BALTU ŽIEMOS KELIU Į RUDIŠKIUS

Rudiškiai – kaimas Subačiaus seniūnijoje ir parapijoje, 3 kilometrai į rytus nuo Subačiaus miesto. Ribojasi su Baronais, Žvirblionimis. Netoli yra ir Skverbų kaimas. 2011 metais buvo 1 gyventojas. Seniūnijos pateiktais duomenimis, šiandien kaime savo gyvenamąją vietą yra deklaravę 5 gyventojai.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Kaime sveikiau ir erdviau

Rita ir Vincas Dražbai savo namų kieme Rudiškiuose.
Autorės nuotraukos

Buvo suplanuota aplankyti Bajoriškių kaimą, bet šalta ir snieginga žiema viską sumaišė ir tikrąja to žodžio prasme nuvedė į Rudiškius nuvalytu keliuku. Apie tokį kaimą nebuvau girdėjusi ir labai apsidžiaugiau, kad nebereikės klaidžioti žiemiškais keliais, galėsiu pasidomėti, kaip čia žmonės gyvena. Be to, pirmoje sodyboje draugiškai sutiko pažįstami žmonės, medikai Vincas ir Rita Dražbai. Jų kieme smalsiai nekviestą viešnią tyrinėjo palei kojas šmirinėjantys keli jauni šunyčiai, panašūs į taksiukus.

Rita papasakojo, kad Rudiškiuose gyvena bemaž dvidešimt metų. Čia buvo Povilo Peslio namai, kuriuos nusipirko iš jo dukters. Šiuo metu kaime tėra keturios sodybos. Į tris žmonės atvažiuoja poilsiauti vasarą ar trumpai pasibūti savaitgaliais. Jiedu kol kas yra vieninteliai nuolatiniai šios vietovės gyventojai. Dukros užaugo ir kuriasi Vilniuje bei Kaune. Aplanko savaitgaliais. Taigi nesijaučia čia vieniši ir atskirti nuo pasaulio, nes gretimų kaimų vienkiemiuose irgi yra įsikūrusių žmonių. Seniūnija nuvalo keliuką.

Dražbų sodybos fragmentas Rudiškiuose.

„Gyvenome Kupiškyje. Turėjome kolektyvinį sodą. Paaugus dukroms iškilo poreikis turėti daugiau vietos pasibūti kaimiškoje aplinkoje. Pradėjome ieškoti sodybos ir taip atsidūrėme Rudiškiuose. Iš pradžių galvojome, kad čia bus mūsų vasarnamis. Pradėjome tvarkytis. Tuo metu kaime gyveno tik vienas žmogus, dabar jau miręs Jonas Ažusienis. Kaimynas mums susiruošus į Kupiškį sakydavo: „Vėl išvažiuojat. Vienas lieku.“ Vėliau čia pasilikdavome ir ilgesniam laikui, kol galiausiai persikraustėme nuolat gyventi. Važinėjimas į darbą nevargina. Penkiolika minučių ir tu jau Kupiškyje. Iki jo apie 15 kilometrų. Buvo šiek tiek vargo, kai dukras reikėjo vežioti, kada mokėsi muzikos, dailės mokykloje, bet vėliau jos pačios gavo vairuotojo pažymėjimus ir važinėjo.

Rudiškiai dvelkia ramybe, nepaisant netoliese einančio geležinkelio ir judraus plento į Panevėžį. Tik rudenį čia būna daugiau šurmulio, kai atkanka iš visur grybautojai. Praėjęs sezonas ypač buvo grybingas. Žinoma, ir vasarą kaimas atgyja, kai suvažiuoja vasarotojai. Per karantiną iš naujo pajutome sodybos privalumus. Čia jautėmės laisviau ir psichologiškai geriau. Viena dukra buvo ilgesniam laikui atvažiavusi pabūti ir studijas iš čia tęsė nuotoliniu būdu“, – pasakojo sodybos šeimininkė.

Dražbų sodyboje matyti avilių. Pasak Vinco, yra dvidešimt septynios bičių šeimos. Darbo bityne užtenka abiem su žmona. Jis prižiūri bites, o Rita padeda sukti medų. Bitėms Rudiškiuose palanki aplinka – daug natūralių pievų, sodai, miškelis. Pasėja joms ir medingų augalų – facelijų, grikių, ypač įdomus yra daugiamečio augalo klemalio kvapas.

Rita pridūrė, kad jie dar laiko avių, triušių, vištų, kalakutų, per vasarą užauga mėsiniai viščiukai. Turi ir pulkelį šunų, kačių. Sodyboje visiems vietos sočiai. Tokį ūkelį ir darbą jiems suderinti nesunku, juolab kad ji dirba pagal slankųjį grafiką. Taigi tą laisvalaikį ir išnaudoja ūkio reikalams. Vien gėlynus purenti neužtenka. Norisi ir natūraliais savo ūkio produktais maitintis.

Be to, nesunku jiems kaime ir dėl to, kad abu nuo mažens pažįsta kaimo buitį, gyvenimo būdą. Rita kupiškėnė, bet daug laiko vaikystėje yra praleidusi pas močiutes Girsteikiuose ir Girvalakiuose, o Vincas, gimęs Marijampolėje, užaugo Krosnoje (Lazdijų rajone).
Vyras užsiminė, kad žmona labai mėgsta megzti. Nusistebėjus, iš kur laiko tam pomėgiui atsiranda, Rita atsakė, kad užaugus dukroms ir palikus namus, nebereikia tiek daug laiko skirti namų ruošos darbams.

„Žiemą ilgi vakarai. Apibėgi ūkį ir gali prie televizoriaus su mezginiu sėdėti. Mezgu viską, nuo kojinių iki megztinių, suknelių, iš naminių ir pirktinių siūlų. Savo avių vilną panaudojame apklotams siūti. Ne pati juos siuvu, bet vežu tiems žmonėms, kurie tuo užsiima. Prieš tai pasinaudoju vilnos karšyklos paslaugomis Rokiškyje. Kol gyva buvo močiutė, ji priverpdavo siūlų. Dabar nebėra kam. Kol kas dar kojinėms turiu naminės vilnos siūlų iš anksčiau. Galima išsikeisti vilną į siūlus, bet manęs netenkina tokiu būdu gautų siūlų kokybė“, – pasakojo Rita.
Moteris apgailestavo, kad nebepanaudoja avių ir triušių kailiukų. Avikailius išdirbti reikia toli vežti, o triušių kailiukus apdoroti labai brangu ir neapsimoka.

Išlydėdami iš savo kiemo Dražbai neramiai dairėsi į apniukusį dangų. Rita sakė, kad apsodintoje jų sodyboje ne iš karto gali pastebėti, kad prasidėjo pūga ir ant kelio bus suneštų sniego liežuvių. Kartą jų džipas buvo gerokai įklimpęs. Taigi žiema gyvenimą atokesnėje vietoje ir tokiais siurprizais pamalonina. Svarbiausia taip nutikus nepanikuoti ir būti pasirengus, jei prireiks, kažką pasikviesti į pagalbą, suplanuoti darbus.

Sugrįžo į gimtinę

Tą dieną Rudiškiuose pavyko rasti čia namą besistatančius Zitą ir Alvydą Mileikus. Su Zita pasikalbėjome jaukiame priepirtyje su židiniu. Jos vyras triūsė prie naujo namo stogo.

Alvydas ir Zita Mileikai vėliau norėtų apsigyventi Rudiškiuose.

„Esu kilusi iš šio kaimo. Čia gyvenau iki dešimties metų. Augau su vyresne seserimi Marija ir broliu Albertu. Mano tėveliai Povilas ir Genovaitė Mičiudai čia gyveno kartu su netekėjusia tėčio seserimi Marcijona Mičiudaite. Tėvas dirbo Noriūnų melioracijos statybos ir montavimo valdyboje, o mama kolūkyje.

Buvusioje Mičiudų sodyboje Rudiškiuose dabar plevėsuoja ir Lietuvos vėliava.

Didžiausias nuopelnas, kad ši sodyba išliko, tetos Marcijonos. Dėl melioracijos tėvai išsikėlė į Subačiaus geležinkelio stotį. Ten pasistatė namus, o teta pasiliko Rudiškiuose. Marcijonai 1991 metais mirus, sodybą kurį laiką truputį prižiūrėjo brolis Albertas. Nupjaudavo žolę, dirbo šiek tiek žemės. Pastatai nyko, nieko neremontavo. Nugriovė seną tvartą. Brolis Albertas mirė 2007 metais. Po metų su vyru atvažiavau pasižiūrėti, kas liko iš sodybos. Radome tikras džiungles. Tebestovėjo tik klėtis, sukrypęs namelis. Pusė jo buvo nuardyta. Tėvai privalėjo tą namo galą, kur gyveno, nugriauti, kad gautų išmokas įsikurti naujoje vietoje.

Alvydas Mileika Rudiškių sodyboje sumūrijo duonkepį.

Abu norėjome turėti savo kaimą. Kurį laiką gyvenome Šiauliuose. Vyras iš ten kilęs, bet prigijo ir čia. Kai jau reikėjo padėti garbaus amžiaus mano tėvams, persikėlėme arčiau jų į Panevėžį. Ten bute ir gyvename.

Lankydavome tėvus Subačiuje ir, kiek likdavo laiko, dirbdavome Rudiškių sodyboje. Per trylika metų pamažu sutvarkėme aplinką, seną klėtį. Turime pirtelę, kurios antrame aukšte ir įsikuriame atvažiavę. Karantinas buvo mums dėkingas laikas. Tuo metu nugriovėme papuvusį senąjį namą ir vietoje jo pradėjome statyti naują. Sienas sumūrijome per vasarą. Norime susikurti čia normalias sąlygas gyventi. Gal tapę pensininkais po kelerių metų į Rudiškius persikraustysime. Tapsime nuolatiniais gyventojais“, – pasakojo Zita.

Moters tėvų jau nebėra tarp gyvųjų. Tėvas mirė 2010 metais, o mama – 2017 metais.
Zita džiaugėsi, kad šios sodybos puoselėjimo planus palaiko ir vaikai. Jie čia mėgsta pasibūti, ypač Vaido šeima iš Vilniaus dažnai į Rudiškius atvažiuoja. Smagu kaime ir dviem jų vaikams, Mileikų anūkams. Sodyboje organizuojamos visokios šeimos, giminių šventės, vyko anūkų krikštynos. Lankosi vaikų draugų šeimos. Vasarą kiemas būna pilnas palapinių. Vietos visiems apsčiai. Aplink namus turi apsitvėrę 70 arų plotą. Dalį žemės nuomoja.

Kitas Mileikų sūnus Martynas gyvena Šveicarijoje. Jis gal rečiau atvažiuoja, bet taip pat labai domisi sodybos pertvarkymo reikalais.
Rudiškiuose apsilanko ir Zitos sesuo Marija su šeima, labai mėgstanti grybauti. Jas sieja geri seseriški ryšiai. Zita dirba Panevėžyje įkurtame sesers drabužių salone. Anot jos, Marija irgi džiaugiasi, kad atgijo senelių sodyba.

Anūkų namelis Zitos Mileikienės kieme Rudiškiuose.

Zita prisiminė, kaip vaikystės metais su pussesere Angele bei kitais aplinkinių kaimų vaikais eidavo 3 kilometrus į mokyklą Komaro dvare, Stirniškiuose. Ten baltame pastate ant Lėvens kranto veikė pradinė mokykla. Kartais į mokyklą arkliuku pavėžėdavo tėtis. Tą mokyklą uždarė, jai baigus dvi klases. Kaip tik tuo metu jų šeima persikraustė į Subačių ir dėl mokyklos uždarymo ji nepatyrė jokių nepatogumų.
Paklausta, ar šioje vietoje gyveno ir jos seneliai iš tėvo pusės, Zita tai patvirtino, kad čia buvo jos senelių Prano ir Paulinos Mičiudų namai.
Pašnekovė dar papasakojo, kad jos mama Genovaitė (mergautinė pavardė Žiūraitė) irgi buvo iš šio krašto, iš Skverbų kaimo. Iš viso buvo penkios seserys Žiūraitės. Jau visos ilsisi Amžinybėje.

„Gerai Rudiškiuose jaučiamės ir dėl to, kad turime nuolat čia gyvenančią Dražbų šeimą, su kuria gerai sutariame. Jie saugumo garantas“, – atsisveikinant sakė Zita.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad Rudiškiai greičiausiai susiformavo XIX a. pradžioje kaip Žvirblionių kaimo užusienis. Priklausė Kupiškio seniūnijai.
Tada užusienyje buvo 35,93 deš. žemės (1– sodybinės, 10,50 – ariamosios, 17,50 – pievų, 5,50 – ganyklų).
1826 metais minimas Subačiaus bažnyčios krikšto metrikų knygose (krikštyta Juozapo Užusienio ir Uršulės Karazijaitės duktė Ona).
Rudiškiai dėl artumo 1843 metais priskirti Subačiaus valstybiniam dvarui. 1852 metais buvo Juozo Ažusienio prievolinis ūkis ir trobelninkas Vincas Lašinis. Iš viso 10 gyventojų. 1866 metais buvo Aleksandro Liudevičiaus ir Dominyko Kalenio ūkiai.
1869–1915 metais Rudiškiai priklausė Subačiaus valsčiaus Baronų seniūnijai.
1889 metais Ambrazas Kaziliūnas turėjo 17 deš. 1903 metais buvo 16 gyventojų. 1915–1950 metais Rudiškiai priklausė Subačiaus valsčiaus Dvariškių seniūnijai (apylinkei). 1923 metais kaime buvo 4 ūkiai, 27 gyventojai. 1942 metais kaime buvo Povilo Mičiudos, Prano Jurkšto, Jono Ažusienio, Alfonso Peslio ūkiai, 15 gyventojų. 1959 metais buvo 19, 1979 – 8, 2001 – 1 gyventojas.