoje nakvoję, kaimuose apsistoję, nematėme. Turbūt net šimoniečiai nežino, kad čia būna baltos naktys. Vasarop prasideda mėnulio iškilimas iš laukų, pasirodo pilnatis, tokia ramybė. Sūnus su draugais važiavo prieš kelias savaites po girią pasivažinėti, sustojo ir pamatė žibančias akis – vilkai apsupo. Netoli Pirmojo pasaulinio karo vokiečių kareivio kapo, eigulys sakė, vilkė yra atsivedusi vilkiukus. Pačiuose Šimonyse stovi apleista sodyba, ten šuns būdoje lapė lapiukus atsivedė. Kai tvarkėme pasvirusią tvorą, visokiausių pėdsakų radome. Stirnos nuolatos ateina, jei tvoros nebūtų, ir į kiemą užsuktų“, – gyvenimo girios kaimynystėje įdomybes atskleidė R. Jurgelaitis.
Tiesa, kurį laiką fotografija buvo primiršta, pradėjo aktyviai užsiiminėti sportu, Rytų kovomis, boksu. Pamėginęs prie fotografijos grįžti, pirmiausia ėmė fotografuoti telefonu, bet suprato, kad nieko iš to nebus. Įsigijo sisteminį fotoaparatą „Sony“, kurį paskui greitai iškeitė į pusiau profesionalų, o galiausiai neatsilaikęs nusipirko profesionalią techniką ir vėl visa galva pasinėrė į fotografiją.

Kas fotografijoje svarbiausia

Paklaustas, kas fotografijoje yra svarbiau, techninės žinios ir priemonės ar momentinis situacijos, aplinkos ar žmogaus pajautimas, Rymantas teigė, jog, be abejo, matymas, kompozicija. Geras fotografas turi gebėti pastebėti net smulkiausias detales, kad jos nesugadintų gero kadro. „Kiekviena nuotrauka turi būti kažkoks pasakojimas, perspektyva“, – pabrėžė fotografas.
Šiuo metu Rymantas dažniausiai fiksuoja aplinkos vaizdus. Filmavimo kamera, fotoaparatas visada šalia. Nevengia išsitraukti ir telefono, nes gamta tokia – reikia spėti pagauti akimirką.

Pašnekovas už pinigus yra fotografavęs tik vieną kartą, įamžino vienos draugės jubiliejų. Pagal užsakymus dirbti nemėgsta, nes tada pomėgis virsta darbu, juntama įtampa.

Fotografuojant žmones, Rymanto teigimu, geriausia, kai jie nemato, kad tai darai. Turi labai mažą fotokamerą, telpančią rankoje, su ja galima pagauti puikių kadrų. Bet jei nori kokybiškų nuotraukų, reikia ir geros, stambios technikos, o pamatę didelį fotoobjektyvą žmonės įsitempia, nebemoka būti laisvi, o dar blogiau, jei pradeda dirbtinai vaipytis.
Jis svajoja sukurti nuotraukų seriją su tautiniais drabužiais pasipuošusiomis moterimis, dirbančiomis kažkokius darbus, bet su erotikos prieskoniu – palaidi plaukai, prasegta saga ir pan. Vienas Rymanto pažįstamas fotografas iš Rusijos yra surengęs panašią fotosesiją.

Apie grybavimo ypatumus

Paklaustas apie kitus savo pomėgius Rymantas pasakojo, kad seniau užsiėmė sportiniu šaudymu, tai daro ir jo žmona, kurį laiką abu dirbo Lietuvos olimpiniame centre, tad dažnai nuvyksta į Utenos šaudyklą pašaudyti koviniais ginklais.

Gyvenant kaime visada yra ką veikti. Ūkio neturi, bet kai žiema, sniegą reikia nusikasti, vasarą vėl savi darbai. „Visi gąsdina, kad padovanos ožką ar dar kokį nors gyvulį, sakau ne, mums užtenka savo katino, kuris labai greitai, iki Naujų metų, susitvarko su visomis pelėmis. Kastruotas katinas, šešerius metus išgyvenęs miesto bute, lauko nematęs, dabar kaip ir aš į miestą grįžti nenori. Pradžioje dar buvo nuotykių, reikėdavo iš medžio iškelti, dabar nuolat laukuose, net mano mamos mažą šuniuką išmokė peles gaudyti“, – linksmai pasakojo pašnekovas.
Sodyboje yra ir klėtis, kluonas, būtų galima ūkininkauti, bet tam tiesiog pristigtų laiko. Vis dėlto, anot Rymanto, negali žinoti, kaip bus ateityje.

Kai giria pašonėje, ar nueina pagrybauti? Rymantas juokėsi – nueini už tvoros ir voveraičių prisiskini, nereikia nė į girią toli lįsti. Vietiniai geras vietas parodė, kas kur auga. Grybauti visada labai mėgo. Uogauti, atvirkščiai, mamai geriau visas malkas sukapodavo, kad tik nereikėtų važiuoti uogų rinkti. Tik miškai ne tokie kaip čia buvo, ir grybai ne tokie augdavo, lepšiai, makavykai, čigonai, kitur vokietukais vadinami, juos ir rinkdavo. „O čia koks grybavimas? Pasiimi dalgį ir mosikuoji“, – juokėsi R. Jurgelaitis.

Jis papasakojo istoriją, kad kartą į svečius atvykusią mamą nuvežė pagrybauti, per pusvalandį tamsiu paros metu pririnko 25 kilogramų plastikinį maišą grybų. Dabar stengiasi uogauti ir grybauti tik tiek, kiek patys suvalgo.

R. Jurgelaitis su žmona jau spėjo įsilieti į Šimonių miestelio bendruomenės veiklą, tapo jos nariu, pažįsta ir vietinius gyventojus, taigi, pamažu įleidžia šaknis Šimonių krašte.

Rymanto Jurgelaičio fotografijose – ir Šimonių krašto vaizdai, ir akimirkos iš įvairių kelionių.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovo albumo

Dalintis
Vėliausi komentarai
  • Kaip čia pasakius…

  • Kaip smagu.Šaunuoliai.Kupiškis dideja.

Rekomenduojami video