2024/04/18

 

TRYS KARTOS – APIE LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO DIENĄ IR PATRIOTIZMĄ

Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Šiandien Vasario 16-oji, šiandien švenčiame Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Miestuose ir kaimuose plevėsuoja trispalvės.
Ši diena ne tik žymi svarbią Lietuvos istorijos datą, bet ir nuteikia, ypač šiais neramiais laikais, visus pamąstyti, koks yra mano asmeninis santykis su šalimi, kurioje gyvenu, kokią jos ateitį regiu, kokios ateities norėčiau, ką kiekvienas galėtume, privalėtume nuveikti, kad į priekį žvelgtume su viltimi ir pasitikėjimu.
Savo mintis apie Vasario 16-osios šventę, apie savo santykį su Lietuva išsakė kelių kartų atstovai kupiškėnai.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Prieškariu švęsta nuoširdžiau

Mokytoja Vanda Jokantienė sakė, kad Lietuvos žmonės prieškario metais Vasario 16-ąją labai gerbė ir nuoširdžiau šventė.
Autorės nuotrauka

Mokytojos Vandos Jokantienės vaikystė prabėgo prieškario Lietuvoje. Iš tų dienų ji prisimena, ir kaip būdavo švenčiama Vasario 16-oji tėvų Kazimiero ir Uršulės Urbonų namuose, koks buvo žmonių požiūris į šią šventę.

„Anksčiau Vasario 16-ąją žmonės labiau šventė, ta švente didžiavosi ir ją gerbė. Gal dėl to, kad Lietuvos valstybingumas buvo palyginti dar neseniai atkurtas, dar buvo žmonių atmintyje gyvos nepriklausomybės kovos.

Įstrigo tai, kad mano mamytei buvo labai svarbu, kad valstybinė vėliava būtų tvarkinga, švari. Iškabinti nešvarią, aptriušusią vėliavą, jos nuomone, buvo didelė nepagarba valstybei. Ta jos nuostata ir man persidavė.

Kartą mamytė netyčia valstybinę vėliavą iškabino netaisyklingai, atvirkščiai, ne pagal reikiamą spalvų seką. Tai kaimynas policininkas net baudą jai skyrė. Dėl to niekas nepyko. Visi suprato, kad šis geras šeimos pažįstamas atliko sąžiningai savo pareigas.

Viešų šventinių minėjimų ta proga Kupiškyje savo vaikystės metais nepamenu, bet namuose Vasario 16-oji būdavo nuoširdžiai minima. Mamytė paruošdavo ta proga ypatingesnių valgių. Į svečius tą dieną neretai ateidavo kelios artimų pažįstamų šeimos, Siauriai, Leščinskai. Kartais tėveliai ir pas juos Vasario 16-ąją paminėdavo.

Tėvelis labai džiaugėsi, kad Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, jis ir kiti tautiečiai gali laisvai lietuviškai skaityti ir rašyti.
Mat prieš tai jis buvo baigęs rusišką keturklasę mokyklą, o lietuviško rašto pramoko slapta. Jis skatino ir savo tris dukras domėtis Lietuvos praeitimi.

Tėvelio paskatinta dar iki mokyklos perskaičiau Šapokos „Lietuvos istoriją“. Mat skaityti buvau pramokusi penkerių metų. Prieš tai iš jo buvau girdėjusi daug pasakojimų apie Vytautą Didįjį.

Nuo mažens man ir mano sesėms buvo skiepijama, kad savo darbą turime atlikti labai gerai, kad kiekvienas žmogus sąžiningai dirbdamas prisideda prie savo šalies gerovės.

Prieškario laikais buvo gerbiami ne tik gydytojai ar mokytojai, bet ir kitų profesijų atstovai, kurie labai gerai išmanė savo darbą. Antai mano tėvelis buvo labai geras šaltkalvis. Taisydavo ginklus, motociklus, mašinas.

Pas jį klientai atvažiuodavo ir iš Panevėžio. Jis mokėdavo atrakinti seifus. Į jį kreipdavosi seifo raktus pametę ar sugadinę klientai. Atrakinti seifą mokėjo iš klausos. Įsiklausydavo, kiek kartų ir kaip reikia pasukti raktą.

Pokario laikais viešai minėti Vasario 16-ąją žmonės bijojo. Gyvenome sovietinės okupacijos sąlygomis. Mano tėvų šeimoje vis tiek ta šventė būdavo paminima. Tėvelis turėjo gerą balsą, absoliučią klausą. Tai Vasario 16-osios proga visuomet sugiedodavo Lietuvos himną.
Savo šeimoje Lietuvos nepriklausomybės dieną irgi paminėdavome. Mano vyras buvo tremtinys. Prisimindavome ten jo patirtus vargus ir šviesesnius prieškario laikus.

Sovietiniais laikais, kai dirbau mokykloje, reikėdavo Vasario 16-ąją budėti, stebėti, ar nebus kokių nors provokacijų, iškabintos trispalvės. Mano budėjimo metu tokių dalykų nepasitaikė.

Taigi galima sakyti, kad tuometinė valdžia labai bijojo bet kokių užuominų apie buvusią Lietuvos nepriklausomybę ir jautė, kad ta idėja tarp žmonių dar gyva.

Labai gaila, bet šiais laikais Vasario 16-ąją žmonės mini labiau iš reikalo, ne taip nuoširdžiai kaip anksčiau. Gal nepatenkinti gyvenimu. Bet prieškario metais žmonės Lietuvoje irgi nelengvai gyveno, bet buvo didesni idealistai, ne taip palinkę į materializmą kaip dabarties žmonės.
Žinoma, yra gražių patriotizmo pavyzdžių ir dabar. Esu girdėjusi, kad yra šeimų, kurios susirenka kartu švęsti Vasario 16-osios, sugieda Lietuvos himną ir prasmingai praleidžia tą dieną. Tai ir vaikams pavyzdys bei priminimas, kas yra valstybė, kokia jos praeitis.
Tai ir proga visiems pasikalbėti, kas kelia nerimą, kaip gyventi, dirbti, kad Lietuvai būtų geriau“, – išsakė savo mintis V. Jokantienė.

Svarbu vidinis nusiteikimas

Kupiškėnė Rita Vaitiekūnaitė sakė, kad Vasario 16-ąją visada ant namo iškabina Lietuvos vėliavą. Dažnai dalyvauja tai progai skirtuose viešuose minėjimuose, eisenose, nes priklauso šaulių organizacijai.

Rita Vaitiekūnaitė teigė, kad būti Lietuvos patriote jai natūralus jausmas, nes šioje šalyje gimė, užaugo ir gyvena.
Nuotrauka iš asmeninio pašnekovės albumo

„Šiuo metu jau pradėjau dirbti viešo maitinimo srityje. Tai sunkoka būna visuomeninius dalykus suderinti su darbo reikalais, bet stengiuosi. Pasirinkau šaulės kelią. Ši veikla man labai patinka. Esu šalies patriotė. Jei prireiktų, eičiau ginti Tėvynės. Tam esame rengiami. Tai būtų mano pareiga“, – tvirtino pašnekovė.

Pasak jos, kupiškėnai nelabai aktyviai dalyvauja Vasario 16-osios renginiuose. Gal taip atrodo dėl to, kad apskritai žmonių Kupiškyje labai sumažėjo.

Antra vertus, žmonės pasirenka, kur jiems tą dieną eiti, nes renginių ne vienas būna. Be to, keičiasi ir tradicijos. Žmonės ieško, kaip kitaip tą dieną įprasminti. Svarbiausia vidinis žmogaus nusiteikimas, supratimas, kad ta diena yra svarbi, o ne šventės forma.

„Namuose, be vėliavos iškabinimo, kitaip Vasario 16-osios neakcentuoju. Dažniausiai per televiziją pasižiūriu tai progai skirtas laidas, koncertą. Natūralu, kad esu savo Lietuvos patriotė, nes čia gimiau. Jei būčiau gimusi kitoje šalyje, tai palaikyčiau tą šalį.
Man labai graži Lietuvos gamta. Turime visokių įdomių vietų, statinių, paminklų. Čia gyvena mano artimieji, draugai, čia galiu kalbėti lietuviškai. Savo ateitį sieju su Lietuva.

Mūsų šalyje yra daug perspektyvų, tik siekime savo tikslų, nenuleiskime rankų. Matau, ir kad nemažai jaunų žmonių išvažiuoja svetur labai dažnai dėl ekonominių priežasčių.

Norėtųsi, kad algos būtų didesnės, kad sklandžiau jaunimas, jaunos šeimos galėtų kurti savo gyvenimą.
Tie dalykai priklauso ne tik nuo pasaulinių tendencijų, bet ir nuo valdžios sprendimų. Dalyvavimas rinkimuose būtų galimybė kažką keisti. Tokiu būdu kiekvienas gali pareikšti savo nuomonę.

Deja, daug bendraamžių nelabai domisi politika, rūpinasi tik grynai savo asmeniniais reikalais“, – apgailestavo pašnekovė.

Gyvenimas išgrynina

Jaunas kupiškėnas Ignas Medelinskas užsiima individualia veikla statybų srityje.
Paklaustas, kas jam yra Lietuva, sakė, kad visų pirma tai gimtasis kraštas, kur užaugo, kur jaučiasi savas, kur graži gamta, kur artimi savo dvasia žmonės. Kurį laiką jam teko pagyventi ir padirbėti užsienyje. Ten jautėsi svetimas.

Ignas Medelinskas žada per rinkimus nebebūti abejingas ir balsuoti, jei ras kandidatą, atitinkantį jo lūkesčius.
Nuotrauka iš asmeninio pašnekovo albumo

„Lietuvoje jaučiuosi savo vietoje. Gerbiu savo tautą. Tarnavau kariuomenėje. Ten tikrai gavau nemažą dozę idealizmo ir patriotizmo užtaisą.
Valstybinių švenčių ypatingai nešvenčiu, bet tomis dienomis būna apmąstymų apie šalies nueitą istorinį kelią. Bėgti iš Lietuvos neketinu. Tik dabartinė šalies valdžia tikrai verta kritikos“, – kalbėjo pašnekovas.

Prakalbus apie tai, kad didžioji jaunimo dalis nesidomi politika, Ignas tvirtino, kad jis politika domisi. Seka naujienas, kas vyksta šalyje ir pasaulyje. Paskaito įvairių analitinių knygų, nes įdomu, kur juda pasaulis su įvairiomis idėjomis.

„Politika gali visiškai nesidomėti būdamas mokyklos suole, kai esi nesavarankiškas, priklausomas nuo tėvų, o pradėjęs gyventi savarankiškai kiekvienas žmogus susiduria su gyvenimo realybe, kuri priklauso ir nuo valdžios politikos. Pavyzdžiui, įvairūs mokesčiai, įstatymai, su kuriais tenka susidurti kasdieniniame gyvenime.

Sakoma, kad neturi teisės kritikuoti valdžios, jei nedalyvavai rinkimuose. Ne visai sutinku su tuo, bet dalis tiesos yra. Nuo pilnametystės esu tik vieną kartą rinkimuose dalyvavęs.

Kodėl neinu balsuoti? Man vis atrodydavo, kad tai beprasmiška, kad mano balsas nieko nelems, kad viskas jau iš anksto nulemta ir bus taip, kaip kažkieno numatyta. Taip mąsto nemažai žmonių ir pasidaro toks užburtas ratas – valdžios sprendimais nepatenkinti, o balsuoti atrodo beprasmiška. Kituose rinkimuose jau žadu balsuoti, jei matysiu kandidatų, kurie yra nusiteikę dirbti ne sau, o žmonių naudai“, – sakė Ignas.
Igną kupiškėnai pažinojo kaip pradedantį fotografą. Buvo įdomu sužinoti, kodėl šia veikla jis nebeužsiima.

„Fotografiją apleidau. Šiuo metu save labiau įprasminu kitoje veikloje. Fotografuoju tik laisvalaikiu asmenines šventes, keliones. Galbūt neturiu tos verslininko gyslelės, kad iš fotografijos galėčiau pragyventi. Kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Antra vertus, per gyvenimą žmogus keičiasi, išsigrynina tikslus. Į ateitį dabarties pasaulyje nieko negali planuoti. Antai, kas galėjo pagalvoti, kad koronaviruso pandemija viską apvers aukštyn kojomis“, – pasakojo apie save ir ateities perspektyvas pašnekovas.

Sovietams ta šventė buvo prakeikta

Julius Alekna, istorijos mokytojas, fotografas, buvęs ūkininkas, apie Vasario 16-ąją ir prieškario nepriklausomą Lietuvos valstybę žinojo nuo pat vaikystės iš tėvų pasakojimų. Jis užaugo patriotiškai nusiteikusioje šeimoje. Jo tėvas Pranas buvo politinis kalinys.

Julius Alekna išsakė savo įžvalgas apie Vasario 16-ąją, studentišką ir brandesnių metų pilietiškumo patirtį.
Nuotrauka iš asmeninio pašnekovo albumo

Pasak Juliaus, studijų metais tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute tarp studentų irgi atsirasdavo tokių, kurie slapta tą datą paminėdavo. Buvo gūdūs sovietiniai metai ir kiekvienas apie Vasario 16-ąją, apie laisvą Lietuvą viešai užsiminęs žmogus galėjo sulaukti represijų.

„Kartais Vasario 16-osios proga kažkas ateidavo į paskaitas su tautine juostele vietoje kaklaraiščio ir apsirengęs šventinį kostiumą. Tokia buvo subtili protesto forma.

Mes, studentai istorikai, apie Vasario 16-ąją žinojome. Tik šis faktas buvo pateikiamas iš sovietinės ideologijos pozicijų, kad raudonuosius nugalėjo buržuazija ir valdė Lietuvą.

Taigi Vasario 16-oji buvo siejama su priešo pergale ir sovietinėje Lietuvoje ją minėti ar švęsti buvo didžiausias tabu. Sovietų ta šventė buvo prakeikta. Kitoks požiūris į tuos įvykius prasiverždavo kartais iš kai kurių dėstytojų replikų. Profesorė Gaigalaitė, dėsčiusi mums Lietuvos istoriją, buvo nusivedusi į archyvus parodyti tų metų įvairių dokumentų. Dabar man atrodo, kad ji specialiai ten mus nusivedė, kad žinotume, jog turėjome nepriklausomą valstybę. Juk pati ji buvo gimusi 1927 metais, gyvenusi tuo laikotarpiu.
Aš gerai sutariau su grupės vadovu. Tai jis daug man pasakodavo apie tarpukario Lietuvą. Tie pokalbiai būdavo slapti. Apie Lietuvos tarybinę enciklopediją buvo sakoma, kad ten prikišta daug nereikalingos informacijos, o neminima, pavyzdžiui, kas buvo iškilių asmenybių tėvai, nutylimi svarbūs kai kurių asmenybių biografijos faktai ir pan.

Prieškario Lietuvos dokumentų archyvai buvo laikomi bibliotekų specialiuose fonduose ir ne visiems prieinami. Turėjai būti patikimas, labai lojalus tuometinei valdžiai, kad galėtum juos tyrinėti. Į tuos, kurie rašydavo mokslinius darbus iš to laikotarpio, žiūrėta labai įtartinai. Būdavo sunku jiems apsiginti disertacijas, pereiti ano meto ideologinį filtrą.

Gal jaunimas nežino, bet sovietiniais metais būdavo persekiojami tie, kurie švęsdavo savo gimtadienį vasario 16 dieną. Saugumiečiai juos tikrindavo, žiūrėdavo, kas per baliai pas juos švenčiami“, – pasakojo J. Alekna.

Jis prisiminė, kaip maždaug apie 1989 metus Vasario 16-osios proga su bendraminčiais Palėvenėlėje sodino medelius. Vėliau ta proga kasmet švęsti patriotiškai nusiteikusi šeimų grupelė rinkdavosi pas palėvenėliečius Sipavičius, po kurio laiko – pas Ridikus Kunigiškio kaime. Taip jie ir savo vaikams skiepijo patriotizmo jausmą, supažindino su Lietuvos valstybės istorija, su šios šventės prasme. Ta tradicija gyvuoja ir šiuo metu. Tik gal kiek buvusi kompanija išsisklaidžiusi. Užaugo vaikai. Kai kas pakeitė gyvenamąją vietą.

Paklaustas, kaip Lietuvos virsmą nepriklausoma valstybe vertina iš istoriko pozicijų, J. Alekna sakė, kad ir Vasario 16-oji, ir Kovo 11-oji yra kaip stebuklas. Užsienio spauda anuomet nepuoselėjo vilčių, kad tokie dalykai gali įvykti. Susidėjo daug palankių aplinkybių. Antai, jei lenkai prie Vyslos, prie Varšuvos nebūtų sumušę bolševikų 1918 metais, nieko nebūtų buvę. Žinoma, be palankios tarptautinės situacijos, daug lėmė ir pačių lietuvių ryžtas ir užsispyrimas turėti savo nepriklausomą valstybę.

„Labai brangus dalykas valstybė ir ją puoselėti reikia. Jei jos nesaugosime, Dievulis daugiau gali ir nebeduoti mums valstybės valdyti. Sudėtingi tai dalykai.

Tarpukario valstybingumas mums buvo labai reikšmingas. Jį buvome praradę daugiau nei šimtą metų, nuo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 metais (Abiejų Tautų Respublika – Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės federacinė aristokratinė monarchija). Buvome tapę tik teritoriniu vienetu, vadinamu rusiškai „Severo zapadnyj krai“ (Šiaurės vakarų kraštas).

Tarpukariu 1918 metų vasario 16-ąją sukūrėme tautinę valstybę, ne klasinę. Jei ne ta aplinkybė, būtume praradę lietuviškumą. Tarpukariu atkurtas Lietuvos valstybingumas konsolidavo žmones, atgaivino pilietiškumą, suformavo valstybiškumo įgūdžius. Tai turėjo milžinišką reikšmę, įkvėpė sovietinę priespaudą iškęsti ir atsitiesti.

Valstybę sudėtinga valdyti. Taip pat sudėtinga būti piliečiu. Gal kažkiek tingime, gal kažkiek neišmanome. Parėkauti yra vienas dalykas, o už savo veiksmus prisiimti atsakomybę – jau kitas.

Jaunimas nesidomi politika gal dėl to, kad labai gerai gyvena. Tai ir intelektualios reprodukcijos dalykai.
Buriasi tik kažkuo nepatenkinti. Prie jų tuoj prisiklijuoja visokie provokatoriai, kitų tikslų turintys asmenys. Gražios, pilietiškos idėjos ar jų užuomazgos iškreipiamos.

Tai vyksta dėl to, kad neturima įgūdžių atpažinti išorės grėsmių, provokatorių, kas yra melagienos, kaip tokiems dalykams duoti atkirtį.
Stinga stiprių lyderių. Pilietiškumas – tai neabejingumas aplinkai, šaliai, kurioje gyveni. Apskritai daug šiuo metu visuomeniniams dalykams abejingų žmonių, žinoma, kol jų asmeniniai interesai nepaliečiami. Antra vertus, iš patirties žinoma, kad liaudis daro revoliuciją, o vėliau tie žmonės tampa nebereikalingi, pamiršti. Nusivylimas irgi gimdo abejingumą“, – išsakė savo pastebėjimus ir įžvalgas pašnekovas.

Dalintis
Vėliausi komentarai
  • Pedagoginio instituto istorijos fakultete buvo dėstytojas, kuris kasdien nešiojo vietoj kaklaraiščio tautinę juostelę. Ptriotiškai nusiteikę vyrai tikrai turėjo kuo sekti. Kasmet institute vykdavo liaudies dainų festivaliai ,,Dainuokime liaudies dainas“, kur turėjo dalyvauti kuo daugiau studentų. Kiekviena grupė stengėsi paruošti kuo įdomesnį scenarių, surasti negirdėtų dainų… Taigi skambėjo liaudiškos dainos visame institute, bendrabučiuose repeticijų vardu. Ir vasario vidury. Lituanistės buvo neaplenkiamos, bet ir istorikai ne ką atsilikdavo. Festivalis keliais etapais pasiekdavo sąjunginį lygį. Tos pačios dainos skambėjo ir žygiuojant šventinėse demonstracijose. Kai Vatikano radijas pranešė, kad instituto rektorius rūpinasi jaunimo tautiniu auklėjimu, renginys,atrodo, buvo pavadintas kitaip.

    • Taip.tautiškumo ir didžiavimosi savo tauta buvo daugiau…

  • Be abejo didelė šventė ne tik lietuvių, bet ir kitų tautybių Lietuvos piliečių ir niekas šios datos nepamiršo ir nepamirš. Gaila kad šią šventę bando, o ir valdžios palaimintas dimensinius senukas tik Lietuvos žmonės jam to nelei nors kaip jis Lietuvos žmonės kolioja ir visais žodžiais purvina savo purvina burną savo sudmala spiaudidamas

Rekomenduojami video