Namus puošianti Kalėdų eglutė gali būti nebūtinai gyva ar dirbtinė. Susikurti originalią kalėdinę dekoraciją galima ir patiems.
Tuo užsiima kūrybinga subatėnė Asta Astravienė, daranti dailias eglutes iš siūlų. Ir ne tik jas.
Jurga BANIONIENĖ
Matyta idėja – savaip
Asta eglučių kūryba susidomėjo šiemet. „Mačiau, kad tokias eglutes daro iš samanų, bet aš pagalvojau, kad jos byrės, todėl pabandžiau iš siūlų“, – teigė A. Astravienė.
Pirmiausia pasidarė jas sau, namams papuošti. Pamatę originalias namų šventines puošmenas giminaičiai taip pat panoro panašių eglučių, tad jų vis daugėja.
Pasak moters, padaryti tokią eglutę tikrai nesudėtinga. Reikia tik turėti priemonių.
„Vazonėlius perku parduotuvėje, jų irgi randu dėvėtų drabužių parduotuvėse. Perdažau, kaip man reikia. Prisipjaustau ir sudžiovinu karklų vytelių, tai būna eglutės kotelis. Jį įbetonuoju į vazonėlio dugną, o patį eglutės karkasą darau arba iš kartono, arba iš putplasčio, būna tokie kūgelio formos ruošiniai. Tada visą eglutę su karštais klijais apklijuoju labai storais dekoratyviniais siūlais. Į viršūnę įdedu vielutę ir ją užlenkiu. Tada ką turiu, ką sugalvoju, tuo ir puošiu eglutę. Ant vazonėlio viršaus, kad betono nesimatytų, galima dėti dekoratyvaus popieriaus, šiaudų, samanų. O puošti galima, derinant pagal eglutę, prie siūlų spalvos, kad tiktų“, – pasakojo subatėnė.
Visos Astos kurtos eglutės skirtingos, vienos – didesnės, kitos – mažesnės. Pernai moteris darė adventinius vainikus. Ir šiemet per adventą jais puošė savo namus.
Labiausiai Astai patinka kurti natūralias floristines kompozicijas iš gamtinių medžiagų, naudojant kuo mažiau blizgučių.
Niekada nepatingi nueiti į mišką prisirinkti eglių, pušų kankorėžių, gilių, šakelių. Nemažai puikių dalykų, anot kūrėjos, galima rasti ir dėvėtų drabužių parduotuvėse. Daug namų puošybos detalių siūlo didieji prekybos centrai, tačiau jos bus vienodos, o moteriai patinka išskirtiniai dalykai.
Diplomuota floristė
A. Astravienė šiuo metu nedirba, tad laiko šiam pomėgiui lieka nemažai. Be to, pamačiusi, kad ši kūryba patinka ir sekasi, moteris ėmė gilintis į floristiką.
„Supratau, kad man trūksta žinių, aišku, internete gali visko prisižiūrėti, bet labai rūpėjo sužinoti dar daugiau. Visus metus mokiausi floristo amato Panevėžio darbo rinkos mokymo centre, neseniai išlaikiau egzaminus. Gavau floristės diplomą“, – džiaugėsi kūrybinga moteris.
Ji atskleidė, kad puoselėja svajonę atidaryti savo nedidelę floristikos studiją. Pirmi žingsniai šia linkme jau padaryti. Savo verslą Asta labai norėtų pradėti Subačiuje.
Polinkis į meną – nuo vaikystės
A. Astravienė yra dirbusi apipavidalintoja, reklamos dizainere, viešbučio administratore. Tačiau širdis visada linko į meną. Sakė, kad nuo ketvirtos klasės augusi Subačiuje visada norėjo iš jo pabėgti. Kelerius metus iš eilės bandė stoti į Kauno aukštesniąją dailės mokyklą, bet nepavyko. Konkursai buvo dideli. Po to, įsisukus į kasdienių darbų rutiną, sukūrus šeimą, svajonė apie meno dalykus buvo pamiršta. Dabar vis labiau išlenda tai, kas buvo užslėpta, norisi kuo daugiau laiko skirti kūrybai.
Juolab kad nuo jos ir nebuvo labai nutolusi. Dirbdama Panevėžio „Line“ po darbų lėkdavo į keramikos užsiėmimus arba į dailės studiją. O dabar nuvažiuoja į kaimyninį Panevėžį pas dailininkę Ireną Milaševičiūtę-Paulavičienę lieti akvarele.
„Tas meniškas gyvenimas man labai rūpi. Žmonės čia nuoširdūs, artimi, tikri“, – tvirtino Asta.
Paklausta, iš kur tas polinkis į meną, pašnekovė sakė, kad mamos brolis Petras Bajoriūnas labai gražiai piešdavo, nors jokių šio dalyko mokslų nebuvo baigęs.
„Vaikystės metais pas močiutę kartu piešdavome. Dėdė man visada buvo pavyzdys. Bet daugiausia visa tai iš savęs, aš net į Dailės mokyklą Panevėžyje įstojau tėvams nieko nesakiusi, būdama šeštoje klasėje. Nuvažiavau į Panevėžį, išlaikiau egzaminus. Ketverius metus ir važinėjau, po pamokų bėgdavau į autobusą, tada iki vakaro aštuonių – užsiėmimai. Traukiniu Kaliningradas–Maskva grįždavau namo. Labai man to reikėjo, labai norėjau“, – prisiminė Asta.
Be floristikos, A. Astravienė dar mėgsta fotografuoti, taip pat tapo akvarele. Subatėnai jau yra susipažinę su jos kūryba, ją Asta deda į savo „Facebook“ puslapį, fotografijas yra eksponavusi virtualioje parodoje.
Apie didesnę parodą sakė negalvojanti. Bet jau buvo sulaukusi iš Kupiškio viešosios bibliotekos darbuotojų tokių pasiūlymų – parodyti savo fotonuotraukas, piešinius. Prisipažino, kad nemėgsta savo kūrybos pristatinėti, tai pirmiausia atgaiva sau. Būdas atsipalaiduoti, pailsėti. Kai ima kurti, užsimiršta, prapuola laiko pojūtis. Lygiai kaip ir išėjus pasivaikščioti po mišką ar fotografuojant.
