Svetur apsilankius
Tikriausiai ne veltui sakoma, kad žvirblį ir lietuvį gali sutikti visame pasaulyje. Taip nutiko ir mums lankantis Lvove. Ukrainiečių istorija persipynusi su mūsiške – lietuviškas Vytis, lietuviškos pavardės. Jeigu tai matytum savo krašte, gal ir nekreiptum dėmesio, bet čia, už beveik tūkstančio kilometrų, viskas atrodo kitaip. Gera žinoti, kad kažkada buvome stipri, išmintinga ir gerbiama tauta.
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ
Liūtų miestas
Viena iš galybės miesto vardo istorijų sako, kad Lvovas buvo įkurtas XIII amžiuje karaliaus Danieliaus Haličiečio vardu ir pavadintas jo sūnaus Levo vardu. Pagal kitą versiją miestą įkūrė pats Danilo sūnus. Beje, nuo 1340 m. iki 1349 m. Lvovą valdė Gedimino sūnus Liubartas.
Dabar šio miesto gyventojai juokaudami sako, kad jie ne lvoviečiai, o leopolitanai (leo – liūtas, polis – miestas).
Įdomu tai, kad per šimtmečius gyvuojančią miesto istoriją jis niekada nepakeitė savo pavadinimo, nebuvo pervardytas. Kadangi Lvovas – multikultūrinis miestas, tai skirtingomis kalbomis skirtingai skambėjo ir jo pavadinimas: Lvivas, Lvovas, Lembergas.
Pirmas įspūdis apsilankius senamiestyje – slogutis. Tiek daug senų pastatų, kurie trupa, griūna ir tiesiog prašyte prašosi remonto. Kažkada buvę didingi ir puošnūs, šiandien sudaro įspūdį, kad pakliuvai į praeitį – lyg būtum filmo apie pokarį ar tarybinius laikus dalyvis. Keistą pojūtį sustiprina vikriai gatvėmis zujantys žiguliukai. Pas mus jų retai kur pamatysi, o jeigu dar kur pravažiuoja, tai lyg antikvarinė vertybė. Bet tas keistas jausmas per porą dienų dingsta. Juolab pamačius, kokias meno vertybes išsaugojo miestas. Gal tik išlieka supratimas: esu ne preciziškai išvalytoje, iššveistoje Vakarų Europoje, o kažkur taip Rytų ir Vakarų.
Vis dėlto tai miestas, kurio senamiestis įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą dėl savo architektūros paminklų, istorinių pastatų. Ir tikrai yra už ką. Įėjus į jų vidų prabanga ir grožis tiesiog atima žadą. Ne veltui Lvovas vadinamas Ukrainos kultūros sostine.
Lietuviškai kalbanti, bet Lvove gyvenanti Lietuvos lenkaitė gidė Veronika pasakojo, kad buvo bandyta suskaičiuoti, kiekgi šiame mieste yra liūtų skulptūrų ir skulptūrėlių. Priskaičiavo apie 4500. Jų tikrai daug: senų, mažų, didingų ir jau stipriai aptrupėjusių. Prie rūmų, bažnyčių ir net kapinėse.
Norint viską aplankyti mažai būtų ir visos savaitės. Senamiesčio pastatai taip įtraukia, kad net tie keliautojai, kurie sakė bažnyčių ir senienų yra daug matę, pamažu nutilo ir klusniai ėjo ten, kur vedė gidė.
Šventovės ir jų nepaprastos istorijos
Senamiestyje tikrai verta aplankyti Lotynų katedrą. Tai ypatingi maldos namai, kurių statyba vyko 121 metus. Ji buvo pradėta 1360 m., bet tik 1479–1481 metais architektai Joachimas Gromas ir Ambrosija Rabisch užbaigė katedros statybą. Statė ilgai, tačiau tai vienintelis XIV–XV amžiaus gotikos pastatas, išlikęs iki mūsų dienų. Šioje katedroje buvo karūnuotas Lenkijos karalius ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras Vaza.
Lotynų katedroje savaitgaliais šv. Mišios vyksta lenkų, ukrainiečių, lotynų ir anglų kalbomis. Autorės nuotraukos
Mums įėjus į katedros vidų laukė dar vienas nepakartojamas pojūtis. Ką tik prasidėjo šv. Mišios ir užgrojus vargonams, pasigirdus giesmei, šiurpuliukai ne vienam perbėgo nugara. Nepaprastai gera akustika ir katedros interjeras net ir patį didžiausią skeptiką priverčia aikčioti.
O visai šalia Lotynų katedros dar vienas Lvovo architektūros paminklas, neturintis Europos architektūros analogų. Tai iš juodojo akmens 1617 m. pastatyta Boimo koplyčia, kuri buvo garsių vengrų kilmės Lvovo pirklių Boimų giminės šeimos kapas. Vienas šios giminės atstovų – Pavlas Boimas buvo Vilniaus burmistras ir karališkasis sekretorius. Atrodo, keista, kad senamiesčio viduryje – laidojimo vieta. Tačiau kadaise ši vieta buvo kapinės, o ne senamiestis.
Šiuo metu Boimų koplyčia restauruojama.
Nors praėjo 400 metų, bet nė viena turtinga šeima nesugebėjo sukurti tokios įspūdingos šeimos koplyčios. Koplyčios išorėje ir viduje yra daugybė scenų iš Biblijos: Paskutinės vakarienės scena, Kristaus nukryžiavimas, kūno paguldymas į kapą, Paskutinis teismas ir daugelis kitų. Sakoma, kad Boimo sumanymas buvo toks, kad visos šios pavaizduotos scenos būtų savotiška Biblija miesto varguoliams. Žinoma, koplyčia turi ir savo gražią legendą. Pasakojama, kad čia niekada nevysta gėlės, o žmonės nustoja senti. Koplyčią prižiūrėjusi moteris mirė sulaukusi garbingo 90 metų amžiaus.
Jau pasakojimo pradžioje minėjau, kad Lvovas buvo tarsi tautų katilas. Čia gyveno gausios vokiečių, žydų ir armėnų bendruomenės. Buvo metas, kai armėnai Lvove kontroliavo prekybą su Rytais ir buvo priskirti turtingiausių ir garbingiausių miestiečių luomui. Armėnų kvartalo centre yra dar vienas nuostabus architektūros paminklas – Armėnų katedra. Tai vienas seniausių miesto pastatų (statyta 1363–1370 m.). Išorė nelabai įspūdinga, gal tik pribloškia jos sienų storis – 1,50 metro. Įėjus į vidų viskas pasikeičia. Sienas puošia paveikslai, tarp kurių ir 600 metų senumo meno kūriniai. Nepaprastai gražus yra šventovės kupolas, kurį puošia mozaikos. Manoma, kad ši katedra pastatyta pagal Armėnijos bažnyčios – Ani katedros pavyzdį.
Bernardinų bažnyčia (kitaip dar vadinama Šv. Andriejaus graikų katalikų bažnyčia).
Šiame mieste yra ir ypač lietuvio akiai mielas objektas. Tai Bernardinų bažnyčia (kitaip dar vadinama Šv. Andriejaus graikų katalikų bažnyčia). Čia, bažnyčios frontone, šalia Lenkijos erelio, puikuojasi ir Lietuvos vytis.
Bernardinų bažnyčios vidus.
Šioje bažnyčioje susipynę net keli architektūros stiliai: pradėta XVII amžiuje statyti renesanso stiliumi, bet mirus architektui ir jo darbus perėmus kitam, buvo nutarta ją pastatyti didingesnę ir puošnesnę. Sakoma, kad bažnyčios vidus savo puošnumu gali konkuruoti net su Vatikano švento Petro bazilika.
Apie Bernardinų bažnyčią taip pat yra labai graži istorija. Pasakojama, kad iki Antrojo pasaulinio karo bažnyčios bokšto laikrodis skubėjo penkiomis minutėmis. Tam yra priežastis. Buvo metas, kai lygiai penktą valandą bernardinų vienuolis lipdavo į bokštą ir skambindavo varpu. Tai buvo ženklas sargybiniams, kad reikia užverti miesto vartus. Kartą vienuolis užlipo į bokštą ir pamatė artėjančią totorių armiją, o buvo be penkių minučių penkta valanda. Vienuolis puolė skambinti varpu, ir miesto sargyba manydama, kad jau laikas, užvėrė miesto vartus tiesiai totoriams prieš nosį. Nuo to laiko bokšto laikrodis skubėjo penkiomis minutėmis, taip pagerbiant miesto išgelbėtoją.
Teatras ir nėščia Šlovės mūza
Tikriausiai mieste nėra pastato, kuris neturėtų savo legendos ar romantiškos istorijos. Ne išimtis ir žymusis Operos ir baleto teatras. Jis yra toks brangus visiems ukrainiečiams, kad pavaizduotas net ant 20 grivinų kupiūros. Teatras pradėtas statyti 1897 metais, o jo atidarymas vyko jau po trejų metų – 1900 metais. Atidarymo šventėje dalyvavo daug meno ir kitų garbingų žmonių. Tarp jų ir gydytojas, kuris pamatęs pastato išorėje ant frontono pavaizduotas tris mūzas: Dramos ir komedijos, Šlovės bei Muzikos, pareiškė, kad Šlovės mūza yra ketvirtą mėnesį nėščia. Visi tik pasijuokė, o profesorius užsispyrė ir savo spėliones patvirtino: susirado skulptūrą dariusį meistrą, iš kurio gavo pozavusios merginos adresą. Ten nuvykęs sužinojo neįtikėtiną tiesą: pasirodo, kad ji tikrai susilaukė vaikelio, o paskaičiavus pagal jo gimimo datą paaiškėjo, kad pozuodama ji buvo ketvirtą mėnesį nėščia!
Geltona ir sidabrine spalva apšviestas Lvovo operos ir baleto teatras labai gražiai atrodo vakare.
Deja, ne visos istorijos gerai baigiasi. Teatrą suprojektavęs architektas Zygmuntas Gorgolevskis 1903 metais staiga mirė nuo širdies aortos paralyžiaus. Nors to meto vietos gyventojai kalbėjo, kad jis nusižudė sužinojęs, kad Operos teatrą užliejo gruntiniai vandenys ir jis skęsta. Juk po Lvovo operos ir baleto teatru teka upė Poltva. Dabar čia yra miesto kanalizacija, o upė uždengta.
Šis teatras yra svarbus ir mums, lietuviams. Čia buvo pastatytos net kelios Rusijos caro uždraustos lietuviškos operos, tarp kurių ir H. Jareckio „Mindaugas, Lietuvos karalius“.
Ramybės panteonas
Sakoma, kad jeigu nori pažinti tautą, aplankyk jos kapines. Taigi, mūsų pažintis su Lvovu nuvedė į Lyčiakovo kapines, kurios čia yra nuo XVI amžiaus ir užima 40 hektarų plotą. Čia amžinojo poilsio atgulė daugiau kaip keturi šimtai tūkstančių žmonių. Pats seniausias šių kapinių antkapis datuojamas 1675 metais. Lyčiakovo nekropolyje priskaičiuojama daugiau kaip trys tūkstančiai paminklų ir kriptų. Įdomi ir pati kapinių istorija. Kada Lvovas priklausė Austrijai, o pagal tos šalies įstatymus kapai, kurie nebuvo prižiūrimi ir už kuriuos 25 metus nebuvo mokamas mokestis, galėjo būti iškasti arba pakeisti naujais kapais. Tam tikslui Lyčiakovo kapinėse buvo sumontuotas akmens smulkintuvas seniems paminklams susmulkinti. Gauta medžiaga naudota kapinių mūrinės tvoros pamatams ir takams nutiesti. Dėl to kapinėse išlikę ne tiek daug antkapinių paminklų, kurie yra trijų šimtų metų senumo, išskyrus 1675 m. plokštę su armėnišku užrašu ir dar keletą antkapių. Beje, iš senų antkapinių paminklų yra iškalti ir akmeniniai neogotikiniai vartai, kuriuos suprojektavo architektas Juliušas Hochbergeris.
Lyčiakovo kapinės – ne tik amžinojo poilsio, bet ir koplyčių ar paminklų meno kūrinių vieta.
Šios kapinės yra vienos gražiausių Europoje. Čia amžino poilsio atgulė patys iškiliausi Ukrainos žmonės, 1861–1863 metų sukilimo dalyviai. O dabar yra vieta, kur laidojami Rytų Ukrainoje žuvę kovotojai. Koplyčios, paminklai, antkapiai – tai meno kūriniai, kurie čia stovi ne vieną šimtmetį. Buvo ir tokių skulptūrų, kurias karo metais išsivežė vokiečiai, bet paskui jos vėl paslaptingai grįžo ten, kur stovėjusios. Lyčiakovo kapinėse amžinojo poilsio atgulė ir garsus ukrainiečių poetas Ivanas Franko. Jo vardu – Ivano Frankivsku nuo 1962 m. pavadintas antras pagal dydį Vakarų Ukrainos miestas Stanislavivas.
Lyčiakovo kapinės yra vienos gražiausių Europoje.
Vaikščiojant teko ant antkapio matyti ne vieną lietuvišką pavardę ir net ant kryžių užrištas trispalves juosteles. Čia palaidotas ir lietuvis, vienas Birštono kurorto įkūrėjų Adomas Dominykas Bartoševičius.
Nors 1975 metais kapinės oficialiai buvo uždarytos ir laidojimai negalimi, tačiau yra daromos išimtys. Pasak mus lydėjusios gidės, nereikia būti tautos didvyriu ar nusipelniusiu žmogumi, kad čia atgultum amžino poilsio. Viską sprendžia pinigai. Vieta šiose kapinėse kainuoja 10 000 dolerių. Jeigu tiek turi, yra galimybė čia turėti kapą.
