Artėja gražiausia metų šventė Kalėdos – ramybės, buvimo su artimaisiais, džiaugsmo ir, žinoma, dovanų metas, jas rasime po eglute Kalėdų rytą. Dovanos mus sušildo, nudžiugina ir nustebina.
Nors Kalėdų rytas dar neišaušo, bet Kupiškio etnografijos muziejus dovaną jau gavo. Prancūzijos leidykla „Editions Textuel“ išleido unikalią knygą „Pasaulinė moterų fotografių istorija“ („Une histoire mondiale des femmes photographes“) ir vieną egzempliorių padovanojo muziejui. Kuo gi ypatingas šis leidinys ir kokia jo priešistorė?
Daugiau kaip prieš metus Kupiškio etnografijos muziejus gavo laišką iš Prancūzijos, kuriame buvo rašoma, kad leidykla „Editions Textuel“, esanti Paryžiuje, planuoja išleisti knygą „Pasaulinė moterų fotografių istorija“ ir prašo muziejaus duoti sutikimą įdėti į leidinį menininkės Veronikos Šleivytės nuotrauką „Autoportretas su drauge“. Muziejus, be jokių abejonių, sutikimą davė. Taip Veronikos fotografija atsirado šalia žinomiausių 300 pasaulio moterų fotografių darbų. Knygoje publikuojama 450 nuotraukų, kurios datuojamos nuo XIX a. vidurio iki XXI a. pradžios. Leidinys „Pasaulinė moterų fotografių istorija“ Prancūzijoje pasirodė 2020 rudenį, o mus pasiekė šių metų gruodį.
Veronikos Šleivytės nuotrauka „Autoportretas su drauge“, kuri yra knygoje.
Simboliška, nes gruodį minime Veronikos Šleivytės 115-ąsias gimimo metines. Tai ar gali būti prasmingesnė dovana jubiliejaus proga?
Šios knygos autorės dvi fotografijos pasaulyje žinomos prancūzės. Viena jų Luce Lebart, fotografijos istorikė, pasaulinio lygio parodų kuratorė, knygų apie fotografiją ir fotografus autorė, daugiausia dėmesio skirianti archyvinei, pačiai seniausiai fotografijai, technikų istorijai, moksliniams ir dokumentiniams tyrinėjimams, susijusiems su vaizdu. Kita autorė Marie Robert yra Orsė muziejaus vyriausioji fotografijos kuratorė, surengusi ir taip pat kuravusi daugybę parodų. Moterys fotografės – viena iš sričių, kuriai autorė skiria ypač daug dėmesio. Jos kuruota paroda Prancūzijoje „Kas bijo moterų fotografių?“ sulaukė ypač didelio susidomėjimo. Šiuo metu Marie Robert tiriamoji veikla yra kryžminė fotografija ir kitų medijų tarpusavio ryšiai bei sąsajos. Leidinys „Pasaulinė moterų fotografių istorija“ – ambicingas projektas, apimantis mokslinius tyrinėjimus, susijusius su moterų fotografių darbais ir jų pačių asmenybėmis nuo seniausių laikų iki šių dienų. Kartu tai tarsi duoklės grąžinimas moterims fotografėms parodant jas kaip menininkes fotografijos istorijos kontekste. Visgi reikia pripažinti, kad moteris kūrėja nuo seniausių laikų buvo diskriminuojama, ji galėjo būti vyro fotografo padėjėja, patarėja, jei buvo leidžiama atlikti retušavimo darbus, sudarinėti albumus, kitaip sakant, šios moterys ir jų veikla dažniausiai likdavo vyrų fotografų šešėlyje. Knygoje, kurią galima drąsiai vadinti moterų fotografių chrestomatija, kalbama apie tai, kad fotografijos srityje labai mažai moterų yra pasiekusios žinomumą ir kad nedaug jų pavardžių ir darbų išliko iki šių dienų.
Yra faktologinė medžiaga, kai moterys fotografės pasirašydavo vyro, o ne savo vardu ir pavarde arba po vyro mirties tęsdavo jų darbą, tačiau savęs fotografėmis nelaikydavo ir, tarkim, mirties liudijime būdavo parašyta „be profesijos“. Fotografų panteonas iš esmės dar yra vyriškas, todėl šiuo leidiniu norėta įrodyti, jog moterys drąsiai gali stoti į vieną liniją su vyrais, nes jų indėlis į pasaulio fotografijos istoriją didžiulis ir turintis išliekamąją vertę. Būtent ši chrestomatinė knyga ir yra šio fakto įrodymas.
Knygos tikslas – parodyti moters fotografės gebėjimus, atskleisti jos talentą ir įtaką pasaulinei fotografijai. Vienas šio leidinio skyrius retoriškai pradedamas klausimu „Ar moteris turi istoriją?“, kurį 1973 m. iškėlė profesorė Michelle Perrot – prancūzų istorikė, moterų istorijos ir lyčių studijų atsiradimo Prancūzijoje pradininkė, kartu su profesoriumi istoriku Georgesu Duby išleidusi monumentalų 5 tomų veikalą „Vakarų moterų istorija“. Atsakymas trumpas ir lakoniškas: taip, moterys turi galingą istoriją ir ne tik Vakaruose.
Dovanotame leidinyje rasime 300 fotografių darbus, trumpas jų asmenybės ir veiklos esė. Veroniką Šleivytę pristato dailės istorikė ir kritikė Ieva Meilutė-Svinkūnienė, kuri pasakoja, kuo ypatingos menininkės nuotraukos, kur slypi jų išskirtinumas ir originalumas. Akcentuojama, kad Veronika, kiekvieną kartą fotografuodama giminaičius, draugus ar kitus jai artimus žmones, įsiterpia į kadrą pati, savotiškai inscenizuoja save, o fotografijų vaizdus dažnai papildo asmeniniais užrašais. V. Šleivytės autoportretai labai iškalbingi ir, greičiausiai, tuo patraukė knygos autorių dėmesį. Atrodo, kad menininkė stebi ir fiksuoja savo tapatybės virsmą, kurdama daugybę savęs įvaizdžių, tarsi ieškodama atsakymų į klausimą, kas ji yra. Veronika Šleivytė, analizuojant ir tyrinėjant jos nuotraukas, atsiskleidžia kaip atsidavusi kasdienio gyvenimo stebėtoja ir dokumentikos fiksuotoja. I. Svinkūnienė teigia, kad ir nuotrauka, įdėta į knygą, ir visos kitos fotografijos, ypač autoportretai, padeda mums pamatyti šiuolaikišką, drąsią ir charizmatišką asmenybę, radusią savo vietą ne tik Lietuvoje, bet ir pasauliniame XX amžiaus ketvirto dešimtmečio fotografijos kontekste. Pagrįstai galime didžiuotis šia moterimi, drįstame teigti, fotografe, kuri drąsiai stovi šalia garsiausių pasaulio moterų, kurioms pakluso fotoaparato objektyvas.
Kupiškio etnografijos muziejaus inf. ir nuotraukos
