Ramūnas Čičelis
Žurnalistas, rašytojas
Prieš du mėnesius dalyvavau žymiam lietuvių rašytojui skirtoje jubiliejinėje mokslinėje konferencijoje ir ten skaičiau pranešimą. Kolegos iš Vytauto Didžiojo universiteto taip pat perteikė mokslinį žinojimą apie minėto autoriaus tekstus ir kitą jo kūrybą.
Visi įsipareigojome per gana trumpą laikotarpį parengti straipsnius specialiai knygai, kuri bus išleista minėto klasiko gimimo sukakčiai pažymėti.
Paprastai nuo mokslinės konferencijos iki publikacijos užtrunkama kelis mėnesius. Taigi, straipsnį reikėjo rengti paskubomis.
Pagal akademinę praktiką po to, kai parašomi tekstai, juos turi įvertinti recenzentai ir tarti verdiktą – rekomenduoti spausdinti, tobulinti arba visai neskelbti parengto straipsnio.
Taip susiklostė, kad mano per savaitę sukurptas tekstas sulaukė neigiamo recenzento vertinimo.
Apie tokią jo nuomonę sužinojau elektroniniu paštu, gavęs laišką beveik vidurnaktį. Parašė konferencijos ir būsimo leidinio iniciatorė.
Mandagiai žinute pasiteiravau, ar galėčiau nedelsdamas jai paskambinti. Ji sutiko. Vos atsiliepusi, ėmė atsiprašinėti, kad recenzento vertinimas yra toks, koks yra.
Pokalbis tęsėsi ilgiau nei valandą. Baigdama kalbėtis, kolegė ir viso šio reikalo sumanytoja nusistebėjo, kad ne tik nepasiunčiau jos ten, kur vėžiai žiemoja, o dar ir atlikau savotišką terapiją, emocinį krūvį paversdamas logiškomis mintimis ir išvadomis.
Ir štai, pakako pagal recenzento pastabas pataisyti straipsnį, ir jis jau pakeliui į spaustuvę. Argi būta, dėl ko jaudintis?..
Šis tikro gyvenimo siužetas nejučia primena rašytojos, pedagogės Vandos Juknaitės ne kartą minėtus naktinius pokalbius su Šviesaus atminimo prozininku, jau literatūros klasiku Romualdu Granausku.
Šis kolegei skambindavo net po vidurnakčio. Giliai įmigusi rašytoja keldavosi iš patalo ir ilgai kalbėdavosi su R. Granausku, kuris gyvenimo finalo naktimis miegodavo vis sunkiau.
Tokie pokalbiai buvo esminė atrama ir davė suvokimą, kad net pasaulyje, kurio pusė dabar miega, nesi paliktas vienas ir vienišas.
Pokalbių mūsų gyvenimuose būna įvairių: buitinių, komiškų, bet ir psichologinių, egzistencinių.
Per visą egzistavimo laiką žmonija neišgalvojo beveik jokio kito būdo padėti artimam žmogui dvasiškai.
Žinoma, randasi galimybė nepamiršti, jog nemaža mūsų dalis yra tikintieji, todėl sunkiais gyvenimo momentais ar etapais meldžiasi arba kalbasi su dvasininkais.
Tačiau šio savipagalbos būdo daug žmonių nepraktikuoja ir net neįtaria, kad toks elgesys jiems galėtų padėti.
Dar vienas būdas gelbėtis sunkiose situacijose yra skaityti psichologinę literatūrą.
Vis dėlto, skeptiškai turime pripažinti, kad ne visos tokios knygos yra parašytos profesionalių žmonių ir yra vertos dėmesio.
Grįžtant prie šio komentaro pradžios, visgi, reikia pasakyti, kad laimingas yra tas, kuris gali viduryje nakties skambinti draugui. Ir ne vienąkart, o reguliariai.
Tiesiog mūsų gyvenime būna tokių įvykių ir nutikimų, kurie, apie juos šnekant su kitu žmogumi, nebūtų tokie sunkūs ir nepakeliami. Juk gyvename ne sau ir ne dėl savęs – esame tam, kad rūpintumės kitais ir rūpėtume kitiems.
Tai – pati sunkiausiai ir kartu lengviausiai suprantama gyvenimo prasmė. Juk neretai dažnas mūsų labai lengvai galime padėti kitiems, tačiau patys sau esame bejėgiai – taip yra todėl, kad į save pažvelgti artimojo ar draugo akimis, būdami vieniši, galime ne visada. Turbūt niekada neverta bijoti būti išklausytam, nes tik taip paaiškėja daugelis atsakymų į kankinančius klausimus ir randasi dialogas ir susikalbėjimas, vedantis šviesesnių dienų ir viltingesnių naktų link.
