INTERNETO AUKCIONE – PRAEITĄ AMŽIŲ MENANTYS SUBAČIAUS ISTORIJOS TRUPINĖLIAI

XX amžiaus pradžios bažnytiniai atvirukai, įvairūs vekseliai, portretinės nuotraukos, netgi vaistų receptai. Visa tai – ano meto Subačiaus istoriją liudijantys daiktai, pakliuvę į privačias rankas.

Pasak „Facebook“ puslapį „Kupiškio krašto paveldas“ administruojančio paveldosaugininko Vyčio Zavacko, visi šie dalykai parduodami internetiniuose aukcionuose.

Prano Jackevičiaus (1877–1938) nuotrauka. Lietuvos karininkas iš Pamarnakių (Subačiaus valsčius).

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Kolekcionierių lobis

„Pamačiau juos viename kitame aukcione ir nutariau parodyti nuotraukas, nes visi šie daiktai tampriai susiję su Subačiaus krašto istorija. Kas jų savininkai, negaliu pasakyti, tačiau akivaizdu, kad tai privatūs asmenys“, – sakė jis.

Pasak V. Zavacko, pradinė šių dalykų kaina įvairi – nuo keliolikos iki keliasdešimt eurų. Kokia bus galutinė kaina, lemia pirkėjų pasiūlymų gausa.

Kunigo Povilo Svirskio pirmų Šv. Mišių aukojimo maldos atvirukas Subačiaus Švč. Trejybės bažnyčioje per Tris Karalius. 1949 m. sausio 9 d.
Nuotraukos iš „Facebook“ puslapio „Kupiškio krašto paveldas“

Tokie praeitį menantys dokumentai, fotografijos masina ne tik privačius kolekcionierius, bet ir kitus verslius žmones, kurie įsigyja tokius daiktus kaip investiciją. Kuo senesnis daiktas, tuo vertingesnis, o jei dar jis gerai išsilaikęs, kaina dėl to tik didesnė.

„Po keliasdešimt metų tokie dalykai duos investicinę grąžą, nors antra vertus, labai gaila, kad jie taip ir keliauja tarp privačių asmenų, į muziejų tokių daiktų nelabai kas nori nešti“, – teigė V. Zavackas.

Pirmosios Komunijos atvirukas. 1909 m., Subačius.

Senas daiktas ne visada bus eksponatas

Kupiškio etnografijos muziejaus vyriausioji fondų saugotoja Giedrė Zuozienė patikino, kad į muziejų nešti įvairių dokumentų, atvirukų, senų nuotraukų gyventojai neskuba.

„Pastaruoju metu ypač jų sumažėjo. Arba dėl pandemijos, arba dėl to, kad randa kam parduoti. Kiti laiko tokius daiktus pasidėję su tikslu – vaikams, anūkams, proanūkiams išsaugoti, perduoti. Jei daiktas yra senesnis nei 50 metų, jis jau tam tikra prasme laikomas vertingu. Tačiau muziejaus saugyklos sienos ne guminės, tad ne viską galime priimti.

500 litų vekselis. Subačius, 1925 m.

Pavyzdžiui, seni atvirukai labai vertingi, bet jie turėtų būti riboto tiražo. Taip pat svarbu, kokie tekstai juose parašyti, kokia būklė ir dar daug kitų sudedamųjų dalių.

Būna ir taip, kad pas mus užsukę žmonės iš karto klausia, kiek už vieną ar kitą daiktą duosime. Kartais galime pasakyti kainą, o kartais ne. Gaila, bet ne už visus atneštus vertingus eksponatus muziejus gali sumokėti, taip yra dėl ribotų lėšų. Kartais ir patys žmonės pasako, kiek nori už vieną ar kitą daiktą gauti, ir kai kada ta kaina su realybe prasilenkia. Tada siūlau internete pažiūrėti, kokios realios rinkos kainos“, – pasakojo G. Zuozienė.