Nuo spalio 1 dienos Kupiškio kultūros centro Alizavos padalinyje pradėjo dirbti renginių organizatorė Rolanda Užtupaitė. Dvylika metų emigracijoje praleidusi pašnekovė teigė, kad grįžti gyventi į gimtuosius Miliūnus ją paskatino suvokimas, kad visur gerai, bet namuose – geriausia.
Įsigaliojus pokyčių kupinai Kupiškio kultūros centro pertvarkai, kone iš pagrindų atnaujintas darbuotojų kolektyvas. Permainos palietė ir seniūnijų padalinius.
Nuo spalio 1 dienos Alizavos padalinyje pradėjo darbuotis renginių organizatorė Rolanda Užtupaitė. Alizavos seniūnijoje, Miliūnų kaime, gimusi ir augusi, po daugiau nei dešimties emigracijoje praleistų metų šiemet rugpjūtį į tėviškę grįžusi pašnekovė džiaugėsi galinti prisidėti prie širdžiai brangaus krašto kultūrinio gyvenimo puoselėjimo.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Ilgus metus gyvenai Jungtinėje Karalystėje. Kas paskatino Tave emigruoti iš Lietuvos?
Taip nutiko, kad išvykau su mintimi užsidirbti studijoms, o pasilikau beveik dvylikai metų. Įdomus sutapimas: išvažiavau 2010 metų vasario 6 dieną, o lygiai tą pačią dieną šiemet išėjau iš darbo, dirbau senelių namuose. Paskutinius mėnesius prieš grįždama į Lietuvą turėjau nuosavą verslą – tvarkiau privačius namus, viešbučius.
Ar pradžia Tau, ką tik į svetimą šalį atvykusiai lietuvei, buvo sunki?
Iš pradžių gyvenau karavane su kitomis lietuvėmis, dirbau senelių namuose ir maždaug po pusantrų metų pradėjau mokytis, kad tapčiau kvalifikuota senelių slaugytoja. Kursai anglų kalba vyko daugiau nei metus. Reikėjo labai daug mokytis, rašyti. Nors per tą laiką įgijau neblogus anglų kalbos pagrindus, nebuvo lengva.
Pačių pirmų darbo mėnesių praktiškai neatsimenu, nes anglų kalbą reikėjo mokytis iš naujo. Ta kalba buvo visai kitokia nei mokė mokykloje. Vietiniai anglai kalbėdami žodžius taip sumaldavo, kad nieko nesuprasdavau. Kalbos supratimą turbūt apsunkino ir įvairios tarmės. Bet labai gerai, kad dirbau anglų kolektyve, su jų pagalba išmokau laisvai kalbėti. Visi buvo draugiški, padėdavo, bet kai kalbą pramokau, dažnai tekdavo išgirsti pastabas, kad su kitomis darbuotojomis lietuvėmis darbe bendraučiau tik anglų, o ne lietuvių kalba, nes svetima kalba kalbėti nemandagu. Sakydavo: „Atrodo, lyg jūs apkalbėtumėte mus.“
Senyvo amžiaus žmonių slaugymas nėra pats lengviausias darbas.
Sutinku. Tam reikia pašaukimo. Arba tu gali tai daryti, arba ne. Tai turi būti duota. Turi prižiūrėti tuos žmones kaip savus, nes jei tau nerūpės, tai ir nebus kokybiškos priežiūros.
Kokie Jungtinėje Karalystėje yra senelių namai, jie privatūs ar valstybiniai?
Yra ir taip, ir taip. Aš dirbau tik vienuose senelių namuose. Iš pradžių jie buvo privatūs, dirbti buvo gera, kolektyvas buvo labai draugiškas. Kai po kelerių metų senelių namus perėmė valstybė, prasidėjo optimizacija, atleido dalį darbuotojų ir kitiems padidėjo darbo krūvis, padaugėjo biurokratijos. Supratau, kad reikia kažką keisti, pradėjau dirbti laisvai samdoma patalpų tvarkytoja.
Rolanda (centre) Alizavos padalinyje darbuojasi kartu su kultūrinės veiklos vadybininke Sandra Guginiene ir meno vadovu Almantu Totoriu.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo
Emigracijoje susilaukei dviejų vaikų. Motinystės atostogos ekonomiškai stipriose šalyse gana trumpos. Ar sunku suderinti darbą ir motinystę?
Jungtinėje Karalystėje mokamos motinystės atostogos trunka devynis mėnesius. Gali prasitęsti jas ir ilgiau, tarkim, metams, bet už šį laikotarpį niekas nemokės. Vaikai nuo šešių mėnesių jau gali ten lankyti darželį. Savo pirmą sūnų Seydą leidau nuo dešimties mėnesių, mano akimis, irgi dar gana mažiuką, bet realybė tokia, kad tokių mažų pypliukų, lankančių darželį, yra labai daug.
Esu vieniša mama, o Jungtinės Karalystės įstatymai vienišoms mamoms gana palankūs, leidžiama derinti darbo valandas.
Nuo ketverių metų vaikai jau pradeda lankyti mokyklą. Keturmečiai laikomi priešmokyklinukais, o penkiamečiai – pirmokais. Mokslai dar nėra labai rimti, viskas vyksta žaidimo forma. Namų darbų užduoda mažai. Per pirmus dvejus mokyklos metus praktiškai skiriama viena ir ta pati namų užduotis skaityti knygelę kiekvieną dieną. Kitaip tariant, tėvai yra iš dalies įpareigoti per dvejus metus vaikus išmokyti skaityti. Pavyzdžiui, jaunėlis Erhanas būdamas šešerių jau skaitė po žodelį, o Seydas kiek anksčiau, nes anksčiau pradėjo lankyti mokyklą.
Pamokos vaikams trunka iki 15 valandos, o po pamokų vaikai gali pasilikti mokykloje iki beveik 18 valandos. Tad dirbantiems tėvams suteikiamos visos galimybės. Mokytojai geranoriški, neskirsto anglų ir emigrantų vaikų.
Džiaugiuosi, kad neteko patirti didmiesčio lėkimo, skubėjimo, galėjome gyventi savo ritmu. Gyvenome nedideliame Nailsworth miestelyje su gražiu kraštovaizdžiu tarp kalnų ir medžių, kur karvės palaidos vaikščioja ir reikia pristabdyti, norint jas praleisti.
Ar sudėtinga angliakalbiame krašte puoselėti vaikams lietuvybę?
Namie su vaikais kalbėdavomės lietuviškai. Stengdavomės paminėti visas patriotiškas šventes, pavyzdžiui, Vasario 16-ąją. Vienais metais esu iškepusi tortą, panašų į Gedimino pilį. Kaimynę lietuvę turėjau, tai dažnai susitikdavome, pasėdėdavome, pabendraudavome.
Turėjau bendradarbę anglę, kuri buvo užsidegusi mokytis lietuvių kalbos. Kiek galėjau, tiek ją mokiau. Įdomu buvo klausyti, kaip ji Lietuvos himną užtraukė. Nors nė vieno žodžio nesupratau, bet matėsi, kad ji labai stengėsi.
Kadangi dirbau anglų bendruomenėje, mano vardą ir pavardę kolegos darbe tarė sunkiai. Bet tai normalu, lietuvių kalba jiems visiškai svetima, be to, kur kas sunkesnė nei anglų.
Ilgus metus praleidai tarp anglų. Kokie jie yra? Prie kokių anglų mentaliteto bruožų reikėjo prisitaikyti?
Anglai yra atsipalaidavę ir mėgstantys vėluoti. Sutarus susitikti aštuntą valandą, jie tokiu laiku dar tik pradeda ruoštis. Supranti, kad teks ilgai laukti.
Dauguma anglų yra labai paprasti, draugiški. Su nemažai jų ir šiandien bendrauju ir manau, kad ta draugystė tikrai nenutrūks, nes tai laiko patikrinta.
Nors svetur pritapai ir įsitvirtinai, turbūt grįžti į Lietuvą paskatino šeimos ilgesys?
Taip, o pandemija tik padėjo greičiau apsispręsti dėl grįžimo. Įprastai grįždavau aplankyti tėvų į Lietuvą kartą per metus, bet per pastaruosius dvejus metus dėl pandemijos nebegalėjau atvykti. Pagalvojau: o kodėl mes negalime grįžti gyventi į Lietuvą? Jei nepabandysiu, taip ir nesužinosiu, kaip bus.
Jausmas toks, lyg niekuomet nebūčiau išvykusi – štai ką reiškia grįžti namo. O vaikams čia irgi labai patinka. Kiekvieną kartą, kai čia atostogauti atvykdavome, jie nebenorėdavo išvažiuoti. Abu nuo rugsėjo lanko mokyklą Alizavoje, jau baigia apsiprasti. Seydui sekasi labai gerai, tik Erhanui truputį sunkiau, nes jis nedrąsus.
Nė nemaniau, kad man kas nors pasiūlys darbą, tad pati prisigalvojau veiklos. Grįžusi į Lietuvą iškart pradėjau prekiauti dėvėtais drabužiais iš Anglijos, važinėjau po įvairias turgavietes.
Pasiūlymas dirbti Kultūros centro Alizavos padalinyje renginių organizatore man nukrito lyg iš dangaus. Priėmiau tai kaip iššūkį, bet jaučiu, kad tai man artima. Būti ant scenos patiko dar tada, kai mokiausi Palėvenėlės mokykloje. Vesdavau įvairius renginius, vaidindavau, dainuodavau – visa tai vėl sugrįžta.
Renginių organizatore dirbi dar tik antrą mėnesį. Ką jau pavyko nuveikti?
Suplanavome ne tik šių metų, bet ir kitų metų renginius. Smagu, kai žinai, kad gali įtraukti bendruomenę. Labai draugiškai bendraujame su seniūnijos bendruomenių vadovais, su seniūne, seniūnaičiais. Norime visus žmones įtraukti į kultūrinį gyvenimą, kad jie tame procese norėtų dalyvauti. Pandemija žmonėms tiek daug psichologinių traumų pridarė, kad vieni kitų pradėjome bijoti. Reikia su šia liga susigyventi.
Turėjome planą padaryti susipažinimo vakarą, susitikti su gyventojais, kartu skaptuoti moliūgus, tačiau dėl pandeminės situacijos suprastėjimo tai teko daryti atskirai kiekvienam savo namuose.
Gerai, kad galime pasitelkti šiuolaikines virtualias bendravimo priemones. Manau, kad komunikacija yra mano stiprioji pusė.
Aš labai mėgstu bendrauti su žmonėmis, galiu prakalbinti ir didelį, ir mažą.
Ar esi užsibrėžusi tikslų, ateities siekių?
Kai epidemiologinė situacija pagerės, kartu su kolektyvo pagalba bandysiu pritraukti kuo daugiau žmonių į teatrinius užsiėmimus. Prieš Kalėdas planavome rengti edukacines programas. Nors dabar negalimi susibūrimai, viliuosi, kad gruodį suvaržymai nebeturėtų būti tokie griežti. Taip pat nuo kitų metų rugsėjo planuoju stoti į universitetą, tai turėtų būti su kultūra susijusios studijos.
Planų galima daug prikurti, bet kai yra toks situacijos nepastovumas, nežinai, kas laukia rytoj. Svarbiausia elgtis su žmonėmis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi, tikėtis, ieškoti laimingesnių, geresnių akimirkų, kuo daugiau šypsotis ir skleisti pozityvumą.
