PROFESORIUI MOKSLINIS DARBAS – KAIP SMEGENŲ MANKŠTA

Šviesuliai

Kraštietis, profesorius, habilituotas fizinių mokslų daktaras Bronislovas Kaulakys lapkritį pasitinka savo 70 metų jubiliejų.

Spalvingas mokslininko kelias – studijos Vilniaus universitete, Maskvoje, mokslinis darbas Vokietijoje, apgintos dvi disertacijos, daugybė publikacijų, Lietuvos mokslo premijos apdovanojimas ir kiti profesiniai pasiekimai.

Visada šalia – palaikanti ir mylinti šeima. Ir visko ištakos – gimtasis Jurgiškio kaimas, mokykliniai metai, prabėgę Šimonių vidurinėje mokykloje. Apie tai – pokalbis su sukaktuvininku.

Jurga BANIONIENĖ

Iš Jurgiškio vienkiemio

Pirmiausia B. Kaulakys prisiminė savo vaikystę. Jis gimė Šimonių apylinkės Jurgiškio kaime. Tuo pačiu pavadinimu yra ir kaimas Anykščių rajone, bet Bronislovas augo kitame. Jis – tarp Kairių, Pūstelninkų, netoli Butėnų, pamiškėje. Po melioracijos šio kaimo nebeliko.

„Labai mažas, vos trys kiemai tebuvo. Tėvukas Povilas Kaulakys buvo kalvis. Jis seseriai Akvilei Kaulakytei-Kručienei ir broliui Kaziui už paveldėtą iš tėvo Jono turto dalį sumokėjo 6 000 aukso vertės litų ir atidalytoje nuo brolių Jurgio ir Vlado žemėje 1940 m. pasistatė naujus namus. Vedė, ten ir gyveno.

Pirmas 1943 metais gimė mano brolis Juozas, paskui, 1946 m., Stasys, o 1951 metais – aš.

Mama Ona Zulonaitė-Kaulakienė buvo kilusi iš Butėnų kaimo. Augau vienkiemyje, šalia gyveno dėdė Jurgis, toks iš Amerikos grįžęs Mažylis, gana turtingas žmogus, ir baldų meistras, muzikantas Pranas Kunčys, bet jis beveik žemės neturėjo, tik trobelę, štai ir visas kaimas. Bet aplink buvo ir daugiau kaimų, tad turėjome su kuo bendrauti“, – pasakojo B. Kaulakys.

Pirmus mokslus būsimasis mokslininkas krimto Butėnų pradinėje mokykloje.

Ją lankyti pradėjo jau eidamas aštuntus metus. Mokykla buvo tolokai, už pustrečio kilometro. Eidavo pėsčiomis. Anot pašnekovo, tebuvo apie 12–15 mokinių. Pastatas šildomas krosnimi, mokytoja pietums virdavo miežinę kavą, duodavo vaikams ir užkąsti.

„Pirmoji mokytoja buvo Vlada Vaitiekūnienė, gyvenusi netoli Šimonių miestelio. Kartu į mokyklą ėjo ir mano pusbrolis Albertas Zulonas, tad po pamokų abu eidavome pas jį, pas močiutę, ir pavalgydavome, ir pažaisdavome, namo apie ketvirtą grįždavau.

Paskui mokiausi Šimonių vidurinėje mokykloje. Buvome visi naujokai, grupelė nuo Butėnų.

Tais laikais mūsų klasė buvo gana didelė, netgi padalijo paskui į dvi. Klasės vadovė buvo labai maloni mokytoja Regina Šiaučiūnienė, kurią iki šiol per Žolinę kartu su klasės draugais aplankome. Pamenu, dalį gabesnių mokinių autobusu veždavo susitikti su žymiais mokslininkais į Anykščius, Pasvalį.

Apie matematiką paskaitą skaitė Vilniaus universiteto rektorius Jonas Kubilius, Fizikos ir matematikos instituto direktorius Vytautas Stasiulevičius pasakojo apie kompiuterizaciją, kelionės į JAV įspūdžius.
Labiausiai man ir sekėsi matematika, fizika. Visą laiką dalyvaudavau fizikų olimpiadose.

Respublikinėje esu keletą kartų užėmęs antrą vietą, gavau laureato diplomą.

Dar buvo „Moksleivio“ žurnale skelbiami matematikos konkursai, esu juose daug dalyvavęs, gal dešimt diplomų, garbės raštų su švietimo ministro parašu pelnęs.

Matematikos mokytojai dažnai keitėsi, o fiziką visą laiką dėstė Vladas Černius“, – prisiminė pašnekovas.

Paskui brolį

Kadangi brolis Juozas studijavo fiziką, jis turėjo didelės įtakos Bronislovui renkantis būsimą profesiją. „Kai septyniolikmetis brolis išvažiavo studijuoti fizikos į Vilnių, mamai buvo baisu, sakė, kad jeigu vyktum į Lietuvą, tai viena, o dabar nežinia kur.

Tais laikais mažuma kas sostinėje kalbėjo lietuviškai. Brolis apsigynė kandidato, dabar – daktaro disertaciją ir visą laiką iki pat mirties dirbo Vilniaus Gedimino technikos universitete, buvo docentas.

Kai stojau į Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą, teorinės fizikos specialybę, buvo matematikos, fizikos, lietuvių kalbos stojamieji egzaminai, kone vienintelis iš matematikos gavau penketą, visi stebėjosi, kodėl rinkausi ne ją, bet man vis sakydavo, kad tai sausas mokslas. Aš daugiau taikiausi į teorinius mokslinius tyrimus“, – kalbėjo B. Kaulakys.

Studijų pradžia buvo sunki. Mokytis buvo įstoję patys geriausi mokiniai iš įvairių mokyklų, buvę pirmūnai, ne visiems pavyko jais išlikti, dalis iškrito.

„Buvo toks žydas J. Kantoras iš Kauno, paskui išvyko į Izraelį, labai stiprus studentas, gerai mokėsi.
Ir daugiau buvo gabių. Man pačiam sritis pasirodė įdomi, patiko matematika, fizika, laboratoriniai darbai.

Turėdavome labai daug užsiėmimų, kartais jie užsitęsdavo net iki devintos valandos vakaro.

Per šešių dienų studijų savaitę turėdavome net po 48 valandas auditorinių užsiėmimų.

O dar reikėdavo ruoštis seminarams, laboratoriniams darbams. Mus, vaikinus, visai dienai siųsdavo ir į Karinę katedrą, tik merginoms nereikėjo. Vienas iš svarbiausių mokslų buvo TSKP (Komunistų partijos) istorija, komunistų partijos manifesto, Lenino veikalų studijavimas, paskaitos, seminarai. Ir kiti politiniai mokslai (istorinis ir dialektinis materializmas, ateizmas, mokslinis komunizmas) tuomet buvo būtini ir užimdavo daug laiko, bet jo, žinoma, likdavo ir fizikai, laboratoriniams darbams“, – pasakojo kraštietis.

Į Maskvą

Pradėjus studijas Vilniaus universiteto Fizikos fakultete, rekomendavus broliui Juozui, mokslinių tyrimų temą Bronislovui pasiūlė Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Fizikos instituto Plazmos spektroskopijos laboratorijos vadovas dr. Petras Serapinas.

Jis inicijavo gabaus studento išvykimą į aukščiausio lygio Sovietų Sąjungoje fizikų rengimo aukštąją mokyklą – Maskvos fizikos ir technikos institutą.

„Jis man patarė bandyti važiuoti į Maskvą, nes ten aukštesnis mokymosi lygis, fundamentalesnės sritys, suorganizavo, kad mane priimtų išimties tvarka.

Mokslai čia trukdavo šešerius metus. Nuvykau, pasikalbėjau ir mane priėmė į ketvirtą kursą, mokiausi trejus metus“, – studijų metus prisiminė habilituotas fizinių mokslų daktaras.

Čia jis pradėjo rašyti ir savo mokslinį darbą. Institutą 1977 metais baigė su pagyrimu.

Nors galėjo rinktis darbą kitur, Bronislovas grįžo į Lietuvą.

Įstojo į neakivaizdinę aspirantūrą LMA Fizikos ir matematikos institute, tapo jaunesniuoju moksliniu darbuotoju.

1980 m. apsigynė kandidatinę fizikos-matematikos mokslų disertaciją. Vėliau, 1994 metais, – habilitacinę fizikinių mokslų disertaciją.

Apie šeimą

Prabėgus metams po grįžimo iš Maskvos, 1978 metais, susituokė. Bronislovo žmona Laima – ekonomistė. Šeima susilaukė dviejų sūnų – Tomo ir Manto. Abu informatikai, sukūrę savo šeimas, seneliams padovanojo keturis anūkus – Benitą, Marką Tomą, Ievą ir Justą.

Bendrą šeimyninį gyvenimą pradėję vos devynių kvadratinių metrų bendrabučio kambarėlyje šalia Martyno Mažvydo bibliotekos, šiuo metu Kaulakiai įsikūrę name netoli Jeruzalės, greta gyvena jaunylis sūnus Mantas su šeima.

„Smagu, anūkai visada pas mus, ateina televizoriaus žiūrėti, daug bendraujame ir į darželį vežiojame, į būrelius“, – šypsojosi keturių anūkų senelis.

Profesiniai pasiekimai – aukščiausi

B. Kaulakys dvejus metus praleido Vokietijoje. Sužinojęs apie Alexander von Humboldt’o fondą, priimantį užsieniečius, apsigynusius disertaciją, buvo ten priimtas dirbti mokslinį darbą Gyseno universitete.

Vėliau tęsė veiklą LMA Fizikos institute. Čia prabėgo kone keturi dešimtmečiai. Pradėjęs nuo vyr. laboranto, vėliau tapo jaunesniuoju, vyresniuoju, vyriausiuoju mokslo darbuotoju, buvo Vyksmų ir sandarų teorijos laboratorijos vedėjas.

Nuo 1990 metų – Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto Vyksmų ir sandarų teorijos skyriaus vadovas, Teorinės fizikos ir astronomijos instituto tarybos pirmininkas, vyriausiasis mokslo darbuotojas, nuo 1996 metų ėjo profesoriaus pareigas.

B. Kaulakiui suteiktas Vilniaus universiteto profesoriaus pedagoginis vardas.

Mokslinių tyrimų sritys: teorinė fizika, atomo fizika, netiesinių sistemų dinamika, kvantinio chaoso problema, matavimo problema kvantinėje mechanikoje, kinetiniai ir difuziniai vyksmai, 1/f triukšmo ir fluktuacijų teorija bei modeliavimas, finansų fizika, ekonofizika.

B. Kaulakys yra per 260 mokslinių publikacijų autorius ar bendraautoris, skaitė daugiau nei pusantro šimto tezių įvairiose konferencijose.

Turi ir daug apdovanojimų. 2007 m. pelnė Lietuvos mokslo premiją, 2017 m. – Lietuvos mokslų akademijos Adolfo Jucio premiją.

Jis yra Lietuvos mokslininkų sąjungos tarybos narys, Lietuvos, Europos fizikų draugijos narys, tarptautinių mokslinių žurnalų recenzentas.

Šiuo metu B. Kaulakys tebedirba mokslo darbuotoju Vilniaus universitete. Planuoja darbus tęsti dar bent porą metų.

Daugybę profesinių pasiekimų turintis B. Kaulakys pabrėžė, kad jo, kaip mokslininko, kelias klojosi daugiausia dirbant savarankiškai, į daugelį dalykų gilinosi pats, tad buvo sunku.

„Kai dirbi mokslinį darbą, net smegenys kitaip dirba. Esi įsigilinęs, įsijautęs, niekam daugiau nėra laiko.
Kol buvau nevedęs, vakarai būdavo skirti tik skaitymui, skaičiavimams, straipsnių rašymui.
Juk seniau viską pirma parašydavome ranka rusiškai, atspausdindavome mašinėle, į tarpelius įrašydavome formules, nupiešdavome grafikus, o tada siųsdavome į redakciją Rusijoje.

Paskui jau rašiau angliškai, tekdavo siųsti medžiagą į Vakarus paprastu paštu po kelis egzempliorius. Tuomet jau atsirado kompiuteriai, programos.

Jaunas tikrai labai daug dirbau, domėjausi gana plačiai. Atsiradus šeimai, prasidėjo butų remontas, po to statybos, tada teko nuo mokslinio darbo atitrūkti.

Dabar ir savijauta kitokia, atrodo, turi labai daug laiko, viską gali spėti“, – šypsojosi fizikas.

Į Šimonis dažnai sugrįžta

Paklaustas apie pomėgius, pašnekovas užsiminė, kad būdamas vaikas mėgo slidinėti.

Į pradinę mokyklą žiemą kartais su slidėmis čiuoždavo, nuo kalnų nusileisdavo. Tad slidinėjo ir vėliau, jau sukūręs šeimą. Dažniausiai Kaulakiai slidinėti važiuoja į Austrijos kurortus. Tik šias keliones sustabdė karantinas.

Mėgsta ir sodininkystę, daržininkystę. Su žmona Laima lanko pramoginių šokių kursus. Daug skaito, ne tik knygas, prenumeruoja žurnalus, domisi politika.

Gimtųjų B. Kaulakio namų seniai nebėra.

„Tėvukas mirė 1973 metais, liko mama ir brolis Stasys, paskui užėjo melioracija, visus pradėjo varyti, mokėdavo pinigus už tai, kad išsikeltum, apie 1975 metus persikėlėme į Šimonių miestelį“, – pasakojo B. Kaulakys.

Šimonyse tebegyvena nemažai giminių, tad visa Bronislovo šeima ir per Žolinę, ir per Vėlines čia atskuba.

„Pusseserė, pusbrolis gyvena pačiame Šimonių miestelyje. Kupiškyje taip pat yra pusseserė ir jos vaikai, su vyriausiu, Zenonu, daug bendraujame, ir jis pas mus į Vilnių atvažiuoja.

Būna ir klasės susitikimai, buvome visi susirinkę praėjus 50 metų po mokyklos baigimo, tiesa, nedaug suvažiavo.

Anksčiau sueidavome pas Vytenį Sabaliauską, į jo sodybą prie Bugailiškių, Kupiškyje yra likę nemažai klasės draugų. Susitinkame vieni su kitais ir per Žolinę“, – kalbėjo kraštietis.