VIRGILIJUS ALEKNA – APIE BRANGIAUSIUS LAIMĖJIMUS IR JO PĖDOMIS SEKANČIUS VAIKUS

Šiandien, vasario 13 dieną, kraštietis Virgilijus Alekna mini gimimo dieną. Prieš pokalbį jis pašmaikštavo, kad apie tai jam vis primena žurnalistai. Tačiau šis gimtadienis – išties neeilinis, legendinis disko metikas, dukart olimpinis ir pasaulio čempionas pasitinka 50 metų jubiliejų. Šia proga ir pasikalbėjome apie tai, kas labiausiai džiugina, apie sportinius pasiekimus, apie vaikus, kurie, taip pat pasirinkę sportinį kelią, jau stebina savo gabumais disko metimo sektoriuje.

Jurga BANIONIENĖ

Su kokiomis mintimis pasitinkate savo jubiliejų, ar susimąstote, kad tai – gyvenimo pusiaukelė? Ketinate jį ypatingai paminėti?

Jei atvirai, visiškai tam neteikiu didelės reikšmės, tai buvo ir neišvengiamai bus ir po šio gimtadienio, kasmet. Laikas eina, gyveni savo gyvenimą ir tiek. Nemanau, kad tai kažkoks įvykis, kad reikėtų viską pergalvoti, susimąstyti ir pan. Ypatingai ruoštis gimtadieniui tikrai neplanuoju, labai gerai, kad jis sekmadienį, draugai, artimieji susirinksime ir pabūsime. Didelėms šventėms dabar ir laikmetis netinkamas.

Kuo labiausiai norėtųsi pasidžiaugti apžvelgiant tuos jau nueitus gyvenimo metus?

50 metų nėra mažai, labai greitai tas laikas praėjo. Daugiau nei pusė mano gyvenimo susieta su sportu, tas laikas – labai šaunus, geras, manau, kad prasmingas. Didžiausias gyvenimo laimėjimas, kad pavyko sukurti didelę šeimą, tai labai svarbu bet kuriam žmogui.

Jūsų sportinė karjera įspūdinga. Esate 2000 m. ir 2004 m. Vasaros olimpinių žaidynių čempionas ir rekordininkas, dukart pasaulio čempionas, Europos čempionas, nacionalinis čempionas ir rekordininkas. Keturis kartus laimėjote geriausio Lietuvos sportininko ir po kartą pasaulio ir Europos geriausio lengvaatlečio titulą. 1998 m. Europos čempionato metu tapote pirmu nepriklausomos Lietuvos medalininku senojo žemyno pirmenybėse. Klausimas turbūt ne kartą girdėtas ir įkyrėjęs, bet kokiu savo apdovanojimu labiausiai mėgaujatės?

Vis dėlto kalbėčiau apie olimpinius apdovanojimus, turiu du aukso, tapau dviejų olimpinių žaidynių čempionu, ir vienas, ir kitas – labai svarbu. Pirmasis sukėlė daugiausia džiaugsmo, nes viskas buvo nauja, nepatirta, nežinoma, kai tampi čempionu, apie ką svajojai ilgą laiką, tos svajonės išsipildymas yra tikrai labai įsimintinas. Bet sportininkas pasiekia tikslus ir po to galvoja apie kitus, kur vėl reikėtų siekti. Nebuvo taip, kad pasiekiau ir sustojau, norėjosi pakartoti, dar geresnius rezultatus pasiekti. Iš dalies man ir pavyko.

Kur yra visi Jūsų sukaupti medaliai ir apdovanojimai?

Namuose beveik nieko neturiu, viskas yra Lietuvos sporto muziejuje Kaune. Namie niekas to nepamatys, o čia ateina daug žmonių, gali išvysti tuos olimpinius medalius, visus kitus prizus, tam sporto pakraipos muziejai ir yra.

Jei galėtumėte grįžti atgal į sportinės karjeros pradžią. Ar kažką keistumėte?

Tikrai nieko nekeisčiau, gal tik su dar didesniu noru, atsidavimu siekčiau gerinti rezultatus. Iš šių dienų lengva žiūrėti į padarytas tam tikras klaidas, gal jų nekartočiau ir tas sportinės karjeros kelias būtų dar geresnis, bet gyvename vieną kartą, tikrai neturiu ko gailėtis. Viskas klostėsi ir klostosi tinkama linkme, malonu prisiminti nueitą kelią. Vaikai kartais paklausia, turiu jiems ką pasakyti. Sūnūs seka mano pėdomis, abu yra disko metikai.

Jūsų sūnus Mykolas išties stebina savo sėkme disko metimo sektoriuje. 2021 metais jis nudžiugino pasaulio ir Europos jaunimo pirmenybių čempiono titulais. Nors yra jaunesnis už brolį, bet matyti, kad tvirtai įsikibo į diską?

Žvelgiant iš šių dienų, kol kas atrodo, kad taip. Nors Mykolo ir Martyno charakteriai yra skirtingi. Mykolas daugiau užsispyręs, tikslo siekia atkakliai, juolab kad paprasta viskas jam nebuvo. Ilgą laiką jis kaitaliojo sporto šakas, pradžioje labai norėjo žaisti krepšinį, jo svajonė buvo ir būti futbolininku, nuo 5 ar 6 metų jis man kartodavo, kad vesčiau į futbolo treniruotes, nori jį žaisti. O aš ilgą laiką vis atkalbinėdavau, kol sukako 12 metų ir pagalvojau, kad jei taip nori, tegul. Nuo šio amžiaus lankė „Ateities“ futbolo mokyklą Vilniuje, neblogai sekėsi, paraleliai užsiiminėjo ir lengvąja atletika, tai irgi gerai bet kokiam sportininkui sustiprėti, tobulėti kitose sporto šakose. Futbolininku jis buvo, rodos, 4 metus, kol atėjo tas laikas, kai suaugo, ištįso, išaugo pėda.

Kai buvo šešiolikos, rugsėjo pradžioje nuėjome į parduotuvę pirkti specialios avalynės, futbolo batelių, mums atnešė didžiausius – 48 su puse dydžio, koją įkiša – spaudžia. Sakau: viskas, Mykolai, baigėsi tavo futbolininko karjera, reikia užsiimti kitomis veiklomis. Tuo metu Martynas jau trejus metus lankė lengvąją atletiką. Patariau Mykolui kartu su broliu sportuoti. Taip ir prasidėjo jo kelias disko metimo sektoriuje. Vargo keletą mėnesių, nes viskas pasikeičia – ir treniruočių pobūdis, reikia susidraugauti su įrankiu, tai irgi nėra paprasta, bet buvo užsispyręs ir jam pavyko, po pusmečio tapo šiokiu tokiu disko metiku. Atrodo, kad jam tai labai patiko, treniravosi daug ir štai po pustrečių metų pasiekė tokius rezultatus.

Jis šiuo metu gyvena Kalifornijoje, studijuoja Berklio universitete ir pateko į naujo trenerio rankas.
Taip, iškart po pasaulio čempionato, kuris vyko Afrikoje, Kenijoje, Mykolas iškart išvažiavo į Jungtines Amerikos Valstijas studijuoti. Paskutinį kartą per Kalėdas matėmės, kai buvo mėnesiui grįžęs. Jis ten turi geras sąlygas, puikią sportinę bazę ir nesudėtinga derinti tiek mokslą, tiek sportą.

Universitetas didžiulis, turintis daugiau nei 40 tūkst. studentų. Mykolui labai patinka toks gyvenimo ritmas. Turi trenerį, kuris treniruoja labai daug auklėtinių, ne tik disko metikus, bet ir rutulio, ieties, kūjo. Žinoma, Mykolas gauna išskirtinį dėmesį, nes yra tituluotas, išsiskiria iš savo bendraamžių sportininkų metikų. Jų pagrindinės varžybos – universitetų MSA čempionatai, vykstantys birželį, tad iki to laiko ir negalės grįžti į Lietuvą. Disko metimo rezultatai ateina vėliau, sportininkų branda prasideda maždaug nuo 22–24 metų. Tad Mykolui nereikia dar labai skubėti ir visus stebinti. Po studijų ir galės apsispręsti, ar nori būti žymus disko metikas, ar ką kitką daryti.

Ar užsienis atveria didesnes galimybes siekti sportinių aukštumų?

Reikia atsižvelgti, kokie yra gyvenimo prioritetai. Žinoma, ten įgyjama didžiulė patirtis. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur išvyksta jaunuoliai, labai daug priklauso nuo to, koks treneris klius ir kaip galėsi savo sporto įgūdžius tobulinti. O studijas daug lemia tai, kokį universitetą pasirinksi.

Yra visokių pavydžių. Mykolas išvyko į Ameriką jau tikrai brandžiai mokėdamas mesti diską, vadinasi, jam jau nereikės mokytis, kaip mesti įrankį, jis įvaldęs gerą metimo techniką ir svarbu ją išsaugoti. Bet jei jaunuolis nuvyksta ir tikisi ten išmokti mėtyti įrankį arba ženkliai pagerinti jo metimo techniką – loterija, kaip pavyks. Aišku, prasiplečia akiratis, įgyji naujų draugų, patirtis, ypač jaunimui, tikrai yra neįkainojama.

Tačiau pirmas, pasukęs Jūsų pėdomis, buvo vyriausias sūnus Martynas. 2021 m. Europos jaunimo (iki 23 metų) čempionate užėmęs 7 vietą, pastaruoju metu jis pradėjo treniruotis dar aktyviau. Kaip sekasi jam?

Jis irgi savotiškai užsispyręs, turi puikius fizinius duomenis. Praėjusiais metais, kai broliui pavyko gerai pasirodyti varžybose, tapti čempionu, Martynas stebėjo, matė, kaip galima dirbant, žinant savo tikslą pasiekti, iškovoti. Nuo praėjusio rudens, šįmet jis tikrai intensyviai dirba. Matosi, kad jo rezultatai šiais metais turėtų būti kitokie, daug geresni. Aš manau, kad konkurencija tarp brolių bus, ir kuris vasarą bus stipresnis, dar neaišku.

O ar konkurencija broliams nemaišo?

Kol kas, bent kiek aš matau, didelės konkurencijos nėra, treniruotėse kiek kartu būdavo, vienas kitą palaiko, jų broliškas suartėjimas per sportą yra dar šiltesnis, artimesnis, abiejų pomėgiai panašūs. Tai į naudą, nesveikos konkurencijos tikrai nesijaučia.

Ar džiaugiatės, kad abu sūnūs eina Jūsų pasirinktu keliu?

Man be galo džiugu, kad jiems tai patinka, tikrai nebuvo jokios prievartos, kad būtinai eitų treniruotis, viskas įvyko natūraliai, tiek vienam, tiek kitam.
Augdami matė, kaip aš treniruodavausi, dalyvaudavau varžybose, įvairiuose čempionatuose, tai irgi turėjo tam tikros įtakos.
Manau, kad kiekvienas tėvas džiaugtųsi matydamas, kad jo vaikai irgi nori užsiimti ta pačia veikla.

Ar Jūs esate tik stebėtojas, ar mokytojas? Duodate jiems patarimų?

Stengiuosi nelabai kištis, nebūti įkyrus, vis tiek yra treneriai, dažniau esu kaip patarėjas, nes patirties turiu. Aišku, būna momentų, kai reikia apsispręsti, tai galiu pasisakyti, kaip norėčiau daryti, bet tikrai nesu diktatorius, jie turi visą laisvę rinktis, ką nori.

Jūsų dukra Gabrielė pasirinko lengvąją atletiką. Kaip sekasi jai šiame sporte?

Gabrielei 13 metų, ji yra legvaatletė. Labai nori šokinėti į tolį ir tai daro, puikiai sekasi. Ji dabar yra jaunučių amžiaus grupėje, čia neturi lygių 60 metrų bėgimo ir šuolių į tolį rungtyse.
Neseniai dalyvavo Lietuvos jaunių (iki 16 metų) čempionate ir iškovojo antrą vietą 10 cm atsilikusi nuo pirmos laimėtojos.
Sprintas ir šuolis į tolį yra mano žmonos Kristinos linija, ji irgi buvo šuolininkė į tolį. Gabrielė labai nori treniruotis, manau, galės siekti aukštų rezultatų lengvojoje atletikoje, tereikia džiaugtis.

Visi šeimoje esate susiję su sportu, ar ši tema yra vyraujanti?

Apie viską kalbame, sportą irgi. Šiuo metu abiejų vyrukų namuose nėra ir greitai nebus, Mykolas vasarą grįš, Martynas išvykęs į treniruočių stovyklą Tenerifėje, taigi likome keturiese – aš, žmona, Gabrielė ir šuo.

Antrą kadenciją esate Seimo narys. Ar darbas Seime nepabodo?

Tos patirtys skirtingos. Per pirmą kadenciją mes buvome opozicijoje, šią jau esame valdančioje daugumoje, tad idėjų įgyvendinimas yra realesnis. Būnant Seime antrą kadenciją viskas sekasi geriau. Man sporto sritis aktuali, esu atsakingas už sporto politikos formavimą, tie pokyčiai, kurie dabar vyksta sporte, susiję su finansavimo modeliu, iš dalies inicijuoti Jaunimo ir sporto reikalų komisijos, prižiūrime, kaip tas visas procesas vyksta.

Kaip pailsite, kuo mėgstate užsiimti?

Tiek metų praleidęs sporte, žinau, kas yra fizinis nuovargis, po treniruočių taip pavargdavau, kad tikrai nieko nesinorėdavo veikti. Dabar nebesijaučiu taip nuvargęs, kad po darbų reikėtų ypatingo poilsio. Bet kokia kita veikla suteikia galimybę pailsėti. Sportininkai, kurie tuo užsiimdavo ilgą laiką, turi sportuoti visą gyvenimą, organizmas to reikalauja, tad ir aš po darbų, jei turiu galimybę, apsilankau sporto klube, vasarą – į gamtą, tenka pasitreniruoti ten. Labai patinka golfas, Vilniuje labai geros sąlygos žaisti, nemažai laiko skiriu šio žaidimo tobulinimui, šioje sporto šakoje amžius nėra toks veiksnys, kad negalėtum tobulėti. Esu azartiškas, žaidžiu gal penkti metai ir vis dar neatsibosta. Jau laukiu vasaros, kai prasidės golfo sezonas.

Kada paskutinį kartą viešėjote gimtuosiuose Terpeikiuose, ar daug būna progų grįžti?

Buvo laikas, kai grįždavome dažniau, paskui pasaulį užpuolė pandemija. Pastaruosius dvejus metus nebuvo galimybių dažnai grįžinėti, bet stengiamės du kartus per metus visa šeima parvažiuoti į kaimą, aplankyti gimtas vietas. Džiaugiamės, kad ir tėvukai dar gana gerai laikosi, sveikata leidžia gyventi kokybišką gyvenimą. Tikrai gera, kad dar turime juos šalia. Suvažiuojame visi – sesutė, brolis, mes, iš viso – net devyni anūkai, taigi, nemažas pulkas iš šių kraštų išėjęs. Gal arčiau vasaros pavyks visiems pasimatyti.

Ko tikitės iš šių jubiliejinių metų, ko labiausiai norėtųsi palinkėti sau?

Didelių svajonių, kaip anksčiau, dalyvauti varžybose, nelabai likę. Kad būtų sveikatos. Niekada šis palinkėjimas nebuvo svarbus, bet manau, jau ateina laikas, ypač po 50 metų, kai reikia daugiau rūpintis savo fizine būkle, sveikata, kad ji bent neblogėtų. Būsime sveiki, ir visa kita bus gerai.