MAZGELIŠKIUOSE APIE ŽEMĖS ŪKĮ IR BAJORYSTĘ

Mazgeliškiai – kaimas Šimonių seniūnijoje ir parapijoje, 10 kilometrų į rytus nuo Kupiškio, 6,5 kilometro į šiaurę nuo Šimonių. Greta yra Juodpėnų, Puožo, Kairių kaimai.
Seniūnijos duomenimis, šiuo metu Mazgeliškiuose savo gyvenamąją vietą yra deklaravę 3 žmonės.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Kur buvo palivarkas

Važiuojant iš Kupiškio į Juodpėnus, Puožo kaimo ribose pasukus į lauko keliuką, galima nukakti iki buvusio Mazgeliškių palivarko, kuris išliko iki šių dienų. Dabar čia gyvena ūkininkas Henrikas Gineika.

Ūkininkas Henrikas Gineika prie namo verandos, kurią puošia ažūrinis ornamentas

Jis sakė, kad buvusio palivarko medinis namas priskirtas kultūros paveldo objektams. Jo verandą puošia ažūrinis ornamentas, teikiantis visam pastatui išskirtinumo.

Buvusiame tėvų name Mazgeliškiuose, šiame kambaryje, apsistodavo dailininkė Bronė Jėčiūtė-Jacevičiūtė su poete Janina Degutyte.

„Kas antri metai paveldosaugininkai tikrina šį statinį. Sodybą nusipirkome 1991 metais iš šviesaus atminimo dailininkės Bronės Jėčiūtės-Jacevičiūtės. Jos tėvai šiuos namus paliko gelbėdamiesi nuo tremties į Sibirą. Čia liko gyventi ir namus prižiūrėti jų buvę tarnai Tučiai. Jie gyveno viename namo gale. Kolūkiniais metais kitame jo gale trumpai gyveno melžėjos. Čia buvo ir kambarys, kuriame apsistodavo į tėviškę su drauge poete Janina Degutyte atvažiuodavusi B. Jėčiūtė-Jacevičiūtė.

Prasidėjus laukų melioracijai, tuometinė valdžia buvo nusprendusi nugriauti ir šitą sodybą. Bronė atvažiavusi iš Vilniaus pėsčia atėjo pas Stasį Tamošiūną, tuo metu vadovavusį rajonui, ir po to jos vizito buvo duotas naujas nurodymas – nebegriauti.
Melioracija nušlavė apie dvidešimt buvusių mazgeliškiečių sodybų“, – prisiminė praeitį pašnekovas.

Dabartinis Mazgeliškių palivarko savininkas Henrikas Gineika su papūga Koko.

H. Gineika po žmonos Žiedūnos mirties Mazgeliškiuose ūkininkauja su dukra Viktorija ir sūnumi Karoliu, kurie paveldėjo dalį ūkio. Visi trys dabar turi atskirus savo ūkius. Bendras jų dirbamos žemės plotas apie 350 hektarų. Dar yra 50 hektarų miško. H. Gineikos dukra biologė, užsiima augalininkyste, o sūnus, diplomuotas miškininkas ir teisės specialistas, kultivuoja ne tik augalininkystę. Jo ūkyje auginamos audinės ir triušiai. Viktorija su šeima gyvena Salamiestyje, o Karolis – Kupiškyje.

„Aš sėju ekologiškas belukštes avižas, kvietrugius, daugiametes žoles. Galima sakyti, kad verčiuosi tvaria žemdirbyste. Dabar šia propaguojama kryptimi man jau nebereikia persitvarkyti. Senokai dirbu tokiu būdu.
Auginu 100–130 limuzinų veislės galvijų ir veislei, ir mėsai. Turiu mėsos išpjaustymo cechą. Mėsą parduodu Kupiškyje, Panevėžyje, Kaune ir kitur. Galima sakyti, kad ši mano produkcija ekologiška. Tai patvirtinančio sertifikato neturiu vien dėl to, kad galvijus skerdžiu skerdykloje, kuri neturi ekologinio statuso“, – pasakojo pašnekovas ir pridūrė, kad dar laiko ir vištų, ančių, žąsų.

H. Gineika yra kilęs iš Krekenavos, į Kupiškio kraštą atsikraustė su amžinatilsį žmona Žiedūna, dotnuviške, iš Kėdainių. Abu buvo jauni specialistai – jis agronomas, ji baigusi aukštuosius buhalterijos mokslus. Iš pradžių gyveno Paketuriuose, vėliau persikraustė į Juodpėnus. Dirbo tuometiniuose kolūkiuose. Ūkininkauti pradėjo apie 1992 metus pagal Ūkininko ūkio įstatymą gavę apie 40 hektarų žemės.
Į Mazgeliškius atsikraustė tik 1996 metais po didžiulio sodybos tvarkymo, trobesių remonto. Vietoje seno sodo įveisė naują. Išsikasė tvenkinį, įleido žuvų. Laiko ir keletą bičių šeimų. Namų valda siekia net 3 hektarus.

Gyvenimo razinos

H. Gineika pripažįsta, kad kaime žiemą gal kiek ir nuobodžiau. Gyvenimą paįvairina dainavimas vokaliniame juodpėniečių ansamblyje „Juodupėlė“. Taip pat aplankantys vaikai ir savaitgaliais atvažiuojanti draugė Aldona, pedagogė iš Panevėžio.
„Vienam likus būna nuobodoka. Nusipirkau papūgą, pavadinome Koko. Su ja ir pasikalbu“, – šmaikštavo vyras.
H. Gineikos valdas saugo du Kaukazo aviganiai. Dar vienas šuo teritoriją seka iš voljero. Pasak sodybos šeimininko, geriausia apsauga tokia, kai signalizacijai, kameroms talkina ir šunys.

Paklaustas apie ūkio perspektyvas, H. Gineika sakė, kad tai priklausys nuo vaikų norų. Ūkis, vaizdžiai tariant, pastatytas ant bėgių. Turi viską, ko šiuolaikiškai gyventi ir ūkininkauti žmogui reikia. Yra vandens gręžinys, šviesolaidinis internetas. Ruošiasi pasistatyti saulės baterijas. Pro šalį eina asfaltuotas kelias. Į sodybą patys nusitiesė neblogą keliuką.

„Man labai smagu, kad vaikai sugrįžo į kaimą, kad ūkininkauja. Smagiau su jais ir pačiam darbuotis. Pagalvojame ir apie mėsos cecho plėtrą. Gal vėliau čia ne tik žalios mėsos išpjaustymas bus, bet ir dešrų bei kitų produktų gamyba. Reikia susirasti maisto technologą ir pasitarti.
Žmonėms gero maisto visuomet reikės. Iš mados baigia išeiti prabanga. Šiandien audinių paklausa menksta. Žinoma, tai priklauso ir nuo politikos. Antai dėl koronaviruso buvo sunaikintas visas Danijos audinių genofondas. Dabar visi apie žaliąjį kursą kalba, ekologiją, gyvūnų teises ir taip toliau“, – apie ūkio ateitį svarstė pašnekovas.

Henriko Gineikos inauguracijos į bajorus šventinės akimirkos.
Nuotrauka iš asmeninio Henriko Gineikos albumo

Šią vasarą H. Gineika buvo inauguruotas į bajorus. Iš mamos pusės jis yra bajoriškos Rogalų giminės, kurios istorijos šaknys siekia 1549 metus, palikuonis. Rogalai kilę iš Gudijos (Baltarusijos). Giminė turi savo herbą.
„Manau, kad kiekvienam žmogui svarbu žinoti savo giminės istoriją. Šiaip aš tai bajorystei neskiriu didelės reikšmės“, – teigė pašnekovas.

Ūkiški vienkiemio rūpesčiai

Antras Mazgeliškių vienkiemis įsikūręs arčiau Juodpėnų. Apsnigtu keliuku, kurio giliose provėžose telkšojo vanduo, iki sodybos nesiryžome važiuoti. Teko ją pasiekti pėsčiomis. Čia pasikalbėjome su Nijole Baltrūnaite ir jos broliu Vidu Baltrūnu, kurie šioje sodyboje gyvena su garbaus amžiaus savo mama Danute Vaicekauskiene.

Mazgeliškių gyventoja Nijolė Baltrūnaitė prie savo žąsų pulkelio.

Jie turi nemažai savo žemės. Didžioji jos dalis ganyklos. Sodina daržą. Laiko 8 galvijus, vištų, ančių pulkelį. „Pieno putai“ pristato pieną. Vidas sakė, kad ūkininkauti galima tik blogiausiu atveju, jei neturi ką veikti. Mat darbo daugybė, o pelno iš to jokio. Jam iš dalies pritarė ir sesuo, bet buvo justi, kad tie darbai jai nėra labai atgrasūs. Vidas kažkiek pasisukiojęs kieme nuėjo į namą ir toliau kalbėjomės tik su Nijole.
Moteris iš tvartelio į lauką išleido paukščius. Ančių būryje išsiskyrė kelios koduotosios.

„Turguje buvau nusipirkusi du tokius ančiukus, o pernai iš kiaušinių išsirito dar du tokie pat su kuodais“, – pasakojo Nijolė, man pradėjus grožėtis tomis antimis.
Moteris apgailestavo, kad kartais tenka ir su lapėmis bei šeškais savo paukščiais pasidalyti. Buvo ir retos draugystės atvejų tarp paukščių ir tų plėšrūnų. Kartą jų tvarte gyveno šeškų šeima ir lapė su lapiukais. Jie visiškai nebijojo žmonių, tvarte taikiai sugyveno su vištomis ir antimis. Vėliau jie kažkur dingo.

Nijolė Mazgeliškiuose gyvena nuo šešerių metų. Prieš tai jų šeima buvo įsikūrusi Kupiškyje. Prisiminė, kad kaimynystėje gyveno Ketvirčiai, Daunoravičiai. Tų sodybų nebėra. Jos mama kilusi iš Juodpėnų.

Kaimiška kasdienybė.
Autorės nuotraukos

„Tėvai 1969 metais nusipirko šią sodybą iš Juknevičienės. Visiems čia iš pradžių patiko gyventi. Po kelerių metų tėvai išsiskyrė. Tėvas Pranas Baltrūnas grįžo gyventi į Kupiškį. Miręs. Palaidotas Kupiškyje. Mama ištekėjo antrą kartą. Patėvio Vytauto Vaicekausko irgi jau nebėra tarp gyvųjų.
Aš tuometiniame Vabalninko žemės ūkio technikume esu įgijusi zootechnikės specialybę. Dirbau pieno laborante buvusiame „Pakupio“ kolūkyje. Dabar visą laiką užima savo ūkio reikalai. Juos būtų sunku suderinti su kitu darbu“, – sakė Nijolė.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad šiandieninis Mazgeliškių kaimas susiformavo iš dviejų dalių. Viena nuo seno priklausė Mirabelio dvarui. XIX a. čia minimas Mazgeliškių palivarkas arba užusienis. 1820 metais čia gyveno 29 žmonės ir buvo 3 dūmai (ūkiai).
Palivarkas ribojosi su Puožo dvaru, Mielošių, Juodpėnų kaimais. Priklausė Pienionių seniūnijai, o po P. Kiseliovo reformos priskirtas Šimonių valstybiniam dvarui. Liustracijos metu čia žemės gavo buvę valstybiniai valstiečiai Tomas ir Juozas Vizbarai.
1913–1914 metais Mielošius arba Mazgeliškius matininkas M. Chmieliauskas išskirstė į vienkiemius. Žemė buvo padalyta 3 ūkiams: Barborai Vizbarienei, Povilui, Pranui Vizbarams, Emilijai, Uršulei ir Marijonai Vizbaraitėms (17,98 deš.), Petrui Vizbarui (23,22 deš.), Marijonai Matulionienei (3,24 deš.). Dėl vyraujančios gyventojų pavardės kaimas dar vadintas Vizbarais, o 1934 metais pervardytas Mazgeliškiais.
1919–1950 metais kaimas priklausė Šimonių valsčiaus Butėnų seniūnijai (apylinkei). 1923 metais palivarke (dvare) buvo 6 kiemai ir 31 gyventojas, o vienkiemiuose buvo 2 ūkiai ir 10 gyventojų.

Vykstant žemės reformai Mirabelio savininkai Šuazeliai de Gufjė Mazgeliškių palivarko žemę pasistengė išparduoti vietiniams ūkininkams.
1924 metais palivarko centrą įsigijo Juozas Jėčius iš Šaltenių. 1926 metais Antanas Vizbaras nupirko 10 ha, o Juozas Jėčius – dar 2,5 ha žemės. Tais pačiais metais žemės likučiai iš Šuazelių palivarko buvo perimti žemės reformos reikmėms. Matininkas Pranas Pilipauskas nustatė jo ribas ir rado 33,6 ha žemės, kuri susidėjo iš dviejų sklypų.

Ketvirto dešimtmečio pradžioje pirktoje iš palivarko žemėje jau gyveno Juozas Jėčius, Petras Vaišvila, Kiprijonas Jurėnas, Petras Breskus, Antanas Butkys, Antanas Buzas, Veronika Skemundrienė, Jonas Balčiūnas, Dominykas Mažylis, Jonas Blaževičius.
1933 metais matininkas Jurgis Šeštokas sudarė likusios palivarko žemės atribojimo planą. Žemė išdalyta šiems savininkams: Antanui Vizbarui, Juozui Jėčiui, Adomui Žibui, Kaziui Staniui, Petrui Staniui, Kaziui Speičiui, Petrui (Jonui) Braškiui, Veronikai Skemundrienei, Jonui Breskui, Onai Butkytei, Jonui Adomėliui, Bronislovui Puinauskui, Vitoliui Dubindriui, Domicelei Dubindrytei. Šalia palivarko žemės buvo susiformavę atskiri vienkiemiai.

1942 metais Mazgeliškiuose buvo šie ūkiai: Jono Balčiūno, Petro Breskaus, Antano Butkio, Emilijos Butkytės, Onos Breskienės, Jono Daunoravičiaus, Juozo Jėčiaus, Juozo Ketvirčio, Alekso Juknevičiaus, Jono Blaževičiaus, Povilo Jurėno, Emilijos Kukenytės, Povilo Vaišvilos, Kazio Skemundrio. Iš viso 49 gyventojai.

1950 metų sausio 15 dieną per čekistų informaciją Jono Blaževičiaus daržinėje rastas bunkeris ir nukauti 3 partizanai: Juozas Jančys-Lakštingala, Marija Gečiūnaitė, Aldona Repšytė.

1959 metais kaime buvo 39 gyventojai, 1979 metais – 2, 1989 metais – 4 gyventojai.
Kaimas išnyko dėl melioracijos. Išliko buvęs palivarkas. Čia buvo dailininkės Bronės Jėčiūtės-Jacevičiūtės tėviškė. Čia atostogaudavo ir kurdavo poetė Janina Degutytė.

Vietovardžiai: Ąžuolų kalnas, Moskolkalnis.