Šiemet sausio 2–14 dieną Saudo Arabijoje vykęs 44-asis Dakaro ralis buvo sėkmingas pirmą kartą su sunkvežimiu „Tatra“ šioje ralio kategorijoje rungtyniavusiam lietuvių ekipažui „ConnectPay“. Jis bendroje įskaitoje užėmė 12 vietą ir pateko į dvidešimtuką. Ekipažą sudarė Vaidotas Paškevičius, Tomas Gužauskas ir Slavomiras Volkovas.
Šie sportininkai ne kupiškėnai, bet jų dalyvavimas Dakaro ralyje glaudžiai susijęs ir su Kupiškiu. Jie važiavo rungtis su Sauliaus Valiuko vadovaujamo „Auto-moto sporto“ klubo licencija. Tarp šio ekipažo rėmėjų buvo kupiškėno Egidijaus Černiaus ūkis, Kupiškio rajono savivaldybė. Be to, ekipažo lyderis V. Paškevičius buvo užsiminęs, kad su Kupiškiu turi ir kitų sąsajų, apie kurias pasakys tik grįžęs iš Dakaro.
Tad nuslūgus varžybų nuovargiui ir jauduliui, su V. Paškevičiumi ir pasikalbėjome apie naują patirtį Saudo Arabijos smėlynuose ir kitus dalykus.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Kokie šių metų Dakaro ralio momentai Jums įsimintiniausi?
Tokių akimirkų buvo daug. Tai ir startas, ir pirmos smėlio kopos, kurias sėkmingai įveikėme. Vis dėlto labiausiai įsiminė paskutiniai varžybų kilometrai, kai iškilo klausimas, ar pavyks pasiekti finišą, iki kurio likę apie 10 kilometrų.
Tai buvo nemaloniausios ralio akimirkos. Važiuodami užkabinome kažką aštraus ir nutraukėme oro tiekimo į ratus sistemos vamzdelį. Dėl to buvo sugadinta sunkvežimio padanga. Reikėjo sustoti ir ją pakeisti. Tas procesas užtruko. Neveikė pneumatiniai domkratai. Prireikė po ratu iškasti duobę ir taip jį pakeisti. Praradome brangaus laiko. Smuktelėjome šiek tiek žemyn, bet galutine dvylikta vieta absoliučioje įskaitoje esame patenkinti.
Iš gerų dalykų dar noriu paminėti, kad per visą ralį pavyko važiuoti gana tolygiai nemažu tempu ir pasiekti greičio ruožuose gerų rezultatų, kad komandinė veikla buvo darniai sustyguota, kad apskritai pirmasis ekipažo Dakaro ralis įveiktas. Kaip sakoma, pirmas blynas neprisvilo.
Visas pasaulis sužinojo, kad Lietuva dalyvavo Dakaro ralyje sunkvežimių kategorijoje, kad į šios kategorijos elitą (10–15-uką) pavyko prasibrauti, pabendrauti su šios rungties asais. Dėl tokio pripažinimo labai smagu.
Malonu, kad Lietuvoje Dakaro ralis pirmomis sausio savaitėmis buvo viena žiūrimiausių televizijos laidų.
Vis dėlto kas svarbiausia norint tokiose varžybose pasiekti aukštų rezultatų?
Siekiant aukštų rezultatų, patys svarbiausi trys dalykai – technika, komandos vienybė ir patirtis.
„Tatrą“ pasirinkome dėl to, kad šios markės sunkvežimiai garsėja patikimumu, ištvermingumu, nepaisant to, kad jie gal konstrukciškai šiek tiek lėtesni už kitų gamintojų sunkvežimius.
Iš kairės: Slavomir Volkov,Vaidotas Paškevičius ir Tomas Gužauskas.
Mūsų ekipažas per visą ralį buvo tarsi vienas kumštis. Tik spėji pagalvoti, o jau kažkuris iš kolegų žino atsakymą. Tarpusavio konfliktų neturėjome. Visi esame gimę tais pačiais metais, bendraamžiai. Panašiai samprotaujame, į daug ką mūsų požiūris panašus. Ir aš, ir šturmanas, ir inžinierius dirbome 110 proc.
Teko girdėti, kad kai kur tarp komandos narių būta ir nekokios atmosferos. Tada labai sunku dalyvauti varžybose.
Automobilių sporte esu nuo 2007 metų. Kiekvienas nuvažiuotas kilometras nugula į patirties aruodą. Bet vairuoti sunkvežimį su mechanine greičių dėže per smėlynus patirties neturėjau. Tai buvo tikras išbandymas. Matėme ne vieną apvirtusį sunkvežimį. Jei važiuoji greitai, tai būna ir panašių įvykių. Čia bekelė. Sunku numatyti visas kliūtis, pavyzdžiui, po lietaus atsiradusias naujas duobes. Susidūręs su tokia kliūtimi vertėsi Benedikto Vanago ekipažas. Mums pasisekė to išvengti.
Trumpai tariant, Dakaro ralis – tarsi važiavimas plonu ledu. Taigi be sėkmės faktoriaus čia irgi neapsieita. Sėkmė buvo dar vienas labai svarbus dalykas, nulėmęs sportininkų rezultatus.
Vis dėlto iš šalies žiūrint atrodė, kad Jūs važiuojate gana atsargiai, vengiate nereikalingos rizikos. Ar taip iš tiesų buvo?
Tas atsargumas labai sąlyginis dalykas. Norint patekti į geriausių penkioliktuką, reikia važiuoti greitai. Antra vertus, Dakaras – ilgos varžybos. Viena netikėta klaida gali nubraukti visas ankstesnes pastangas ir pasiekimus. Ypač pavojinga buvo važiuoti per dykumą vidurdienį, kai nekrenta šešėliai ir labai sunku pastebėti reljefo skirtumus, o dar skriejant 100–120 km per valandą greičiu kopos viršūnėje reikia greitį sumažinti iki 25–30 km per valandą. Tai vienas sudėtingiausių veiksmų kertant kopas, ypač kai vaizdas susilieja ir gali nebepastebėti tykančių kliūčių. Dėl to ir kai kurie sunkvežimiai apvirto, vienas buvo nuvažiavęs į kanalą. Taigi mums labai pasisekė.
Kas lėmė, kad pasirinkote automobilių sportą?
Sunku vienu sakiniu atsakyti. Vieni vaikystėje svajoja būti gydytojais ar policininkais, o man nuo mažų dienų širdyje virpėjo noras greitai važinėti, lenktyniauti. Domėjausi viskuo, kas turi keturis ratus, automobiliais, sunkvežimiais, traktoriais.
Vairuoju nuo 14 metų. Anuomet buvo galima pradėti mokytis tokio amžiaus vairuoti, kai šalia automobilyje sėdi kas nors iš suaugusių šeimos narių ir moko tai daryti. Prieš tai visai mažiukas esu bandęs ir traktorių dirvose pavairuoti. Mat tėtis atvažiuodavo pas močiutę žemės apdirbti ir mane kartu pasiimdavo. Sėdėdamas jam ant kelių ir vairą pasukiodavau.
Papasakokite apie savo kaip sportininko karjerą. Esate skynęs laurus įvairiose varžybose. Beje, ir Dakaro ralį esate stebėjęs ne kartą iš arti. Kaip ten buvote atsidūręs?
Kai atsiradus galimybei išbandžiau visureigio vairavimą, tai šis vairavimas man tapo nepagydoma liga. Pirmą kartą kaip vairuotojas tapau Lietuvos čempionu su visureigiu „Mitsubishi Pajero“ 2008 metais. Prieš tai 2007 metais Lietuvos visureigių klubų asociacijos surengtose varžybose tapau nugalėtoju šioje automobilių klasėje kaip šturmanas.
Toliau mano karjera tęsėsi su pertraukomis. Teko iškovoti pergalę ir „Ladoga Trophy“ lenktynių maratone. Vėliau Lietuvos „Baja“ čempionatuose rungtyniavau visureigių klasėje su buvusia dabartinio čempiono Vaidoto Žalos „Seat Leon“ – „Bitute“, pagaminta Lietuvoje. Jis su šiuo automobiliu buvo pradėjęs Dakaro odisėją. Šį automobilį buvau iš jo nusipirkęs. Pavyko jį vairuojant ir Lietuvos čempionu tapti. Su „Seat Leon“ visureigiu pernai Tunise vykusiame ralyje išbandžiau kaip vairuotojas ir Sacharos dykumos smėlynus.
Pamažu brendo mintis ir apie dalyvavimą Dakaro ralyje. Iš pradžių netgi su šiuo automobiliu ketinau ten važiuoti, bet jos atsisakiau. Mat tas visureigis jau buvo gana senas ir nelabai patikimas. Be to, jau seniai svajojau ir apie sunkvežimį.
Užsidegiau noru išbandyti save sunkvežimių varžybose nuo 2013 metų išvykos į Kazanę (Rusija) pasižiūrėti, kaip jie Šilko kelio ralyje rungtyniauja. Taigi beveik dešimt metų brandinau mintį, kad ir aš dalyvausiu panašiose varžybose ar net Dakaro ralyje.
Pirmą kartą į Dakaro ralį, kuris vyko Pietų Amerikoje, Argentinoje, Čilėje ir Bolivijoje, važiavau kaip Kazachstano komandos narys. Mano pareigos ten buvo vežioti žurnalistus, fotografus. Teko nusifotografuoti ir susipažinti su sunkvežimių kategorijos nugalėtoju, rungtyniavusiu su „Kamaz“, Andrejumi Karginovu iš Rusijos. Šiemet per Dakaro ralį jam padėjome, kai buvo įklimpęs. Kitaip negalėjau pasielgti su senu pažįstamu. Sukilo sentimentai.
Iš šalies, kaip žiūrovas, stebėjau ir 2019 metų Dakaro ralį Pietų Amerikoje, Peru. Buvo įdomu pamatyti, ar kas pasikeitė. Taigi ir taip kaupiau savo patirtį.
Kokie ateities planai? Ar dar pamatysime Jus Dakaro ralyje?
Noro yra. Kaip seksis, ateitis parodys. Reikia partnerių, technikos. Jei viską pavyks suderinti, tai įmanoma vėl dalyvauti tokiose varžybose. Kol kas apie tai dar labai anksti kalbėti.
Ar ketinate aplankyti Kupiškį ir kupiškėnams papasakoti apie Dakaro ralį?
Kupiškį būtinai aplankysime. Gal pavyks pristatyti ir mūsų „Mambą“ (sunkvežimį, su kuriuo rungtyniavo Dakare – aut. past.). Reikia viską su komanda suderinti. Turime kupiškėnams atsidėkoti už didžiulį palaikymą. Tik negaliu šiuo metu pasakyti konkrečios datos, kada bus tas mūsų susitikimas.
Tai kas gi Jus dar sieja su Kupiškiu?
Esu molėtiškis. Nuo 2008 metų gyvenu Vilniuje, bet mane galima sutikti ir Kupiškyje. Čia gyvena mano širdies draugė.
