NORIŪNAI, IŠAUGĘ ANT DVARO ŽEMĖS IR ĮKVĖPTI MELIORACIJOS

Noriūnai – Palėvenės parapijos gyvenvietė, seniūnijos centras, 7 kilometrai į pietvakarius nuo Kupiškio, Lėvens kairiajame krante. Gretimi kaimai Palėvenė, Puponys, Žvėriai, Karaliūnai, Vasalava.
Per gyvenvietę teka Krioklys (Lėvens kair. intakas), o šiauriniu pakraščiu Naktakė (Lėvens kair. intakas), kuri čia užtvenkta.
Gyvenvietės (buv. dvaro) teritorijoje yra senkapiai, kuriuos 1993 metais tyrinėjo archeologas Povilas Tebelškis. Aptikti devyni griautiniai palaidojimai, pagrindinės įkapės – monetos. Vienas rastas kapas buvo itin turtingas, su molyje išlikusiu skobtiniu karstu. Pagal rastas įkapes tas senkapis datuojamas XVI a. pab.–XVII a. vid.
2011 metų gyventojų surašymo duomenimis, Noriūnuose gyveno 928 žmonės. Seniūnijos pateiktais duomenimis, šiuo metu čia savo gyvenamąją vietą yra deklaravę 805 gyventojai.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Vietoj įžangos apie raides ir ne tik

Važiuodama į Noriūnus prisiminiau, kad vienas jaunuolis manęs neseniai klausė, ką reiškia prie tos gyvenvietės pastatytos akmeninės raidės MSMV. Greitai bėga laikas ir keičiasi gyvenimas. Nenuostabu, kad jaunimas šių raidžių prasmės nebežino, nes nebėra ir to objekto, užkoduoto raidžių simboliais – Melioracijos statybos ir montavimo valdybos. Ieškodama informacijos radau šiek tiek kitokią tų žodžių seką, bet nelabai logišką. Esmė tokia, kad melioratorių veiklos plėtra lėmė ir Noriūnų gyvenvietės spartų augimą. Taigi tos raidės iki šiol yra savotiškas šios vietovės simbolis.

Žinoma, Noriūnai daug kam asocijuojasi ir su dvaro pastatu. Istorija, literatūra besidomintys žmonės tikrai pasakytų, kad Noriūnų dvare vyko poeto Kazio Binkio ir dvarininko sesers Ievos Adomonytės vestuvės, kad šiame dvare prieškario metais lankėsi prezidentas Antanas Smetona.

Seniūnijoje

Noriūnų seniūnijoje pasikalbėjau su šios seniūnijos seniūne Ingrida Varnyte. Paprašyta papasakoti, kokia būna jos darbo diena, pašnekovė teigė, kad trumpai apibūdinti tai sunkoka, nes vienodų darbo dienų praktiškai nebūna. Ilgai kabinete netenka sėdėti.

„Po trejų darbo metų jaučiuosi įgijusi nemažai patirties, susipažinusi su seniūnijos gyventojais. Darbe praverčia ir žinios, neseniai įgytos per viešojo administravimo magistrantūros studijas Kauno technikos universitete. Darbas man įdomus, nes mėgstu bendrauti su žmonėmis ir spręsti visokias jų problemas. Seniūnijos ir gyventojų ryšys labai svarbu. Žmonės nebijo ateiti pagalbos paprašyti, rūpesčių išsakyti. Tų kasdieninių išbandymų būna visokių. Gyventojai kreipiasi įvairiais klausimais. Pavyzdžiui, nutūpė ant stogo gandras ir niekur nesitraukia, ką žmogui daryti, apsėmė kelią į sodybą, kur ieškoti pagalbos. Stengiamės žmonių nevarinėti po įstaigas, kad išspręstų savo problemas. Pirmiausia patys aiškinamės. Važiuojame į vietą pasižiūrėti, kokia situacija, ir ieškome problemos sprendimo būdų. Visko žinoti negali. Konsultuojamės ir su kitais Savivaldybės specialistais. Glaudžiai bendradarbiaujame su tame pačiame pastate kaip ir seniūnija įsikūrusiomis Kupiškio socialinių paslaugų centro specialistėmis, kurios dirba su Noriūnų seniūnijos šeimomis. Jei problemą gali išspręsti kitos institucijos, kreipiamės ir į jas. Kartais tie reikalai užtrunka. Džiaugiamės, kai galime žmogui padėti.

Gyventojams visada svarbu kelių, šaligatvių, pastatų būklė, gyvenamosios aplinkos tvarkymas. Jau turime renovuotą vieną daugiabutį namą. Pradėta antro namo renovacija. Noriūniečius skatiname tvarkyti aplinką. Smagu, kad žmonės mus išgirdo, rodo iniciatyvą.
Per karantiną padaugėjo žmonių, norinčių daržininkauti, sodininkauti. Ne vienas teiravosi, ar kas nors iš noriūniečių neparduoda kolektyvinio sodo. Apleistų, nedirbamų sklypelių tuose soduose sunku surasti.

Pastaraisiais metais Noriūnai atsikratė gyvenvietės, kurioje butai vos ne veltui dalijami, šlovės. Būstų kaina išaugo. Sunku rasti laisvą parduodamą butą ar sodybą. Didesnė dalis Noriūnų gyventojų yra brandesnio amžiaus, bet jaunos šeimos irgi pamažu čia kuriasi. Kaime veikia aktyvi bendruomenė. Manau, kad Noriūnai yra labai geroje strategiškai vietoje, iš čia netoli geru keliu nukakti į Kupiškį, Subačių, Panevėžį. Be to, galime pasigirti ir gražiu kraštovaizdžiu – čia atsiveria Lėvens slėnis, Palėvenės kaimo panorama su bažnyčia ir buvusio dominikonų vienuolyno ansambliu, galima pasivaikščioti dvaro parke, pasižyminčiame augalų įvairove“, – apie darbo aktualijas, Noriūnus ir noriūniečius kalbėjo seniūnė.

Paklausta, ar Noriūnuose žmonėms yra kur įsidarbinti, ar daug pašalpas ar kitokias išmokas gaunančių gyventojų, I. Varnytė atsakė, kad darbą Noriūnuose sunku būtų gauti. Ateina žmonių ir į seniūniją dėl įsidarbinimo teirautis.

Nebeliko vietoje nė vieno stambesnio darbdavio. Iš gamybinių įmonių veikia tik nedidelė siuvykla, įdarbinusi keletą moterų. Daug gyventojų dirba Kupiškyje ar Panevėžio įmonėse.

Pašalpas gaunančių noriūniečių skaičius kaskart šiek tiek svyruoja, bet pastebimai nedidėja. Pastaruoju metu, kaip visur, pagausėjo tik kompensacijų už šildymą prašytojų dėl didėjančių šildymo kainų.

Ugdyti skaitytoją

Iš seniūnijos toliau pasukau mokyklos link užsidėjusi apsauginę veido kaukę. Tik įėjus budėtoja pamatavo temperatūrą ir, apie gautą rezultatą užrašius lankytojų žurnale, pasirašius (privalomi reveransai tebesiautėjančiai koronavirusinei infekcijai), galėjau judėti toliau.
Po mokyklos stogu glaudžiasi biblioteka, Kupiškio kultūros centro Noriūnų padalinys, Vaikų dienos centras ir darželis. Tą dieną pavyko pasikalbėti su bibliotekos ir mokyklos darbuotojomis.

Kupiškio viešosios bibliotekos Noriūnų padalinio bibliotekininkė Irena Gasparonienė sakė, kad šis padalinys yra vienas didžiausių pagal lankytojų skaičių. Jį pagal šį rodiklį lenkia tik Kupiškio viešoji biblioteka ir jos Subačiaus padalinys.

Biblioteka į mokyklos pastatą persikėlė 2019 metais prieš karantiną. Anksčiau ji veikė buvusiame vaikų darželio pastate.
Jis buvo nešildomas. Biblioteka kurį laiką glaudėsi ir antrame seniūnijos pastato aukšte.

„Tai labai pavykęs sprendimas biblioteką įkurdinti mokykloje, pirmame aukšte.
Dabar čia ateiti nėra jokių kliūčių ir sunkiai vaikštantiems, judantiems vežimėliais skaitytojams.
Po įsikūrimo mokykloje buvo šiek tiek pakitusi skaitytojų sudėtis. Vyresni žmonės varžėsi ateiti čia, kur aplink daug mokinių šurmulio. Ateidavo ir vėl ateina pamokų laiku ar po jų, kai ramesnė aplinka. O per karantiną vėl buvo viskas pasikeitę iš esmės.
Džiugu, kad po paskutinio karantino pasisekė susigrąžinti skaitytojus, bibliotekos lankytojus. Lankomumas sugrįžo į buvusį prieš pandemiją lygį. Į biblioteką žmonės ateina ne tik knygų, bet ir dokumentų atsispausdinti. Čia jie gali pasikonsultuoti, kaip išsiimti galimybių pasą. Taip pat gali apžiūrėti eksponuojamas parodas. Šiuo metu veikia fotografo Juliaus Aleknos darbų paroda.
Praeitą vasarą gavome naują kompiuterį, spausdintuvą, atsirado bibliotekoje nemokamo interneto paslauga „Wi-Fi“.

Bendradarbiaujame su Kupiškio socialinių paslaugų centro darbuotojomis, kurios dirba su šeimomis, Vaikų dienos centru, mokykla, Kupiškio kultūros centro padaliniu. Organizuojame bendrus renginius su mokiniais.

Bibliotekos darbas orientuotas į savo skaitytojo ugdymą. Tad į biblioteką užsukti kviečiame ir darželinukus, ir pradinukus. Jiems rengiamos žaidimų popietės. Šiuo metu turime gana gausų bibliotekos fondą. Yra užtektinai ir visokių knygų, ir periodikos leidinių. Fondą gerokai papildėme, kai 2020 metais Kultūros ministerija šalies bibliotekoms papildomai atseikėjo tam tikslui lėšų. Kaip bus šiemet, nežinia“, – apie darbą ir jo aktualijas kalbėjo pašnekovė.

Po jungtuvių

Iš bibliotekos nuskubėjau pasikalbėti su Kupiškio rajono Subačiaus gimnazijos Noriūnų Jono Černiaus pagrindinio ugdymo skyriaus vedėja Rita Grinevičiene. Tokį ilgą pavadinimą mokykla gavo po jungtuvių su Subačiaus gimnazija, kurios įvyko 2020 metų rugsėjo 1 dieną.
„Pasidalijome pareigybes. Pagrindinė finansinė atsakomybė tenka Subačiaus mokyklai. Su ja deriname ir visą ugdymo procesą, visą veiklą. Formaliai grynai savarankiškos veiklos nebeliko. Antra vertus, iškylančias problemas sprendžiame patys vietoje. Skyriaus darbuotojai jas geriau gali matyti ir įvertinti. Žinoma, apie tai visada informuojama ir gimnazijos direktorė.

Šiais mokslo metais 1–10 klasėse turime 89 mokinius. Priešmokyklinio ugdymo grupę lanko 10 vaikų, ikimokyklinę (3–6 metų) – 20 vaikų. Taigi iš viso yra 119 ugdytinių. Gausesnės pradinukų klasės. Mažesnės 5–10 klasės. Kol kas jungtinių klasių neturime, bet nuo kitų mokslo metų pradžios gali daug kas keistis. Po 8 klasės nemažai vaikų išeina į Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją. Subačiaus gimnaziją retai kas pasirenka. Per dešimt metų gal tik 2 mokiniai toliau ten mokėsi. Kupiškio trauka didesnė. Susisiekimas su Kupiškiu taip pat geresnis. Maršrutiniu autobusu mokiniai iš Noriūnų važiuodami į Subačių vėluotų į pirmą pamoką.
Mūsų mokykla irgi turi mokyklinį autobusiuką. Gavome jį iš ministerijos po susijungimo. Gaila, kad dažnokai genda.

Džiaugiamės, kad 19 vietų. Bet visas mokinių ekskursijas sustabdė pandemija.

Jei nuo kitų metų atsirastų jungtinės klasės, mes jų negalėsime pagal naujus reikalavimus turėti. Mokinius vežtume į Subačių. Žinoma, tėvų teisė bus rinktis. Šiaip Noriūnų mokykloje galėtų būti ir daugiau mokinių, bet kai kurie tėvai patys dirba Kupiškyje ir vaikus vežioja į Kupiškio darželius, o vėliau ir į mokyklą ten pradeda leisti. Bet norinčių lankyti darželio grupę Noriūnuose irgi turime. Ne visų tėvų šiuos norus iš karto galime patenkinti“, – apie mokyklos džiaugsmus ir rūpesčius kalbėjo pašnekovė.

Pasak jos, mokykloje dirba 23 mokytojai. Iš jų tik 4 vietiniai. Visi mokytojai dalykininkai specialistai. Stinga psichologo, logopedo, socialinio pedagogo. Ieškoma. Šiuo klausimu talkina Švietimo pagalbos tarnyba, bet tokių specialistų, kurie ieškotų darbo, nėra. Nuo pirmadienio Vaikų dienos centras įdarbino socialinį darbuotoją pagal projektą „Kompleksinių paslaugų šeimai teikimas Kupiškio rajono savivaldybėje“. Ši pagalba bus teikiama kai kuriems vaikams, dviem klasėms. Socialinei darbuotojai skirtas nedidelis darbo krūvis, bet ir tuo džiaugiamasi.

Apie gyvenimo prasmę

Važinėjant po Noriūnus akį patraukė įspūdingų medinukų kompanija vienos sodybos teritorijoje. Vieni lyg garbės sargybos kuopa išrikiuoti palei keliuką namo link, o kiti lengvabūdišką nuotaiką skleidžia pastatyti priešais verandą. Nutariau į šį kiemą užsukti ir pasmalsauti, kieno čia fantazijos vaisius.

Duris pravėrusi namų šeimininkė Lina Racevičienė pakvietė į vidų pasikalbėti. Sužinojau, kad apsilankiau Linos ir Stasio Racevičių namuose. Lina sakė, kad medžio darbais užsiima vyras. Gaila, bet tą dieną su juo šnektelėti neišėjo. Būčiau neradusi ir Linos, nes moteris dirba Subačiaus gimnazijoje geografijos mokytoja. Pasisekė, nes pataikiau užsukti per jos laisvadienį.

„Stasys iš medžio gumbų, iš paprastos medienos daro visokius dirbinius, pritaikomus buityje, interjere. Dalyvauja parodose, mugėse. Tik pandemija uždarė pastaruoju metu namuose.

Vyras kilęs iš Žemaitijos, iš Akmenės rajono. Pasakojo, kad nuo vaikystės jį traukė medis. Jį apdirbti išmoko pats savarankiškai, nusižiūrėjęs į kitus. Aukštaitijoje gyvena jau seniai. Dirbo vairuotoju buvusioje Noriūnų MSV, truputį ir mokyklos vairuotoju. Dabar jau išėjęs į užtarnautą poilsį.

Aš irgi septyneri metai pensininkė. Paskutiniai mano mokslo metai ir Subačiaus gimnazijoje. Noriu dabartinius abiturientus gerai parengti geografijos egzaminui. Tai didžiausia darbo paskata. Pastaruoju metu buvo neblogi egzaminų rezultatai, bet daug priklauso ne tik nuo mokytojo, bet ir nuo mokinio imlumo, pastangų.

Būti mokytoja buvo mano svajonė nuo mažų dienų. Pedagoginio darbo stažas 45-eri metai. Jei reikėtų iš naujo rinktis, rinkčiausi tą pačią profesiją. Darbas sunkus, bet įdomus“, – tvirtino pašnekovė.

Paklausta, ar pirmi jos mokiniai labai skiriasi nuo dabartinių, Lina net nedvejojo. Pasak jos, labai skiriasi. Šiuolaikiniai vaikai daugiau išmano. Prieš kelis dešimtmečius užtekdavo ir vadovėlinės informacijos, o šiandien jos srautas iš visur plūsta nenutrūkstamai. Turi sekti naujausius įvykius, atsirinkti iš įvairių šaltinių, sudominti. Mokiniams motyvuoti reikia didesnių pastangų. Su jais diskutuoja ir ekonomikos, ir politikos temomis. Bet svarbiausia, anot Linos, išmokyti vaiką mokytis.

Toliau vėl mudviejų kalba pakrypo apie Noriūnus, apie nekasdienišką gyvenimo kasdienybę.
„Esu kilusi iš Vivulių kaimo, Subačiaus seniūnijos. Tai ir Noriūnai, kaimyninės seniūnijos gyvenvietė, man nesvetimas kraštas, patogi gyventi dėl gero susisiekimo su kitais miestais. Kaip ir daug kur Lietuvoje, Noriūnai irgi truputį ištuštėjo, aprimo. Mažiau jaunimo, daugiau vyresnio amžiaus žmonių gyvena. Bet nei Stasys, nei aš čia nenuobodžiaujame. Laisvalaikiu mėgstu megzti, nerti. Po darbo vakare negaliu sėdėti prie televizoriaus be kokio nors mezginio. Megzdama, nerdama nusiraminu, atsipalaiduoju ir pailsiu nuo visokių rūpesčių.

To amato pati išmokau. Pagrindus gavau mokykloje per darbų pamokas. Jaunystėje, kai auginau dukras ir parduotuvėse nelabai buvo galima nusipirkti, kokių nori drabužių, tai pradėjau pati, ko reikia, nusimegzti ir nusinerti. Norėjau savo mergaites papuošti. Visus artimuosius apmegzdavau. Šiais laikais megztų šiltų drabužių niekam nebereikia. Žiemų šaltų nebebūna. Be to, visko pilna ir parduotuvėse. Dabar neriu servetėles, užuolaidėles etnografiniais motyvais. Mezgu riešines. Jokio pelno iš tų savo darbelių nėra, bet save įprasminu, pasidžiaugiu užbaigtu darbeliu.

Rutiną praskaidrina aplankantys vaikai. Prieš pandemiją mėgdavome vasarą ir toliau kur nukeliauti, pasižmonėti, vaikus Vokietijoje aplankyti. Gal dar sugrįš toks metas“, – vylėsi Lina.

Pas siuvyklos įkūrėją

Užsukau ir pas Almą Laužikaitę, individualios įmonės „Alteksa“ įkūrėją ir vadovę. Po šiuo pavadinimu ir slepiasi seniūnės minėta siuvimo įmonėlė Noriūnuose.

Su šia moterimi esu kalbėjusi, kai ji su seseria ką tik buvo įsigijusi nedidelį daugiabutį namą Noriūnuose ir ketino čia įsikurti.
Šiuo metu Alma čia šeimininkauja viena. Pastato rekonstrukcija užsitęsė. Kiek turi atliekamų lėšų, tiek tam ir skiria. Į kreditus nenori klimpti. Dabar svarbiausi dalykai investicijos į siuvyklą, darbuotojų išlaikymas.

„Nesu labai versli. Antrame pastato aukšte yra gyvenamosios patalpos, o pirmame aukšte 2016 metais įkūriau siuvyklą. Bendradarbiaujame su kitomis siuvimo įmonėmis. Siuvame nemažai iš lino. Būna ir kitokių užsakymų – trikotažinių, baldinio audinio siuvinių. Siuvame kartais ir sukneles, chalatus.

Šiuo metu vadovauju penkių moterų kolektyvui. Žadu dar vieną siuvėją priimti. Pati irgi moku siūti. Siuvėjų rasti Noriūnuose buvo nesunku, nes čia anksčiau būta ne vienos siuvyklos. Iš pradžių buvo didelė darbuotojų kaita. Daug siuvėjų paviliojo didesnės siuvimo ar baldų įmonės. Mes negalime su jomis konkuruoti didesne alga. Siuvėjų algos priklauso nuo išdirbio, kartais būna daugiau, kartais mažiau. Uždarbis nors ir nedidelis, bet mokamas reguliariai. Gaila tik, kad jaunimas nelabai domisi siuvimu. Nežinia, ar vėliau bus kam mus pakeisti“, – apie darbo aktualijas kalbėjo pašnekovė.

Alma yra įgijusi gėlininkės specialybę, bet šioje srityje dirbo tik dvejus metus. Dabar apie tai namuose primena tik kelios žydinčios vazoninės gėlės ir nedidelis šiltnamis namo kieme. Sodininkauti ir daržininkauti nėra laiko. Tuos jos pomėgius pasiglemžė siuvyklos kūrimo reikalai, darbas. Bet pabūti gamtoje ji labai mėgsta. Almos kolektyvinis sodas užsėtas žole. Ten numina dviračiu pasėdėti, pasižiūrėti, kaip saulė leidžiasi ant Palėvenės. Kaip kiti ūkininkauja, juda kruta nuo pavasario, jai gerai matyti ir pro kambario langą. Mat priešais yra noriūniečių kolektyviniai sodai, plytintys palei plentą.

„Planuoju tvarkyti kiemo įvažą, namo išorę. Nemėgstu raudoti ir skųstis, kad sunku. Į ateitį žvelgiu optimistiškai. Man Lietuvoje gyventi gera. Iš jos bėgti niekur neketinu. Tiesa, kažkada jaunystėje teko šiek tiek padirbėti Lenkijoje. Tiek tos patirties užsienietiškos ir užteko. Patriotizmas į kraują įaugęs. Užaugau Astravų kaime. Mano tėvai buvo atkentėję Sibiro tremtį“, – pasakojo Alma.
Paklausta apie verslo ateitį, ji teigė, kad kol kas perėmėjos neužsiaugino. Viena jos dukra lyg ir buvo truputį susidomėjusi siuvimu, bet šis noras greitai prapuolė. Kita dukra į tą pusę net nežiūri. Mergaitės dar jaunos. Dabar ji džiaugiasi, kad sukūrė sau ir kitoms moterims darbo vietų.

„Juokaujame su darbuotojomis, kad esame visos panašaus amžiaus. Sulauksime kartu pensijos ir uždarysime siuvyklą, jei pasekėjų nesulauksime. Bet iki to laiko dar yra nemažai metų. Reikia darbuotis“, – sakė Alma.

Seniūnaičio žvilgsniu

Su Noriūnų seniūnaičiu Antanu Surpliu pasikalbėjome telefonu, nes tą dieną susitikti negalėjome.
Vyras į Noriūnus su tėvais iš Gargždų atvažiavo dar būdamas vaikas 1979 metais. Tuo laikotarpiu sparčiai plėtėsi melioracijos įmonė. Nauji darbininkai iš visos Lietuvos vilioti geromis darbo ir gyvenimo sąlygomis. Gal dėl to dabar Noriūnuose jau sunku rasti tikrų šio krašto žmonių. Senieji baigia išmirti, o jaunesni dažniausiai atvykėlių palikuonys.

„Seniūnaičio pareigas einu treti metai. Iš noriūniečių dažniausiai sulaukiu prašymų padėti spręsti buitines problemas – tai nulūžusį medį prašo pašalinti, tai užklimpus pagelbėti ir pan. Spręsdamas žmonių problemas bendradarbiauju su seniūnija. Pastaruoju metu Noriūnai labai aprimę. Daug mažiau chuliganizmo atvejų ar kitokių smulkių teisėtvarkos nusižengimų. Gal ir dėl to, kad labai sumažėjo jaunimo. Daug yra išvažiavusių žmonių uždarbiauti, gyventi į užsienį. Sumažėjo ir atvykėlių iš Panevėžio, susigundžiusių pigiais butais. Nekilnojamojo turto kainos labai pakilusios. Pavyzdžiui, prieš penkerius metus neblogą butą galima buvo nusipirkti už 3,5 tūkst. eurų, o šiuo metu toks pat butas kainuoja 7–15 tūkst. eurų, atsižvelgiant į jo būklę.

Nebeveikia ir dvi stambesnės bendrovės „Nodama“ ir „Nodora“, kurios buvo įsikūrusios privatizuotoje melioracijos įmonės vietoje. Gamybinėje teritorijoje dabar tylu, ramu. Turtas lyg ir pardavinėjamas. Dvare, kur buvo šių įmonių administracija, irgi nieko nebėra. Nežinia, kas ten įsikurs, ar atgis kokie nors verslai“, – pasakojo apie Noriūnų dabartį pašnekovas. A. Surplys ne tik eina visuomenines seniūnaičio pareigas, bet dar dirba ir Savivaldybės priešgaisrinės tarnybos Noriūnų komandoje. Be to, ir ūkininkauja. Buivėnuose gyveno vyro tėvai. Jiems mirus atliko žemės. Ten jis plėtoja augalininkystės ūkį.

A. Surplys buvo žinomas ir kaip verslininkas, kavinės su pirtimi savininkas. Vyras šiuo metu šį verslą yra sustabdęs, bet svajoja jį atgaivinti, atnaujinti kavinę ir pirtį, nors kirba ir abejonių, ar žmonėms to reikia. Norėjo tais darbais užsiimti prieš pandemiją, bet jai atslinkus, planus atidėjo ateičiai. Pasistatė tik šalia nedidelį namelį, nes iki tol su šeima gyveno kavinės pastate.
„Kol sveikata leidžia, nesinori sėdėti rankas sudėjus. Kai nori, kai įdomu, tai ir suderinti visokius darbus įmanoma, ir laiko viskam atsiranda“, – tvirtino pašnekovas.

Iš archyvų

Dvaro istorijos fragmentai

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad Noriūnų kaimas jau egzistavo XVI a. viduryje. Vykstant Valakų reformai, 1559 metais karališkųjų Užnerio žemių revizorius Abraomas Konča išmatavo Pienionių pavieto Marnakos vaitijai priklausomo Noriūnų kaimo žemę. Kaimo žemė vienais valakų galais ribojosi su Lėvens upe, o kitais su to paties kaimo užusieniu. Vienu šonu ribojosi su Akmenių kaimo valakais, o kitu šonu – su Ludkūnų (Žvėrių) kaimo valakais. Valdovas Žygimantas Augustas 1560 metais Gardino Seime išduota privilegija LDK iždininkui bei raštininkui Mikalojui Naruševičiui, kelių kaimų valdytojui, perdavė keitimo būdu 8 Pienionių pavieto Marnakos vaitijos kaimus, tarp jų ir Noriūnus.

Tose valdose M. Naruševičiui leista kurti dvarą ir net miestelį. Pasinaudodami šia teise Naruševičiai prie Noriūnų kaimo įkūrė dvarą, pavadintą Panoriūne-Palėvene. Vėliau šio dvaro savininkai ir valdos keitėsi ne kartą.

Nuo 1682 metų Noriūnai minimi Palėvenės bažnyčios metrikų knygose. 1775 metais minimos karčemos, buvusios Noriūnuose ir Rudiliuose.
1767 metais dvarininkė M. Tiškevičienė Noriūnus padovanojo savo giminaičiams Mykolui ir Marcibelei Oginskiams, bet pasiliko teisę čia gyventi iki mirties.

1790 metais Ukmergės pavieto padūmės mokesčių sąrašai nurodo, kad Noriūnuose ir Noriūnėliuose dvarininkei Tiškevičienei priklauso 5 kaimai su 52 lažininkais, 6 činšininkų, 2 dvariškių dūmai bei trys karčemos.

Oginskiai mirė 1809 metais. Palaidoti Palėvenės bažnyčios kriptoje. Dvarą pasidalijo jų sūnūs.
1840 metais Noriūnus iš Oginskių nusipirko Anupras ir Filipina Horvataitė Venclovavičiai.

Iš A. Venclovavičiaus dvaras dovanojimo teise 1860 metais perėjo jo sūnui Henrikui, kuris buvo vedęs Mariją Komaraitę. Mirus H. Venclovavičiui, dvaras atiteko jo sūnui Zigmantui. Dvare auginti ardėnų veislės arkliai, anglų baltųjų veislės kiaulės, veisliniai galvijai, kurie žemės ūkio parodose jų savininkui skynė laurus. Venclovavičius pasižymėjo kaip labai pažangus šeimininkas. Pirmojo pasaulinio karo metais Z. Venclovavičius pasitraukė iš Lietuvos.

1924 metais Panevėžio apskrities žemės reformos komisija nusavino visą likusią dvaro žemę. 1925 metais matininkai Balys Gogelis ir Stasys Liutkevičius atliko dvaro parceliaciją. Išdalyta 359,81 ha žemės. Ji atiteko 50 naujakurių (Lietuvos kariuomenės savanoriams ir Palėvenės kaimo mažažemiams, pastarieji gavo po 1 ha Lėvens slėnio lankos).

1920 metais į Lietuvą grįžęs Z. Venclovavičius dvarą pardavė Jonui Adomavičiui-Adomoniui. Jis dvare gyveno iki 1944 metų, o vėliau su sūnumi pasitraukė į Vakarus.

Netrukus dvare buvo įkurtas arklių nuomos punktas. Nuo 1951 metų dvaro teritorijoje įsteigta Kupiškio mašinų ir traktorių stotis (MTS), vėliau melioracijos statybos valdyba (MSV), melioracijos statybos ir montavimo valdyba (MSMV). Veikė Byčių kolūkio atraminio parodomojo ūkio technikos remonto dirbtuvės. Rūmuose gyveno melioratoriai. Buvo įsikūrusi MSV (MSMV) administracija, kultūros namai. Vėliau buvę dvaro rūmai tapo bendrovės „Nodama“ nuosavybe. Kurį laiką bendrovės salę čia nuomojosi kultūros centras, Noriūnų bendruomenė.

Gyvenvietės ištakos

Noriūnų kaimas susiformavo po 1925 metų, kai išparceliavus dvaro žemę ji išdalyta 50 savininkų. Jie kūrėsi ant kairiojo Lėvens kranto prie Naktakės upelio. Išsiplėtusiai gyvenvietei 1927 metais paliktas Noriūnų pavadinimas. 1929 metais kaime buvo 55 ūkiai, 166 gyventojai. Tais pačiais metais Noriūnai tapo seniūnija, o vėliau ir apylinkės centru.

1941 metais bolševikai Panevėžyje nužudė ūkininką Domą Juodiškį. 1942 metais Noriūnuose buvo šie namų ūkiai: Jono Adomonio, Antano Kriščiūno, Jono Andriuškevičiaus, Juozo Arlausko, Alekso Bausio, Onos Baltušienės, Juozo Gervės, Juozo Galinio, Petro Galinio, Petro Gribausko, Domo Juodiškio, Uršulės Juodiškytės, Onos Juodiškienės, Petro Juodiškio, Jono Juodiškio, Medardo Januškevičiaus, Kazio Janulio, Mato Kirdos, Mykolo Krupelio, Anelės Kopūstienės, Petro Vanago, Kazio Kavoliūno, Antano Kavoliūno, Uršulės Lupeikienės, Alfonso Lupeikio, Antano Masilionio, Kazio Masilionio, Antano Malinausko, Petro Muraškos, Stasio Muraškos, Juozo Merkio, Petro Merkio, Juozo Petronio, Jono Pėžos, Mykolo Petrausko, Aleksandro Nico, Juozo Pisarsko, Vlado Paškevičiaus, Zofijos Papučkienės, Elzės Stankevičienės, Antano Smičiaus, Alfonso Smičiaus, Petro Šiaučiulio, Jono Vanago, Jono Virbicko, Jono Rudoko, Jono Zlatkaus, Veronikos Zlatkienės, Povilo Zlatkaus, Alyzo Siaurio, Petro Žiūko, Juozo Didžbalio, Kazio Drobužio. Iš viso 199 gyventojai.
Per Antrąjį pasaulinį karą fronte žuvo Antanas Vanagas, Juozas Juodiškis, Vytautas Matulionis, pokario metais žuvo Antanas Juodiškis. Mykolas Krupelis kalintas Vorkutos, o Juozas Petronis Irkutsko lageriuose.

1949 metais Noriūnuose įkurtas kolūkis. Čia 1962–1992 metais čia buvo centrinė Byčių kolūkio gyvenvietė. Noriūnai ypač išaugo, kai buvusioje dvaro sodyboje pradėjo veikti MTS, vėliau ten plečiantis melioracijos organizacijai. Dirbti melioracijoje iš visos Lietuvos ėmė važiuoti darbininkai. Prireikė sparčiai plėsti jų gyvenvietę. Gyvenvietės plėtra ypač paspartėjo ir 7 dešimtmetyje pro ją nutiesus Rokiškio–Panevėžio plentą.

Sovietiniais metais Noriūnuose veikė buitinio gyventojų aptarnavimo paviljonas, ryšių skyrius, felčerių ir akušerių punktas (nuo 1950 m.), kultūros namai (nuo 1959 m.), biblioteka (nuo 1947 m.). 1956 buvo 297 gyventojai, 1970 – 451, 1979 – 830, 1989 – 1396, 2001 – 1176 žmonės.

1935 metais užrašyti šie vietovardžiai: Krioklys, Rudupis (upeliai), miškas Margiai, parkas Angliškas sodas, įlinkis Sanlavėnys, tvenkinys Sodželka, kapeliai Uoginto kapai, Žaliasis kelelis, troba šunims Šuninyčia, Brasta.
Iš Noriūnų kilę poetai Vytautas Rudokas ir Valdemaras Kukulas. Čia praėjo aktorės Ligitos Kondrotaitės vaikystė.

Nauji butai Kaune