Svetur apsilankius
Kiekvienas kraštas savaip gražus – tik reikia žinoti, kuriuo metų laiku kur keliauti ir ką pamatyti.
Ne išimtis ir Latvija, dar lyg magnetas traukianti lietuvius keliautojus. Trokštantys romantikos ir nuotykių, nepakartojamų gamtos vaizdų puikiai žino, kad ruduo yra pats tinkamiausias metas aplankyti Vidžemės regioną. Juk ten teka Gaujos upė – Latvijos pasididžiavimas, ten neaprėpiami miškai, kalvos, pilys ir žalvario laikus menanti senoji latgalių gyvenvietė ant vandens.
Trobelė prie trobelės – taip gyveno to meto bendruomenė.
Autorės nuotraukos
Neringa BUTKEVIČIŪTĖ
Iš vandens iškelta istorija
Jeigu važiuosite Siguldos link nuo Cėsių miesto pusės, būtinai užsukite į Drabešių (Drabeši – latviškai) kaimą. Jis keli kilometrai nuo Latvijos A2 greitkelio, pasislėpęs tarp kalvų, pelkėtoje vietoje.
Čia yra tik 99 gyventojai, tačiau užsukus galima rasti unikalų objektą, vienintelį tokį visoje Europoje. Tai atkurtą polinę latgalių gyvenvietę Araišių ežero saloje, kaip žmonės gyveno IX amžiuje. To niekur daugiau nepamatysite.
Kad galime pamatyti, kaip žmonės gyveno IX amžiuje, turime būti dėkingi latvių istorikui ir archeologui Janiui Apalui (Jānis Apals). Jis buvo vienas Latvijos povandeninės archeologijos pradininkų.
Dirbdamas mokytoju Rygos statybos technikume subūrė nardytojų grupę. Jam nuolat nedavė ramybės pasakojimai ir legendos apie nuskendusias pilis. Mokslininkas, remdamasis pasakojimų nuotrupomis, legendomis, atkreipė dėmesį į Latvijos ežerus – pagrindinę legendų ašį.
Tyrinėta daugiau nei šimtas ežerų, iš kurių dešimtyje po vandeniu rasti ženklai, kad labai seniai čia būta gyvenviečių, gyventa žmonių.
Bene daugiausia jėgų Janis atidavė Araišių ežerui. Čia net dešimt sezonų vyko archeologiniai povandeniniai tyrinėjimai, iš kurių gauta informacija buvo panaudota kuriant Araišių ežero latgalių gyvenvietės rekonstrukcijos projektą.
Pirmas IX amžiaus latgalietiškas medinis pastatas rekonstruotas 1981 m., o dar po devynerių metų, 1990 metais, atkurta visa medinė latgalių gyvenvietė.
Buities kasdienybė
Čia viskas padaryta iš medžio. Visas gyvenvietės plotas klotas apvaliais medžio rąsteliais. Nedidelės ir žemos trobelės – taip pat medinės. Įeiti į jas galima tik smarkiai susilenkus.
Pasak J. Apalo, tais laikais gyvenusiems žmonėms tekdavo tik apie 3 kv. metrus gyvenamo ploto. Vienos trobelės mažesnės, kitos didesnės.
Pagrindinis namų akcentas – krosnis ir šonuose įrengti gultai.
Spėjama, kad tai priklausė nuo gyvenančios šeimos padėties bendruomenėje. Trobelės viduryje iš akmens ir molio padaryta krosnis, keli buities daiktai, o trobelės pakraštyje – gultai. Žiūrint į tokį gyvenamąjį būstą sunku suvokti, kaip žmonės ištverdavo žiemos šalčius.
Paaiškinimas, kodėl tokios gyvenvietės statytos ant vandens arba salose, yra praktiškumas. Aplink augo didžiuliai miškai, todėl norint pasidaryti gyvenamąją vietą ir dar turėti plotelį dirbamos žemės, reikėjo daug ir sunkiai dirbti, rauti šimtamečius medžius. O tai turėdavo užtrukti ne vienerius metus.
Nereikia pamiršti, kad darbo priemonės buvo labai primityvios, o žmogaus gyvenimo trukmė tik 30–45 metai. Ežerų salos puikiai tiko ne tik gyvenimui, bet ir apsisaugojimui nuo priešų ar laukinių žvėrių. Juk aplink vanduo ir į gyvenvietę buvo galima patekti tik pro vienus vartus.
Tokie smailinti kuolai gyventojus saugojo nuo gyvūnų ir priešų.
Bendrystė ir skirtumai su latviais
Nors dažnai sakome, kad artimiausi kaimynai latviai mums tarsi giminės, net kalbos panašios, tačiau atlikus genetinius kraujo tyrimus, nustatyta, kad kraujo broliai latviai yra ne su lietuviais, o su estais. Mus lydėjusi gidė juokavo, kad estams tai nelabai patiko, nes visuomet manyta, kad didesnis ryšys juos sieja su suomiais.
Rašydama apie šią unikalią gyvenvietę, prisiminiau, kad tokios gyvenvietės ant vandens liekanų buvo rasta ir Lietuvoje – Molėtų rajone, Luokesų ežere. Rastoji gyvenvietė datuojama 800–400 metų iki Kristaus. Labai gaila, kad tokios radybos liko tik muziejaus eksponatais, o norint pamatyti, kaip gyveno protėviai, reikia važiuoti į Araišius.
