2020 metų pabaigoje leidykla „Versus“ išleido esė ir publicistikos tekstų rinktinę „Ad rem“. Apie kritiškesnį žvilgsnį, gilesnės minties viražą ir kitokį, „nepopuliarų“, požiūrį į įvairių meno sričių virtuvę, visuomeninius procesus, socialines slinktis kalbamės su knygos autoriumi žurnalistu, rašytoju dr. Ramūnu Čičeliu.
Pradžioje, Ramūnai, pradėkime nuo banalių formalumų. Kokios šios knygos atsiradimo aplinkybės: kokio laikotarpio tekstai sugulė į knygą, kokiu principu vadovaujantis buvo atrenkami, kokie bruožai, tematika juos vienija?
Knygą sudariau iš daugiau nei keturių dešimčių esė ir publicistikos tekstų, iš kurių pirmi parašyti prieš aštuonerius metus, tada man pradėjus bendradarbiauti su dienraščio „Kauno diena“ kultūros priedu „Santaka“. Vėliau, maždaug po šešerių metų, ėmiau esė kurti ir savaitraščiui „Literatūra ir menas“. Tai tęsėsi iki 2018-ųjų, kai nutariau, kad tada užsiimti publicistikos rašymu mačiau vis mažesnę prasmę. Į knygą „Ad rem“ atrinkau visus 2013–2018 metais minėtuose leidiniuose publikuotus tekstus, atmesdamas tuos, kurie susiję su gyvenimo centruose ir paribiuose problematika – šių tekstų rinkinio skaitytojams dar teks kiek palaukti. „Ad rem“ tekstai tarpusavyje yra susiję tuo, kad, kiekvieną jų rašant, man rūpėjo įveikti žmogui per dažnai būdingą galvojimą apie save – tekstus vienija pastanga mąstyti apie kitus žmones.
Jei man reikėtų apibūdinti knygą trumpai, tai sakyčiau, jog tai – toleranciją kitoniškumui, kritinį mąstymą ir bendruomeniškumą proteguojanti knyga. Knyga, bylojanti pakantumą, įsiklausymą ir dialogo paiešką. Kas vis dėlto, anot Ramūno Čičelio, yra „kitoniškumas“?
Pirmiausia, kitoniškumas yra kreipinys į kitą žmogų. Išklausymas ir, jei reikia, paguoda seka vėliau. Viskas prasideda nuo paprasto ir labai religiško rūpinimosi savo artimaisiais, kuriuos suprantu kaip tuos, kurie konkrečiu laiku tiesiog yra šalia. Dar kitoniškumą galėčiau apibūdinti kaip pamatinę žmogiškumo kategoriją: pabandykime pagalvoti, ar mums, žmonėms, labai skiriasi vienas triušis ar dar koks nors gyvūnas nuo kito. Skirtybių rastume nedaug. O žmogus yra turbūt viena unikaliausių būtybių planetoje. Jei žmogiškumą dar vadintume vertybe, kitoniškumas tebėra jos pagrindas.
Knygoje aptikau terminą „tikratikystė“. Laisvai interpretuodamas išreikščiau jį kaip nekvestionuotiną (netgi nesijojant per moralės, vertybių, o kartais ir sveiko proto rėtį) oficialiosios (formalios) pozicijos garbinimą. Kas daro įtaką tokiai tikratikystės ekspansijai? Ar noro šlietis prie oficialiosios daugumos negalima vadinti savotiška „elitizmo“ apraiška, kai greta nesugebėjimo kritiškai mąstyti išdygsta dar ir paskata būti viršesniam už „kažką“? Tuo labiau kad viename savo tekstų rašai, jog „Lietuvoje tiek daug žmonių, kuriems norisi žūtbūt kažkam paklusti“. Galbūt paklusti reiškia prisišlieti, o prisišliejus prie formaliosios daugumos susikuria buvimo elito dalimi iliuzija?
Tikratikystė, paprastai sakant, yra tiesiog fanatiškas įtikėjimas savąja mąstymo ir elgesio nuostata. Tikratikis nebūtinai ieško kolektyvo, tačiau dažniausiai jį randa. Kai tai atsitinka, kaip vandens lašai vienas į kitą supanašėję žmonės ieško lyderio. Visi, kurie atsiduria už tokios bendrijos ribų, tampa, tikratikių nuomone, žemesnės rūšies asmenimis. Suprantama, kad tikratikių minia vien dėl savo kiekybės įgyja viešosios galios, todėl pati save vadina elitu. Retenybė yra tokie žmonės, kurie, neneigdami savo autoritetų ir mokytojų, geba išsiugdyti savarankišką mąstymą ir pagal jį elgiasi. Tokia pozicija yra sunkesnė nei tikratikio, nes reikalauja nuolatinio galvojimo, pasirinkimo svorio ir iš jo atsirandančios atsakomybės.
Pereikime prie butaforijų. Skirtis tarp liaudies ir visuomenės. Jei gerai supratau, tai skirtumą lemia visuomenės narių paskata (intencija) „dalyvauti“. Tačiau čia atsiranda dar viena takoskyra – kurioje pusėje – tikrovės ar iliuzijos trokštama veikti. Pasakiau sudėtingai, bet klausimas būtų – ar aš teisus teigdamas, jog liaudis (kurią dažnai galima tapatinti su „tikratikiais“) noriai įsitraukia į spektaklį, tačiau esti pasyvūs, kai reikia kurti tikrovę?
Būtent todėl mūsų politikoje, socialiniuose santykiuose, kultūroje tiek daug tų pačių tiesų kartojimo ir taip stinga unikalesnės minties ar požiūrio. Tai ypatingai stipriai pastebiu, kai sutinku žmones, gyvenusius užsienio šalyse. Jie tiesiog mąstymu ir sprendimais iškonstruoja tai, kas mums atrodo savaime suprantama ir todėl priimtina. Lietuvos liaudies palaikomas absurdas ir kuriančių individų stoka tokių susitikimų metu tiesiog aiškiai veriasi prieš akis – žvelgiant užsieniečio akimis, mūsų socialiniai santykiai, primenantys spektaklį, negailestingai demaskuojami ir tampa neverti net teatro bilieto.
Ne viename knygos tekste šių dienų socialinius procesus, aktualijas, visuomenius įtrūkius priešini tarpukariui, išeivijos elgsenai ar vakarietiškos kultūros atributams. Tai tarsi laisvos asmenybės ir postkolonijinių kompleksų skirtis. Ar praraja labai didelė? Ar yra vilties tas ribas išblukinti?
Visada esu linkęs tikėti, kad yra viltis. Jei jos nėra, mes tiesiog jau mirę. Visgi, Lietuva dabar gyvena labai panašiomis į tarpukarį sąlygomis. Tai ryškiai pastebima, kai prabylame apie grėsmes nacionaliniam saugumui, ryškėja tai, ką mes branginame. Ir tai nelabai skiriasi nuo tarpukario. Šį laiką apibūdinčiau kaip tam tikrą difuziją, kurioje šviesių spalvų, manau, vis daugėja. Šie procesai vyksta lėtai ir kartais atrodo, kad niekas specialiai dėl to nesistengia. Jie tarsi savaiminiai. Juk net daugeliui šiandienos tikratikių nekyla abejonių dėl to, kad esame Vakarų valstybės piliečiai.
Visuomenėje stebime kraštutinių pozicijų ūmėjimą, ko gero, stipriai prisidedantį prie dialogo nyksmo. Kas veikia tokį kraštutinumų, užsispyrimo tvarumą? Kodėl visuomenėje tiek daug nenoro ieškoti kompromiso? Antra vertus, ar kompromisas (kaip prisitaikymas) yra siekiamybė?
Tirpsta pati žodžio „dialogas“ reikšmė. Dažnai galvojama, kad pokalbis su kitu yra proga pačiam pasisakyti. Bet, kaip minėjau, dialogas yra ne tezė ir argumentas, kurie metami pašnekovui, o klausimas ir atsakymo į jį išklausymas. Šią labai seną Vakarų civilizacijos pamoką šiomis dienomis pamirštame itin sparčiai. Kompromisą suprantu ne kaip prisitaikymą, o kaip abipusį išklausymą ir, lyg geometrijos moksle, žiūrėjimą, kur pašnekovų apskritimai liečiasi ir persidengia. Būtent tokių perdangų ir raginčiau kuo dažniau ir stipriau ieškoti.
Jei galėtum režisuoti savo gyvenimą (ne tik pagrindinio veikėjo elgseną, bet ir dekoracijas, laiką ir aplinką), koks tai būtų pasaulis, koks žanras ir koks veikėjas?
Tai būtų ateities pasaulis, kurio nenuspėjo nė vienas pikta pranašaujantis distopinis romanas. Mano režisuotoje tikrovėje žmonės pernelyg daug negalvotų patys apie save.
Tai būtų pokalbio aplinkos dekoracijos, išlaikiusios visą XX a. pradžios Paryžiaus kavinių žavesį. Toje tikrovėje vis dar būtų vietos bohemai. Iš visų sau žinomų literatūros žanrų rinkčiausi eilėraštį. Jis vis dar primintų, jog ne viską suprantu apie tikrovę, kurioje gyvenu. Poezija priverstų patirti filosofijai būtiną nuostabą ir dabar vis retėjančius estetinės pajautos momentus – šios dvi būsenos ir dabar, ir idealioje realybėje mane jaudina ir tebejaudintų labiausiai.
Dėkoju už pokalbį! Tikiu, kad Ramūno Čičelio pastangos savo tekstais įžvelgti, kas slypi po paviršių raibuliais ir butaforiniais blizgučiais, padės ir vienai kitai materijos gaudesyje pasimetusiai asmenybei atrasti ramybę ir tikėjimą rytojumi. Pabaikime metus su knyga.
Kalbėjosi Tomas Vyšniauskas
