JULIUS SASNAUSKAS: „MAŽOJI STUDIJA“: PASKELBTI IŠTARIANT“

Daugiau nei prieš dvidešimt metų pastojau Juliui Sasnauskui kelią Biržuose, buvo beišeinąs po Šv. Jono atlaidų iš bažnyčios. Pasirašė savo knygoje, palinkėjo. Viskas trumpai. Paskui susitikome Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje, dėstė homiletiką – pamokslų sakymo mokslą. Dažnai susitikdavome ir paskaitose, ir „Mažojoje studijoje“, kur įrašiau kelias dešimtis pamokslų. Už juos gaudavau honorarą, skubėdavau į Pilies gatvės italų restoraną, ten po skanių pietų jį ir palikdavau. Šiokia tokia pramoga ir prabanga jaunam kunigui. Išdrįsau net recenzuoti vieną Juliaus knygą spaudoje. Kopijavau, kartojau, savinausi Juliaus pamokslus, nebeišsimokėčiau baudų už autorinių teisių pažeidimus. Susitikdavome, vis kalbėdavomės – ne tik apie Bažnyčią ar religijos padėtį valstybėje. Kaip mokinys, daugelį dalykų perėmiau iš Juliaus, naudojuosi, gyva, tikra, esu atpažinęs tą galią savyje – veikti ištartu ar parašytu sakiniu, pasitikiu jo pamokomis. Man patinka, kai Julius Sasnauskas kalba, aiškina, nesutinka, abejoja, erzina. Tą patį ir aš darau. Mums abiem tai tiesiog sekasi.

Justas JASĖNAS

Kaip pakliuvote į Lietuvos radiją, į katalikišką „Mažąją studiją“?

Atėjau 1990 ar 1991 metais. Tuomet buvo tik laidos „Kultūra ir religija“ bei rytinės – „Dievo Žodis. Kasdieniai skaitymai.“ Pradžioje kalbėdavo kun. Dominykas Valentis (katalikų biblistas, 1997 m. išleido iš hebrajų k. verstą Psalmyną), buvo skaitomi kun. Antano Rubšio (vertė senąjį Testamentą iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų) tekstai, aiškinamas, komentuojamas šv. Raštas. Klausydavausi tų laidų. Asmeniškai nepažinojau Vaidoto Žuko (Lietuvos dailininkas, žurnalistas, kolekcininkas, meno kuratorius), jis buvo skaitęs mano rašinius, tad pakvietė ruošti autorinę laidą „Brolio Lino pusvalandis.“ Nepasakė, kas ten turi būti, tad turėjau laiko ir galėjau daryti, ką noriu. Liepė klausyti kitų radijo laidų, sekti, kas vyksta Lietuvos radijuje.

Klausiausi rusiškų laidų, kurios buvo labai profesionalios, turėjau iš ko mokytis. Pirma laida išėjo 1993 m. kovo 1 d. Dabar kai prisimenu, tai truputį naivu, skaitėme beveik visą pusvalandį kažkokį tekstą apie šv. Kazimierą. Palengva kūrėsi struktūra, ji ir dabar beveik nepakitusi. Kaip tuo metu, taip ir dabar – Evangelijos ištrauka, jos komentaras ir dar papildoma tema, interviu ar kas kita. 1994 m. išvykau į Kanadą, laidos „Brolio Lino pusvalandis“ nebebuvo, paskui ji gavo pavadinimą „Septintoji diena.“ Kai 1997 m. grįžau į Lietuvą, be jokių didelių raginimų grįžau ir į darbą radijuje, toliau tęsiau „Septintąją dieną“, liko tie patys šaukiniai.

Kokia „Mažosios studijos“ misija, tikslai?

Aš net nežinau, ar esame tą misiją kaip nors suformulavę. Kai rašome projektus, prašome paramos, nurodome, kad tai šviečiamoji veikla, edukacija, kad norime plėsti kultūrinį akiratį. Ypač svarbus mums patriotinis elementas.

Steigėjas, šios veiklos iniciatorius V. Žukas, pats buvo ateitininkas, tad ateitininkijos idėjos yra lyg kokie katalikiškos studijos pamatai. Apskritai, kultūringo, išprususio kataliko, inteligento, sąmoningo kataliko formavimas, patriotinis, tautinis auklėjimas.

Manau, kad visą tą mūsų studijos buvimo laiką ši misija nepakito. Stengtis nenusipiginti, nenusivažiuoti. Nenueiti į lėkštą moralizavimą, pamokslavimą. Mes necenzūruojame ryto laidų autorių pasisakymų, komentarų, pamokslėlių. Kartais yra ir labai gyvų, paprastų, žmogiškų kalbėjimų. Intelektualinė puikybė irgi nuodėmė, stengiamės to vengti, kad nepradėtume sakyti, jog mes vieninteliai šaunuoliai, tokie nepakartojami, tik mūsų rankose visa tiesa, o jei yra kiti, tai būtinai menkesni už mus. Prisiderinti reikia prie įvairių žmonių, neniekinti, kad jie mažiau jaučia ar supranta.

Turime išsiugdę paprastą, pagarbų kalbėjimą, kai natūraliai priimamas žmogus, norime būti suprantami daugeliui. Per radiją juk girdime toną, tembrą, intonaciją. Ironizavimo, dygumo nereikia, to neturi būti. Klausytojas tai tuojau pat atmeta.
Jėzuito A. Saulaičio kalbėjimas, jo stilius… Klausytojai yra sakę, kad nesvarbu, ką jis kalba, išgirsti balsą, ir mums gerai. Tai radijo ypatybė. Pastovumas, turinio dermė, forma – vykusiai studijoje per eilę metų tai sukūrėme, tuo džiaugiamės, palaikome toliau. Kartais iš inercijos važiuojame, vasarą nėra nei noro, nei laiko, nei jėgų, nėra nei temų, nei žmonių, tad tenka kartoti, tuomet išsigelbėjimas – kunigo Č. Kavaliausko (Lietuvos kunigas, teologas, poetas, Biblijos vertėjas) kalbėjimai. Tradiciškai atostogaujame rugpjūčio mėnesį. Rugsėjį vėl pajunti, kad pasiilgai studijos ir jos aplinkos, mikrofono, klausytojo. Tai kažkaip hipnotizuoja.

Kokias laidas dabar rengiate? Koks tas redaktoriaus darbas? Kaip suspėjate perskaityti ir pritaikyti savo laidose vos ne kasdien pasirodančią tokią galybę Bažnyčios dokumentų įvairiais klausimais?

Visų Bažnyčios dokumentų niekas neperskaito. Jauti, kartais girdi, kad vienas ar kitas dokumentas svarbus. Popiežiaus encikliką skaityti per radiją juokinga ir kvaila. Reikia paskaityti kokį nors tos enciklikos komentarą, dokumento santrauką, ir pakanka. Sausi dokumentai tikrai ne radijo klausymui. Nors esame skaitę popiežiaus dokumentą apie krikščionybės padėtį Europoje „Ecclesia in Europa.“

Pristatėme tam tikromis dalimis. Tai aktualu, svarbu, nevargina klausant. Dirbdamas studijoje pripranti jausti, greitai pagauti esmę, redaguoti, trumpinti, jungti. Tai svarbi savybė dirbant bet kokioje žiniasklaidoje. Uoslė tam, kas intriguoja, įdomu. Svarbu dokumentą paskaityti, pakomentuoti, gerai pristatyti, bet tokių žmonių Lietuvoje beveik nepažįstu. Dažniausiai būna monotoniški dokumentų atpasakojimai. Mes naudojamės vertimais, pasaulyje yra gerų komentatorių – dalykiškai, šmaikščiai, giliai, gerai rašančių. Tad tikrai pagelbėja jų pristatymai, žvilgsniai ir komentarai.

Kiek pats atsimenu, laidose gana dažnai dalyvaudavo visuomenėje žinomas, pažiūromis ir kalba toks laisvas, bebaimis, nesusikaustęs jėzuitas Antanas Saulaitis.

Jis yra dalyvavęs daugelyje laidų. Bet daugiausia – 7 ar 8 metus – kalbėjomės laidoje „Septintoji diena.“ Žmonės dar ir šiandien atsimena pranciškono ir jėzuito dialogus. Tai buvo gana sėkmingas duetas. Juolab kad dabar popiežius yra jėzuitas, pasirinkęs Pranciškaus vardą. Jis simpatizuoja ne tik jėzuitams, bet ir pranciškonams. Tas dialogas įdomus ir vaisingas, žmonėms tas kiek kitoniškas požiūrio bei svarstymo kampas, kurį surasdavome įvairioms temoms aptarti, labai patikdavo.

Kaip pasirenkate aktualesnes temas, surandate įdomesnių pašnekovų?

Būna visaip. Anksčiau klausytojai daugiau rašydavo, atsakinėdavome į laiškus. Šiandien nebegauname tiek laiškų. Reaguojame į civilinį ir religinį kalendorių, čia ir šventės, pasirengimo etapai, įvykiai, nesinori vien siaurai bažnytiškai pristatyti. Stengiuosi įsižiūrėti, kaip tie dalykai ar reiškiniai egzistuoja kasdienybėje, koks vertinimas, kaip žiūrėti, stengtis suprasti kultūros, istorijos perspektyvoje.

Yra ir svarbių politinių temų, jų neišvengsi, neapeisi. Privalumas ir sėkmė – atrastas kalbėjimo stilius, matymo būdas, klausytojams tai patinka. Tai nėra uždara bažnytinė tribūna, prikišta vien pamokymų ar vien religinių tekstų.

Labai svarbus bendražmogiškas kontekstas, pilietiškumas, socialumas, platus kultūrinis akiratis. Taip esame pelnę tvirtą ir rimtą vietą Lietuvos radijuje. Niekas mūsų nejudina, „Mažoji studija“ turi savo nišą, ištikimus klausytojus. Svarbus čia ir tęstinumas. Kai viskas taip kinta, nepastovu, o laida vis tuo pačiu laiku daugybę metų, tai jau vertybė. Turi būti nedidelė informacijos, žinios porcija, koncentruota.

Turbūt ir gerai įvaldžius visas technikas, galimybes, vis dėlto sunkoka šiandieniniam žmogui perduoti Evangeliją, jį sudominti, patraukti, užkalbinti?

Niekada turbūt nebuvo lengva skelbti Evangeliją, perteikti krikščionišką Žinios turinį. Iš Apaštalų darbų knygos žinome apie tuos sunkumus. Tai sunku, aišku, bet ir sudėtingiausios aplinkybės gali pasitarnauti Evangelijos plėtrai. Ne mūsų nuopelnas, kad nepaisant visų kliūčių, tas Žodis tampa vaisingas. Kartais kalbi įsivaizduodamas klausytoją, kartais ne. Kai kurios istorijos yra tiesiog atsivertimai. Nesakau, kad kažkuri viena laida padarė didžiulę įtaką žmogaus gyvenimui. Ypač buvo gyvi ir reikšmingi kunigo Česlovo Kavaliausko kalbėjimai. Unikalus laikotarpis, gal pusantrų metų, kai jis dažnai kalbėdavo per „Mažąją studiją“, nors nebuvo pirmas katalikiškos studijos pašnekovas.

Pažinojau jį iš anksčiau, kartu su kolege, laidų redaktore, muzikologe Jūrate Kuodyte, pradėjome pas jį važinėti 1993–1994 metais, nuolat kalbinome, kalbėjomės. Kvietėme dėstyti Šventąjį Raštą į Kretingą, bet tuometinis Kaišiadorių vyskupas jo neišleido. Patys ir kalti, per neapdairumą praradome įdomias šio erudito ir talentingo žmogaus įžvalgas. V. Žukas sistemingai ir nuosekliai pradėjo jį klausinėti, specialiai važiuodavo kalbinti į Vievį, kur kunigas gyveno iki mirties, ir jį kalbindavo. Taip ir atsirado teologiniai komentarai, pokalbiai, atsakymai į skaitytojų klausimus, diskusijos, polemikos.

Kartais tas laidas kartojame, turime jų archyvą. Klausytojai prašo ir džiaugiasi tas laidas girdėdami, vis sako, kad jų galėtų klausytis be sustojimo. Tokie atsiliepimai padeda suprasti, kad tavo kalbėjimas nenueina veltui. Turi pirmiausia pats tą Evangelijos Žodį skaityti, jį mėgti, vėliau jo galia, skvarbumu pasikliauti, atpažinti, jog įmanu ir pajėgu prakalbinti žmogų, susikalbėti, dalytis.

Dera tikėjimo akimis ir iš evangelinių pozicijų žiūrėti į pasaulį, politiką, kultūrą. Ir mums patiems, laidų rengėjams bei redaktoriams, daug atradimų. Net garso operatorės, laidų montuotojos per tiek metų prakuto, nebesusimaišo, puikiai atskiria Kalėdas nuo Velykų arba Šeštines nuo Sekminių. Daug žino, vieną dieną pačios galėtų sėsti ir parašyti puikiausią pamokslą, Evangelijos komentarą, nes jau turi nuovoką. Evangelija jų gyvenime tikrai atrado savo vietą, įgijo tam tikrą svorį nei kad buvo pačioje darbo pradžioje.

Kas Jums asmeniškai šiame darbe labiausiai patinka?

Pradžioje mus buvo užsipuolę kunigai, Žemaitijoje netgi parašus rinko, liepė neklausyti. Net Telšių kunigų seminarijoje buvo uždrausta tų laidų klausytis. Esame gavę ir ateistų laiškų, ir tokių nuomonių, kad reikia mus sušaudyti.

Bet tų dalykų rimtai niekada nevertinau. Gal žmonės tokiu būdu išliejo savo nuoskaudas, gal ko nors nesuprato. Anksčiau ir man pačiam norėdavosi labiau šokiruoti. Kai esi jaunas, kai atrandi tame Žodyje daugiau nei įprasta, aišku, knieti įpilti žibalo į ugnį. Taip buvo, aišku, ir dabar kartais norisi taip daryti. Visas laidas, visus įrašus turiu. Kiek autorių, kiek temų esame palietę. Tomo Mertono (amerikiečių teologas, rašytojas, poetas, mistikas), Jono Nepomuko Neumanno (anglų teologas ir apologetas) mintys nebūtų pasiekusios lietuvio klausytojo, jei ne mūsų studija. Tuos autorius mes padarėme visuotinai žinomus, paskatinome domėtis, versti į lietuvių kalbą jų tekstus. Dar iki išpopuliarėjant Dievo gailestingumo kultui, jau šia tema kalbėdavau, tuo laiku baisiausiai nepatiko bažnytinei valdžiai, o štai dabar natūraliai vyksta, niekas nebedreba, kad bus išjudinti Bažnyčios pamatai.

Tam tikros mintys atrodė modernios, net eretiškos, o šiandien jos priimtos ir nieko nebestebina. Anksčiau buvo lengviau, nes viskas buvo nežinoma, galėjai viską naudoti, pritaikyti, versti.

Daugiau buvo ir periodikos leidinių, jos tekstais buvo galima remtis. Kartais buvo galima tiesiog tuos tekstus skaityti, kartais pasirinkti keletą įdomesnių minčių. Šiandien jau daug kas iškalbėta, išnagrinėta, o įdomių žmonių, kurie galėtų kalbėti, nėra tiek daug. Nors Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultetas Kaune išleidžia absolventus, bet jų visuomenės gyvenime nematyti, kažkur pranyksta, katalikiškose diskusijose ir veiklose jie nedalyvauja.

Keli, tiesa, bandė įsidarbinti mūsų studijoje, parašė tekstus. Turėjau iš naujo juos perdirbti, kad būtų įmanoma skaityti ir suprasti. Reikia patirties, įdirbio, bet svarbiausia norėti. Mūsų studija pasižymi užsispyrimu ir tęstinumu. Galėjau ir aš pats ką kita veikti, bet jaučiu įsipareigojimą. Nors ir pavargstu, ir išsisemiu, bet ilgiuosi klausytojų. Kiekvienais metais sulaukiame jų paramos, tai skatina dirbti toliau.
Man patinka tai, kad galiu parengti gerą laidą, kai surandu įdomų pašnekovą. Kai iki galo padarau, išbaigiu iki paskutinio taško, gerai parinkta muzika, sudėlioti klausimai. Tai mes jaučiame, kur tvarkinga, o kur paskubomis sukurta. Klausytojai to nejaučia, o mes patys žinome.

Kartais pavyksta gana greitai gerą laidą parengti, pasikalbėti su žmogumi. Yra buvę nuostabių pokalbių, tiesiog perliukai, chrestomatiniai dalykai, net nežinau, kaip jie atsirado. Sutinki žmogų, atvedi jį iki temos, atveri pokalbio lauką, sužadini pasitikėjimą, ir plaukia, liejasi. Kartais pokalbiui būna dėkinga pati tema. tam tikros temos. Ypač Vaidoto Žuko laikais būta įvairių diskusijų. Diskutuodavo, kalbėdavo, dalyvaudavo savo sričių profesionalai.

Tai šie pokalbiai lyg koks aukso fondas. Ar ne?

Taip. Reikėtų viską sudėti, redaguoti, apipavidalinti ir išleisti. Viskas dabar diskuose, o parengti tai spaudai – kruvinas darbas. Jei kada nebus „Mažosios studijos“, nebegausime paramos, tuomet reikės kažkaip šį uždavinį įgyvendinti. Tai unikali medžiaga, niekada nepasens ir nenusibos. Bendrai, Lietuvoje katalikiškas diskursas gana skurdus. Kas yra ta katalikiška žiniasklaida? Gal „Marijos radijas“?
„Bitutė“ atlieka savo funkciją, simpatiškas, reikalingas leidinukas vaikams, redakcija sugeba gauti finansavimą, išsilaiko. O štai leidiniai „Žemės druska“ ir „Lux“ gyvavo, bet buvo numarinti. „Katalikų pasaulis“, vėliau pervardytas „Sandora“, buvo be reikalo numarintas, palaidotas, išsklaidyta visa redakcija. Turėjo įdirbį, vardą. Kai prasidėjo kaita, viskas ėmė byrėti. Čia pavyzdys – „Mažoji studija“. Reikalingas ir užsispyrimas, ir pastovumas, ir įsipareigojimas.

Mums pavyko išvengti intrigų, susiskaldymo, gal todėl, kad redakcija maža. Štai yra akademinis leidinys, bet ne visai katalikiškas „Naujasis Židinys-Aidai.“ Kartais pagalvoju, gal katalikiškos žiniasklaidos ir nereikia. Katalikų televizija, kuri kažkada buvo pradėjusi gana sėkmingai dirbti, taip pat sužlugdyta. Gal ten dirbę, arčiau kūrybinio proceso buvę žmonės pradėjo gvieštis didelių pinigų, gal asmeniniai skilimo dalykai palietė. Buvo visa grupė, visa televizija Kaune su moderniausia įranga (geriausia Baltijos šalyse), net Nacionalinė televizija neturėjo tokių kamerų, rengtos normalios diskusijų laidos. Šiandien liko tik laida „Šventadienio mintys.“

Kiek Lietuvoje teologijos daktarų – ir dvasininkų, ir pasauliečių, o ką jie veikia, sakykite. Gal jie kur ir rašo, aš nežinau, bet reakcijos, svarstymų tikrai pasigendame. Net Rusijoje krikščioniškas diskursas galingesnis, toks visuminis. Aišku, yra daugiau pajėgų, galimybių, krikščioniškumas gyvai jaučiamas, išgyvenamas, patiriamas, pati šalis juk milžiniška. Kokias knygas išverčia ir išleidžia, mums iš jų tik mokytis ir mokytis. Džiaugiuosi, kad „Mažoji studija“ suformavo kalbėjimo toną, jis įsišaknijo, išliks.