Ramūnas Čičelis
Žurnalistas, rašytojas
Jau turbūt dešimtmetį ar net ir ilgesnį laikotarpį Lietuvoje aiškiai pastebimas ir atpažįstamas didelis susidomėjimas senaisiais baltų bei lietuvių tikėjimais, papročiais ir apeigomis.
Visą šį intereso augimą žymi paprastas ir kartu labai sunkiai atsakomas klausimas: ką reikėtų padaryti, kad pagoniškoji religija nebūtų vien tik senovinė vertybė, kurią atgaivinti verta vien dėl to, kad ji dažniausiai tik nujaučiamais ryšiais susijusi su lietuvių šaknimis?
Kitaip sakant, klausimas gana radikalus ir skatinantis skverbtis ten, kur Lietuvos istorija tampa aktualia dabartimi ne vien todėl, kad būrelis ekskursantų ar turistų išeina pasivaikščioti po piliakalnius. Ypatingai rūpimas dalykas yra tas turinys ir tos mintys, kurios gimsta tų būrelių žmonių galvose ir kurios nesusijusios su lietuvių buitiniais gyvenimo kontekstais.
Archeomitologės Marijos Gimbutienės gyvenimas, mokslinė kūryba ir jos įprasminimas, minint gražų jubiliejų, primena tai, ką esame pamiršę arba tik pajutę, bet ne įsisąmoninę: turime tokias šaknis, kurios siekia keturis tūkstančius metų praeities ir dar gali būti gyvos ne vien kaip smagus emocinis poilsis, bet ir kaip intelektualinis gyvasis paveldas.
M. Gimbutienės platus Europos tautų priešistorinių ir istorinių laikų išmanymas, išguldytas ir dabar prieinamose knygose, sako, kad esminiai protėvių gyvenimo rūpesčiai buvo ne maistas ar materiali gerovė, o tikėjimas ir kultūra. Šios dvi civilizacinės kolonos laikė tuos žmones, kurie mūsų platumose gyveno prieš kelis tūkstantmečius.
Skaitant M. Gimbutienės knygas apie lietuvių liaudies meną ir jo simbolines bei egzistencines prasmes, aiškėja, kad žmogaus, kaip gyvos būtybės, šerdis yra poezija, nes tik metaforos esmę supratę protėviai galėjo saulės ar mėnulio reikšmes perkelti į kryžius, stogastulpius ir kitokius religinio meno dirbinius.
M. Gimbutienė akcentuoja – ir iki jos būta mokslinio dėmesio lietuvių liaudies religiniams kultams. Juk dažnas esame girdėję apie senovėje garbintus ąžuolus, akmenis ir kitokius gamtos objektus. Tačiau lietuvių mokslininkės minties naujumas yra esminis, nes visus tuos atskirus senuosius religinius kultus susieja į vientisą tikėjimo sistemą.
Šiai sistemai būdingas gamtos ir religinio meno vyriškumo ir moteriškumo priskyrimas pabrėžiant, kad iš šių dviejų pradų jungties, sąveikos gimsta gyvybė. Taigi, senųjų baltų tikėjimas – tai gyvybinių pradų, turinčių raišką gamtoje ir išreikštų religiniu menu, garbinimas, visomis išgalėmis priešinantis mirčiai, kuri suprantama kaip stabilumas, statika, nejudrumas, tyla ir, svarbiausia, tamsa.
Senovės baltų tikėjimas, pasak M. Gimbutienės, yra nesibaigianti kova už gyvybę. Religija priešistoriniais laikais buvo būdas nuolat kovoti prieš blogį, velnią ir mirtį.
Visos šios žymiosios lietuvių archeomitologės mintys ir tyrimų išvados labai nesunkiai randa atgarsius dabartyje, kai nuolat girdime apie tvarų gyvenimą, kuris įgalintų tausoti gamtą, nenaikinti miškų ir nekirsti medžių be būtinybės, gyventi sveikiau, nuolat judėti, sportuoti.
Taip ima aiškėti, kad visa tai, kas šiandien skamba lyg modernaus ir šiuolaikiško gyvenimo principai, yra įsišakniję gilioje senovėje, mūsų protėvių tikėjime, jo paskatintame mene ir kasdieniame buvime.
Visgi, ne vieną dešimtmetį tyrinėjusi senuosius lietuvių menus ir tikėjimą, M. Gimbutienė savo veikalais turėtų nuvilti dažną šių dienų mūsų šalies patriotą, nacionalistą, pamiršusį, jog, be lietuvių, esama ir kitų, nė kiek ne prastesnių, tautų. Lietuvių mokslininkė yra atradusi daugybę senųjų baltų ir germanų, romanų, ugrofinų bei kitų genčių religinių ir meninių sutapimų, net ne panašumų.
Pasak M. Gimbutienės, klaidinga būtų manyti, kad senieji tikėjimai keliavo ir būdavo perimami – tiesiog žmogiškoji prigimtis, noras gyventi ir atitolinti mirtį, išsaugoti gamtą ir visa tai išreikšti meniniais simboliais, artimais poetiniam mąstymui, yra bendri Europos žemyno senosioms gentims ir vėliau iš jų susiformavusioms tautoms.
Klaidinga būtų prielaida, kad M. Gimbutienė ypatingai susvarbino baltų gentis ir lietuvių tautą – ji todėl ir buvo pasaulinio lygmens mokslininkė, kad žvelgė ne tik ypatingai giliai ir originaliai, bet ir labai plačiai.
Neabejotina yra tai, kad jos atradimai nėra praradę aktualumo ir dėl ypatingos istoriosofinės bei istoriografinės pozicijos, kurią užėmė mokslininkė, ir dėl paties tyrimų objekto, kuris siejasi su visų mūsų pradmenimis, kurie sėkmingai gali būti ir neretai yra šiandienos etikos, moralės, kultūros, meno, politikos ir visuomenės sugyvenimo principai.
