Rengiant parodą, muziejininkams kilo mintis padengti ir stilizuotą Kūčių stalą, ant kurio puikuojasi tradiciniai valgiai.
Kupiškio etnografijos muziejaus nuotrauka
Gruodžio 17-osios pavakarę Kupiškio etnografijos muziejus pakvietė į neeilinę parodą „Sodų sakmės“. Vieną gražiausių lietuvių tautodailės rūšių – šiaudinius sodus reprezentuojanti paroda jau yra apkeliavusi Lietuvos mažąsias kultūros sostines, o iki pat Trijų karalių džiugins ir kupiškėnus.
Jurga BANIONIENĖ
Pataikė į temą
„Sodų sakmės“ – tai Vilniaus etninės kultūros centro organizuojama paroda, kurios tikslas – ne tik parodyti lietuvių senąją pasaulėžiūrą ir tradicijas atspindinčius šiaudinius sodus, jų grožį, sakralumą, visos Lietuvos sodų rišėjų kruopštumą bei kūrybiškumą. Siekiama ir įkvėpti, padrąsinti daugiau žmonių prisiliesti prie sodų rišimo tradicijos.
Kupiškio etnografijos muziejaus ekspozicijų salė pasipuošė įspūdingais visos Lietuvos rišėjų kurtais šiaudiniais sodais.
Autorės nuotraukos
Pasak Kupiškio etnografijos muziejaus direktorės Jūros Sigutės Jurėnienės, idėja į Kupiškį atgabenti šią parodą gimė tada, kai vasarai baigiantis dalyvauta asociacijos „Dangaus sodai“ narių susibūrime. „Ten išgirdau, kad paroda keliauja po Lietuvą, po mažąsias kultūros sostines. Ji jau buvo eksponuota Deltuvoje, Krakiuose, Nevarėnuose. Kilo mintis, kad ir mes galėtume šiaudinius sodus parodyti kupiškėnams, kad jie pamatytų vienoje vietoje tiek daug sodų, kurtų profesionalių rišėjų. Dar sutapo, kad prieš Kalėdas visas Kupiškio kraštas nutarė pasipuošti sodų tema, tad viskas gražiai susisiejo“, – kalbėjo J. S. Jurėnienė.
Sudominti jaunimą
Vienas svarbiausių dalykų, anot pašnekovės, ne tik pasigrožėti šiuo unikaliu Lietuvos tautodailės paveldu, bet ir palaikyti idėją, kad šiaudinių sodų rišimo tradicija būtų įrašyta į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
„Šiaudiniai sodai nuo senų laikų labai vertinami, turi sakralinę reikšmę. Atsivežėme 60 sodų, visų jų neiškabinome, tik pačius gražiausius. Įdomu tai, kad juos kūrė rišėjai iš visos Lietuvos. Visi sodai – skirtingi, nė vieno nėra tokio paties. Galbūt atsiras žmonių, norinčių išmokti juos rišti, nes savo krašte šiuo metu turime dvi sodų rišėjas – Danutę Palaimienę ir Iloną Mikulėnienę, kurios veda edukacinius užsiėmimus, į juos noriai renkamasi. Tai būtų lyg ir padrąsinimas, kad daugiau žmonių, ypatingai jaunų, prisiliestų prie sodų rišimo tradicijos“, – pabrėžė J. S. Jurėnienė.
Sakrali prasmė
Etnografijos muziejaus direktorė pasakojo, kad anksčiau šiaudiniai sodai kabėdavo beveik kiekvienuose namuose. Jie būdavo rišami ne tik vestuvėms, ištekinant dukterį, bet ir Kalėdoms, Velykoms, laukiant naujagimio.
„Yra graži tradicija, kad rišėja, kuri riša sodą tam tikrai progai, negali to daryti būdama prastos nuotaikos. Jei jai nesiseka, reikia nusiraminti ir vėl sėsti dirbti su gražiausiomis mintimis tiems žmonėms, kuriems sodas ir bus skirtas.
Lietuviški šiaudiniai sodai – tai sakralinę prasmę turintis mūsų protėvių palikimas, jų pasaulio pajauta, užrašyta ne žodžiais, o geometrinėmis figūromis. Kaip sako pačios rišėjos, Marija Liugienė, Vilniaus etninės kultūros centro kultūrinių veiklų koordinatorė ir organizatorė, profesionali sodų rišimo specialistė, kiekvienas sodas, jei gerai surištas, turi iš lėto suktis, nes jo virpesių lauke ir gimsta ta ramybė. Sodą sudaro smaigalys, nukreiptas į viršų, į kosmosą, ir į žemę, tad iš kosmoso paimame gerąją energiją, atiduodame ją tiems namams, kuriuose jis kaba. Todėl sodai ir būdavo kabinami virš stalo, nes būtent čia susėsdavo šeima. Sodų misija gal ir skirta mums, tiems neramiems žemės keleiviams“, – kalbėjo Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė.
J. S. Jurėnienė džiaugėsi, kad Etnografijos muziejus parodą atsivežė pačiu laiku, laukiant Kūčių, Kalėdų.
Muziejuje paroda bus eksponuojama iki sausio 6 dienos, taigi, bent trumpam tapsime mažąja šiaudinių sodų sostine, o vėliau sodai iškeliaus į Ignaliną.
