RAMYBAS JUM (su garso įrašu)

Neringa BUTKEVIČIŪTĖ

Baigės visos linksmybas ir lokstymai. Dykos krautuvas, niekas nebajieško silkės, vištos ar do kokios patrovos. Jau prisvolgėm, prisgėram ir prisimušėm lig sotės. Noris ramiai pabūtėn, tai vokar nuvėjau miškan.

Šimonių giria toli, užtako ir netoli augunčio miškėlio. Tėp tyku, ramu, beržėliai ošia, aglalas, katrų niekas nenukirto švintam, šnarana. Sniego jau nebar daug, tik kur ne kur likį, tai atsisadau unt kelmalio ir kėp kiškis jėmiau unt šonus dairytis. Girdžiu, kažkas vis kola ir kola medin. Geriau apsidairau, o ti genėlis drabulaj varstotėlį pasdorįs riešutų gliaudo. Gudriai jis sumislijo – pirma surodo mėdžio nelygumų, do snapeliu iškala dobalį, o paskiau įstota riešutų ir gliaudo sau. Matai, koks gudročius! Klausiau klausiau to tuksėnimo – kėp Morzas abacala. Vikriai jis sukas. Keli pastuksėnimai ir riešutas išgliaudytas. Tadu graitai kažkur nuskrenda ir grįžta su nauju.

Tėp bažiūrint unt gėnį, mėdžiuosna kažkas sušmėžovo. Iš pradžios pamislijau, kad okys ne tėp rodžia, par dienas vis tiliponan įbadus žiūriu, tai baigiu regėjimų pagadintėn. Ale geriau įsiklausius, prasmirksėjus, papoturojus aukštyn, voverį užmačiau. Tokia nedicka, ale labai vikri. No šakos unt šakos vis loksto ir žiūri ton pusan, kur genėlis kola. Misliju, nu ko jai čia įsiraikė? Do ilgiau pasėdėjus supratau – taigi jos rėšutų kopčių genys aptiko!

Loksto nabogė aplink tų mėdį, o genys nė nežiūria ton pusan, kėp gliauda rėšutėlius, tėp ir tabagliaudo. Voveryta irgi nenuslaidžia, visėp mėgina vogį no kopčiaus nuvytėn, ale kų vienas padarysi prėš tokių vikrybį. Kapt riešutų ir lakia tolyn. Suproto rudoji, kad viena nieko nepadaris. Po kiek čėso prė kopčiaus jau kėlios voverytas tupėjo. Tupėjo ir laukė, kol genys atskris. O tas, baigįs lastėn riešutų, pakilo naujo, ale pamota, kad sargyba stovi, tai apisukė rotų, untrų, trėčių ir nuplasnojo tolyn. Voverytas do aplink pašokinėjo, sutvarkė likusius riešutus, užkasa šakėlam ir nulakė savais raikalais.

Gražu buvo pažiūratėn, kėp savo nosavybį gina. Suprotus, kad viena gėnio nepriveiks, šeimynų ar drauges pasikvėta. Nepuolo gėnio vaikytėn, visos sutūpa netoli kopčiaus ir žiūrėjo gėnio mėdin. O tas irgi ne durnas, žino, kad prieš pulkų nepakariausi.
Sėdžiu ir misliju: o, kad tėp žmonas ramiai ir visi krūvoj gintų savo turtų. Rėkimu gali pabaidytėn, o vagis atsitraukia tik pamotįs pulkų gynėjų.

Kad tėp miškan valdžių nusiuntus, maž pasmokintų iš paukštėlių ir žvėrėlių, kėp raikia savo turtų gintėn. Ramiai, nesdroskunt, savus, o ne svėtimus prė aruodo kviečiunt.
Ramybas jum!