Kristina VALYTĖ
Jėgu turi karvyčių, ilgai nepadrybsosi. Kėp budilnykas no ryto myks vėnodai, kožnųdėn to pačiu čėsu, ligi kol kūtan ataisi, pamėlši, pagirdysi ir paliuobsi.
Labai gera rytina mankšta no ryto prasbudyt, grait okys atsimėrkia.
Katro rami korva, tai gali do nestrioku prasbudyt iš rato malždamas, o jėgu toki šustrasna, piktasna, tai tik žiūrėk, kad su koju viedro neišvarstų ir do patsai spatum pastrauktėn.
Ir nemislyk, kad tėp sau ataisi korvį ir patumpysi ažu ačiū. Ataini kūtan, atsineši viedri miltų, do gardasų unt viršaus uždedi, oboliokų kokį kitų ar morkytį, duonos plutėlių.
Šieno žlobų pridedi, tai druskytas užbarstai, kad skaniau būt ėstėn. Pamėlžįs padakavoji, kad „gera karvyta, gera“, tarpuragį pakasai. Ale par ilgai negali kasyt, toj šuva pavydėlnykas prisistoto, kad jau jį kasinėk, jisai čia kiemo karolius.
Kadu korvį mėlži, tai ir kačių tuntas iš visų kerčių susirenka, kožnųkart nusidyviju, iš kur tiek ir prisiveisa. Pusa savų, pusa atajūnių, musėt pienų užuodžia.
Par tas kelias minutas, kol po karvi tupi, toks rėkimas, žvėgimas, taryčios tiek jau užbadėjį, nebasulaukia, pagotavos viendran įšokt, po karvi lenda. Anųdėn potį didžiojį žvieglį morgė ir numyna.
Jau to lemtingoja minuta kadu ataina, kadu iš po karvės atsistoji, par kūtį nepraisi, kol pieno armijai neduosi – tiek po kojom pinas, pargriaus.
Kė pieno pripili, tai vėnon vieton kad supuls, visų golvos bliūdėlin nebapareina. O tadu dui pėštis dėl vietos – piš piš šnypščia vienas unt kito.
Kol tė kėpšias, višta pirmiau jų pieno atsigeria, katrom do dvakėsniom kačiūkščiui pakaušin snapu užduoda (suprosk, nepatinki), palasinėja aplinkui ir išeina savo raikalais.
Kėp jau vištos nebar, pienas baigia praušt, tadu to gauja išsiaiškinį paailiui polaka polaka, išsiskirsto ir lig vakarinio melžimo kėp nebuvį.
Po teisybai, kiekgi tos dėnalas bėrai. Po pėtų jau žiūrėk ir timsta. O do kėp to korona, tai gyvulaliai kaimo žmogui visas džiaugsmas, visas turtas. Dabar tokiom žmogėliui korvas par prievartų išvėžk, tvortų atadykyk, tai aparpalį, deprėsijų, širdės smūgį įvarysi.
Su gyvuliais raikia sveikotos daug turėtėn, kad pačiom visa apsitrepsėt, užtai turi patsai susiprost, kadu jau užraukt šitų raikalų – ar vaikom pėrlaist, ar sustaikyt su tu minčiu, kad su gyvulaliais raikia atsisveikyt, gol gerom žmogum parduosi, tai ne tėp širdis sopas.
Katras labai jau gyvulių įsikundįs laikos, ba sveikotos būdamas aina iš paskutinio, tai tik svietų juokina – žmonas soko „tėp ir numirs po karvi“.
Autorės nuotrauka
