Laisvė – nėra duotybė. Ją reikia saugoti, branginti ir ginti. Tą žinome mes, lietuviai. Tą žino ir gina ukrainiečiai.
Pastarųjų dienų įvykiai pasaulį vis labiau kausto ir perša mintį, kad karas Ukrainoje – neišvengiamas. Dar daugiau žmonėms nerimo ir baimės kasdien suteikia pranešimai apie ambasadų Ukrainoje evakuaciją, valstybių vadovų raginimai palikti šalį ir be svarbaus reikalo ten nevažiuoti.
O kaip jaučiasi ukrainiečiai? Jau daug metų Lvove gyvenanti ir gide dirbanti Veronika MAZUR sutiko papasakoti, ką patiria šio miesto žmonės.
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ
Ar nekyla panika Lvove?
Dvipusis jausmas. Kol kas pas mus gana ramu. Žmonės nepanikuoja. Pajuokaudama galiu pasakyti, kad kai prasidėjo COVID-19 pandemija, panikos rodiklis buvo masiškai perkami grikiai. Dabar niekas to nedaro. Aš kalbu tik apie tai, kas vyksta Lvove. Teko girdėti, kad Kijeve ir Charkove truputį kitokia situacija. Ten evakuojami ambasadų darbuotojai, iš šalies išvyksta turtingi ukrainiečiai. Kijeve jau nebėra gatvėse mašinų spūsčių, miestas ištuštėjęs. Visi tikisi, kad Lvovo nepuls.
Žiūrint per televiziją ir klausantis Jūsų prezidento Volodymyro Zelenskio kalbos, kartais mums, gyvenantiems kitur, susidaro įspūdis, kad šią situaciją vienaip mato ukrainiečiai, o visas kitas pasaulis truputį kitaip.
Mes jau kariaujame aštuonerius metus. Žiauru, bet žmonės priprato prie to ir atrodo, kad karas niekada nesibaigs. Per tuos metus buvo visko: tai lyg ir vyksta atsitraukimas, ir vėl ten suintensyvėja karo veiksmai. Žuvo daug žmonių.
Dabar kalbama, kad puolimas gali prasidėti po olimpiados arba vasario 16-ąją?
Juk po Sočio olimpiados ir Krymas buvo užpultas. Niekas nežino, ką Putinas galvoja. Turiu pažįstamų, kurie gyveno Kryme. Mums sunku suvokti, kad ryte prabundi ir matai pilnas gatves vadinamųjų „žaliųjų žmogeliukų“. Bet ten taip buvo – viskas pasikeitė akimirksniu.
Kita pažįstama gyveno Donbase, turėjo namus, darbą. Dabar viskas liko ten, ir tik džiaugiasi, kad šeima išsigelbėjo, liko gyvi, o tai, ką užgyveno, prarado.
O jeigu vyktų visuotinė jaunuolių mobilizacija, ar eitų jauni ukrainiečiai ginti tėvynės?
Jau dabar miestuose buriamasi į teritorinės gynybos būrius, finansiškai padeda vietos verslininkai. Žinoma, kad jaunimas eitų ginti tėvynės. Aš nesu politikė ir neišmanau karo ir politikos reikalų – tai tik mano nuomonė. Bet kažin, ar iš to būtų didelė nauda, jeigu kariauti eitų nepasiruošę žmonės. Prieš aštuonerius metus, kai tik prasidėjo karas, iš pradžių žuvo labai daug kareivių, nes jie nebuvo parengti, nežinojo kaip kariauti. Šiandien kariuomenė stipresnė, ten yra apmokyti žmonės. Žinoma, visi ukrainiečiai supranta, kad niekas už juos neapgins šalies, tai gali padaryti tik jie patys.
Ar jaučiate, kad Jus palaiko kitos šalys?
Taip, ir už tą esame labai dėkingi. Antai neseniai Estija padovanojo mobilią ligoninę – tai labai reikalinga ir svarbu čia kovojantiems ukrainiečiams. Mus kitos šalys gali remti ginklais, pinigais, bet laisvę turėsime apginti patys.
Vladimiras Putinas vis nepraleidžia progos pareikšti, kad gina kitur gyvenančių rusų teises. Tokios kalbos pasigirsta ne tik Ukrainoje, bet ir Lietuvoje. Kaip Ukrainoje jaučiasi rusų tautybės žmonės, ar čia juos kas nors skriaudžia?
Ukrainoje gyvena labai daug rusų. Čia daug rusakalbiams yra mokyklų, žmonės vieni su kitais taikiai sugyvena. Gal tik dveji metai, kai pradėta reikalauti, kad bent valstybinių įstaigų darbuotojai kalbėtų valstybine – ukrainiečių kalba, taigi tikrai nėra jokios diskriminacijos.
Neseniai turėjau turistų iš Ukrainos grupę. Jie buvo rusakalbiai, bet džiaugėsi, kad girdi ukrainietišką kalbą, sakė, kaip puiku ją girdėti.
Prakalbome apie turistus. Ar dar yra atvykstančių iš Lietuvos?
Pandemija buvo viską sustabdžiusi, todėl didelių grupių nėra, bet pavieniui atvyksta ir dabar. Štai laukiu atvykstančios poros iš Klaipėdos. Žinoma, yra ir tokių, kurie atšaukia kelionę.
Visiems neduoda ramybės klausimas – ar bus karas?
Mes labai labai tikimės, kad jo nebus. Kad sveikas protas nugalės.
Ačiū, Veronika, už pokalbį. To ir norime visiems palinkėti – taikos.