Ramūnas Čičelis
Žurnalistas, rašytojas
Nesuklystume teigdami, kad gyvename įvairiapusių permainų laiku, kai dabar kinta ar artimiausiu laiku keisis mūsų santykis su gamta, pinigais, darbu, politika, kultūra ir daugeliu kitų buvimo pasaulyje aspektų bei sferų. Vienas svarbiausių pastarųjų dviejų dešimtmečių išradimų yra sumanusis telefonas, kuriuo galime atlikti daugybę veiksmų ir tenkinti ne vieną savo poreikį. Viena tokių telefono funkcijų – galimybė čia pat ekrano paspaudimu fotografuoti tai, ką norime. Tačiau mūsų gebėjimai suprasti, kas yra fotografija, kaip ją skaityti, ką vertinga fiksuoti, dar labai siaurai riboti ir neišplėtoti.
Vyresni nei 40 metų Lietuvos žmonės dar gali prisiminti neretai pasitaikydavusį savo vaikystės ar jaunystės reiškinį – ne masinę, bet dažnai pasitaikydavusią XX amžiaus aštunto–devinto dešimtmečio tendenciją, kai fotografija domėdavosi jauni žmonės, nuotraukas ryškindavę tiesiog savo namuose, užtamsintuose kambariuose. Man šie prisiminimai – lyg potyris, kaip iš tamsoje blyškaus fotografinio popieriaus gimsta ištisa spalvota tikrovė. Šios patirtys beveik prilygsta energijos tvermės dėsnio suvokimui, kad niekas iš nieko neatsiranda ir niekur neprapuola. Tai – ir pirmos sakraliosios patirtys, nes ryškaluose panardinto popieriaus lapo ryškėjimas anuomet atrodė kaip procesas, kai vaizdinė realybė pasiekia tarsi iš anapus. Pagaliau šis paprastas prisiminimas aiškiai sakė, kad fotografija yra susijusi su atmintimi.
Lygiai prieš du dešimtmečius, 2002 metų sausio viduryje, Vilniaus šiuolaikinio meno centro parodų salėje eksponuota prancūzų fotografijos klasiko Henri Cartier Bressono darbų paroda. Jos poveikis buvo milžiniškas: dvi dienas nuo ryto iki vakaro vaikščiojau po tą salę, po kelių valandų peržiūros išeidamas į centro kiemą ir tuoj pat grįždamas atgal. Tai – bene pirmi asmeniniai susidūrimai su profesionalia fotografija, sukėlę susidomėjimą portreto žanru ir fotomenu kaip realybės tyrinėjimo būdu. Anuomet užsienyje jau buvau lankęsis, tačiau kokį įspūdį darė Paryžiaus gatvių, kavinių, parkų, Šiaurės Afrikos kraštovaizdžių vizualumas! Būtent tada supratau, kad įsižiūrėjimas į fotografinį atvaizdą gali mane kone apgyvendinti vienoje ar kitoje nuotraukoje – fotografija man, kaip žiūrovui, bylojo tikrovės gyvybingumą.
Ir štai, 2021 metų šv. Kalėdos viename iš mažų Lietuvos miestelių, kurio parke žmonės vaikšto tarp šventinių eglučių instaliacijų ir nesustodami vis fotografuoja savo sumaniaisiais telefonais. Tada, prieš kelias savaites, suvokiau, kad nebenoriu fotografuoti telefonu taip, kaip atsitiktinai pavyko ar nepavyko. Ką prarado parko lankytojai, spaudinėdami savo ekranus? Labai daug, bet svarbiausia – gyvą ir betarpišką tikrovės suvokimą. Šiandien visi norime fotografuoti mums gražius dalykus, tačiau retas susimąstome, kad grožis, kurį matome savo ekrane, atėmė iš mūsų galimybę išgyventi egzistencines akimirkas, patirtis, kurių prisiminti tiesiog nepavyks, nes atmintis mums sugrąžins ne kalėdinių to miestelio eglučių grožį, o mūsų, fotografavusiųjų, pojūčius, fiksuojant tai, ką taip trokštame dabar prisiminti. Žodžiu, atminsime ne tai, ką fotografavome, o tai, kad telefonu fiksavome vaizdus. Ekrano paveikslėliai, kuriuos dabar galime vartyti, bus tušti, nes už jų nėra mūsų grožio patyrimo – telefonai atėmė galimybę turėti įspūdžių iš to pasivaikščiojimo po parką. Vienintelis įspūdis bus tas, kad pafotografavome.
Kad fotografuoti dabar galime kiekvienas, dar nereiškia, kad visi tapome fotomenininkais. Paslaptis yra tokia, kad fotografija labiau paveikia ne jos autorių (pastarasis, lygiai kaip ir rašytojai bei kiti meno kūrėjai, įdeda savo pastangas ir gyvybines jėgas tam, kad rastųsi kūriniai), o publiką. Turbūt niekada neatsisakyčiau malonumo ir progos patenkinti smalsumą, apžiūrėdamas vieną ar kitą fotografijos parodą, bet aiškiai suprantu, kad fotografavimas bet kaip man sukeltų nuovargį, nes, norint sukurti gerą fotografiją, reikia mąstyti ir gebėti suprasti, ką siekiu pasakyti žiūrovui, o ne eikvoti tikrovę trokštantį pažinti žvilgsnį atsitiktinumui.
Turbūt aukščiausias fotografinio mąstymo lygmuo yra toks, kuriame nuotrauka ne tik perduoda kūrėjo mintį, bet ir atskleidžia fotografuojančiojo išmintį. Vienas ryškiausių tokio meno pavyzdžių – filosofo Arvydo Šliogerio vėlyvojo laikotarpio fotografijos, kurios jų autorių iš mąstytojo pavertė matytoju. Žinoma, jis – ne vienintelis, pasiekęs tokias aukštumas, ir tai labai stipriai skatina domėtis, matyti ir ugdytis savąjį fotografinį raštingumą, nes fototechnikos išradimai tikrai prilygsta prieš kelis šimtmečius įvykusiai Vakarų civilizacijos kultūrinei revoliucijai, kai Gutenbergas išrado pirmąją spaudos mašiną. Prognozuočiau, kad po šimtmečio jaunuoliai, baigdami mokslus gimnazijose, laikys brandos egzaminus, ne rašydami rašinius, o kurdami vaizdinius pasakojimus. Mūsų laikais, kai vyksta ši skaitmeninė revoliucija, turbūt nenorėtume užbraukti viso civilizacinio žodinio paveldo, tačiau, kaip teigia fotomenininkas profesorius Romualdas Požerskis, gebėti išreikšti savo mintis vaizdu yra vis labiau reikalinga ir neretai net būtina.
