SESUO FAUSTINA: „MANE VEDĖ NEMATOMA RANKA“

Šimonietė, Panevėžio Dievo apvaizdos seserų kongregacijos vienuolė Faustina.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo

Tikrąjį savo pašaukimą rasti svarbu kiekvienam žmogui. Vieniems tai pavyksta greitai ir lengvai, kitiems – užtrunka.
Šimonietė Roma Zavackaitė – sesuo Faustina iki jo ėjo ilgai, net 38 metus. Tokio amžiaus atradusi tikėjimą, priėmusi krikštą, ji tikino tapusi visai kitu žmogumi.
Sausio 8 d. Panevėžio šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje seseriai Faustinai suteikti amžinieji vienuoliniai įžadai.

Jurga BANIONIENĖ

Tikėjimas, pakeitęs gyvenimą

Sesuo Faustina gimė netoli Antašavos, Viktariškiuose. Čia augo iki šešerių metų, paskui įsikūrė Šimonių seniūnijoje, Butėnų kaime, o kai kėlė melioracija – Šimonyse.
R. Zavackaitės tėvai greitai išsiskyrė, ji užaugo su mama Stanislava ir patėviu Kazimieru. Buvo vienturtė šeimoje.

„Gimiau šventinių katalikų šeimoje, nelabai praktikuojančių, tik per didžiąsias šventes. Iki 38 metų buvau visiškai netikinti, nekrikštyta. Tai padariau sulaukusi šio amžiaus. Vienos moters, kaimynės Elvyros Grybauskienės, man buvo išmelsta dvasinio atsivertimo malonė, kai žmogus sutinka Dievą, kaip asmenį. Atsirado troškimas gyventi dėl kitų, padėti. Taigi, esu naujai įtikėjusi, visus sakramentus gavau per vieną mėnesį. Niekada negalvojau, kad taip nutiks, maniau, kad ir toliau ūkininkausiu“, – įdomią savo gyvenimo istoriją pasakojo Roma.
Gyvendama Šimonyse, ji ūkininkavo, turėjo 11 hektarų žemės ir tikrai nesitikėjo, kad atrastas tikėjimas gali visiškai pakeisti gyvenimą. Moteris turėjo daug sveikatos problemų – kamavo dideli stuburo skausmai, net buvo priversta daugiau gulėti. „Man Elvyra sakydavo, kad jai labai gaila, jog mano skausmai eina perniek. Kentėjau, bet be prasmės, ji pradėjo daug melstis už mane“, – kalbėjo pašnekovė.

Atostogos pas draugus Anykščiuose.

Atsivertusi Roma pati paniro į maldą. Per įvairius apmąstymus, maldas išgirdo Dievo kvietimą – vardu pašaukimą, raginantį keltis.
„Tada ir supratau, kad Dievas kviečia mane keltis naujam gyvenimui. 2006 metais mane pakrikštijo tuometinis Šimonių klebonas Povilas Svirskis. Reikėjo vyskupo leidimo, jis sprendžia, ar leisti krikštytis, man buvo paskirta rugpjūčio 6-oji – Kristaus atsimainymo diena. Tačiau dar iki tol mano gyvenimas pasikeitė – nebegalėjau nebeiti į šv. Mišias, jutau didžiulę bažnyčios trauką, norą padėti kitiems. Po krikšto ir kitų sakramentų aktyviai įsijungiau į parapijos gyvenimą, buvau skaitovė, raktininkė, puošėja, skalbėja, sodindavau prie šventoriaus gėles. Aš pradėjau šypsotis, tapau visai kitoks žmogus – bendraujantis, linksmas, iki tol buvau uždara, tyli, rami. Po atsivertimo praėjus dvejiems metams mane užklupo onkologinė liga – krūties vėžys, labai agresyvus. Operacijos ir chemoterapijos kursų be Dievo pagalbos mano psichika būtų neatlaikiusi. Tvirtumo man davė tikėjimas, pasitikėjimas Dievu. Atsirado troškimas Dievui atsidėkoti už naują gyvenimo šansą ir visas patirtas malones, gyventi ne vien sau, o būti jo įrankiu“, – kalbėjo R. Zavackaitė.

Iki amžinųjų įžadų – visas dešimtmetis

Kad nori tapti vienuole, Roma apsisprendė ne iš karto, palaipsniui. Pradėjo ieškoti bendraminčių, važinėti į rekolekcijas. Atsirado vis didesnis troškimas naujų tikėjimo žinių, maldos būdų. Mintyse vis kirbėjo klausimas, ar tai nebus tikrasis pašaukimas, Dievo kvietimas, ar tam nėra kliūtis liga, amžius.

Amžinųjų vienuolinių įžadų iškilmės Panevėžio šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje.

„Po atsivertimo iškart pradėjau melstis už pašaukimus. Kai nuvažiavau į pokalbį su Panevėžio Dievo apvaizdos seserų kongregacijos generaline vyresniąja, ji pasakė, jog greičiausiai būsiu išsimeldusi sau pašaukimą. Taip prasidėjo mano draugystė su vienuolynu, pasveikinimai švenčių proga, atvažiavimai į šventes. Tačiau kelias buvo ilgas. Kol tapau amžinųjų įžadų seserimi, praėjo dešimt metų. Galėjau apsispręsti, buvau priimta bandomajam laikotarpiui, pusei metų. Gyvenau vienuose vienuoliniuose namuose, kituose, buvau stebima seserų, vyresniųjų“, – pasakojo šimonietė.

Paklausta, ar neturėjo abejonių dėl savo pasirinkimo, sesuo Faustina, Dievo apvaizdos seserų kongregacijos vienuolė, sakė jutusi, jog yra vedama nematomos rankos.

Atsidavusi tarnystei

Šiuo metu vienuolyne ji gyvena kartu su septyniomis seserimis. Visos, pasak pašnekovės, labai skirtingos. Reikia išmokti prisitaikyti vienoms prie kitų. Vienuolės diena prasideda anksti – penktą valandą ryto. Asmeninė malda, tada pusę septynių – liturginė rytmetinė malda, pusę aštuonių dalyvauja šv. Mišiose Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. Čia ji kasdien skaito skaitinius. Per dieną daug laiko skiria maldai, dvasiniam skaitymui. Iki karantino apaštalaudavo Respublikinėje Panevėžio ligoninėje. Jos koplyčioje sekmadieniais patarnaudavo per šv. Mišias.

Amžinųjų vienuolinių įžadų iškilmės Panevėžio šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje.

„Vienuolyne esu atsakinga už seserų ligonių priežiūrą, palaikau ryšius su gydytojais, lydžiu pas juos, jei reikia, nuperku vaistus, nuvežu tyrimus į laboratoriją, paskaitau joms knygas“, – apie savo kasdienybę kalbėjo pašnekovė.
Seserys pačios gamina maistą, tvarkosi namus, jų aplinką. Vienuolės, pasak sesers Faustinos, gali turėti profesiją, dirbti. Viena kartu gyvenanti sesuo yra lietuvių kalbos mokytoja, kita – prancūzų, yra dėstančių tikybą.

„Mano pašaukimas – tarnauti, todėl ir darbas susijęs su slauga, nes pati buvau didelė ligonė“, – teigė ji.
Savo vienuolišką vardą sesuo Faustina išsirinko pati. „Norėjau būti arba šv. Teresėlė, arba šv. Faustina. Mano gyvenimas labai panašus į sesers Faustinos Kovalskos – Dievo gailestingumo apaštalės, todėl kryptingai tokį pasirinkau“, – tvirtino pašnekovė.

Rasti savo pašaukimą

Paklausta, ar tenka susidurti su kitokiu aplinkinių požiūriu į ją, kaip vienuolę, ji sakė, kad didelių prieštarų nesulaukia, daugiausia bendrauja su tikinčiais žmonėmis, junta jų palaikymą. „Žmonės iš vienuolių, kunigų tikisi, kad turime būti neklystantys, bet esame paprasti, kaip ir visi kiti, su savo trūkumais“, – pabrėžė Roma.

Davusią amžinuosius įžadus seserį Faustiną sveikino ir Šimonių miestelio bendruomenės atstovai.

Šiandien esame įpratę skubėti, pamirštame pasidžiaugti paprastais dalykais. Kaip rasti vidinę ramybę kasdienybėje? Anot pašnekovės, reikia kliautis Dievu. Tikėjimas ir pasitikėjimas juo – didžiausia atrama. Ką bedarytume, svarbu žinoti, kad bus taip, kaip Dievas norės.
Jau 15 metų tikėjimo keliu einanti sesuo Faustina sakė, kad visą savo gyvenimą iki tol ne gyveno, bet egzistavo: „Be tikėjimo aš nieko nepadaryčiau. Manau, būčiau neatlaikiusi tiek išbandymų.“

Kalbėdama apie pašaukimo svarbą, sesuo pabrėžė, kad kiekvienam jis skirtingas, o pašaukimų esama labai įvairių – šeima, darbas ir kt. Svarbu jį atrasti.

Šimonių Roma teigė nepamiršusi. Čia prabėgo 27 jos gyvenimo metai. Likę namai, kapinėse palaidota jos mama. Atvažiavusi buvo jau seniai, pernai nepavyko, bet šis kraštas brangus, yra nemažai draugų, pažįstamų. Brangi ir Šimonių bažnyčia.

Sesuo Faustina turi įvairių pomėgių, skaito, neria vašeliu, patinka gamta, mėgsta auginti gėles, pasivaikščioti mišku. „Labai mėgau ir iki šiol mėgstu grybauti, Šimonių giria juk buvo pašonėje. Kartais nuvažiuojame į Berčiūnus, Žaliąją girią, netoli vienuolyno yra Skaistakalnio parkas, Nevėžis, tad gamtos netrūksta. Bet vis dėlto daugiausia laisvo laiko praleidžiu skaitydama, gilindamasi į bažnyčios dokumentus, į knygas apie tikėjimą“, – sakė vienuolė.