BALTA ALBA, MĖLYNAS MAŠINIUKAS

Atsivėrimai

Regina TOTORYTĖ-STUNDIENĖ

Šventės ateina ir greitai pasimiršta. Kaip ir neseniai paminėta Pasaulinė gyvūnų globos diena, primenanti šv. Pranciškaus meilę jiems, mažesniems už mus.

Tai buvo baltas, šiltas, minkštas, guvus gyvas kamuoliukas. Juodu snukučiu, juodomis ausytėmis, tarp kurių baltame viršugalvyje juodavo įspaustas monetos dydžio juodas lopinėlis. Vaikai mamai buldogiukę Albą padovanojo po tėvo mirties gedulo liūdesiui numaldyti.

Netikėtai miręs vyras per akimirksnį našle likusiai Marijai atvėrė nykią tuštumą. Gelbėjo darbas, pacientai, bet prisiminimai apie judviejų gyvenimą sutariant žeidė tarsi stiklo skeveldromis. Čia jo visa meistrauta namuose. Čia sodyboje. Čia pluoštuose nuotraukų įamžintos kelionių akimirkos.

Čia, mažytėje tarp miškų įsmukusioje bažnytėlėje, atnaujinti santuokos įžadai, kurie niekada ir nebuvo susvyravę, juoba pažeminti. Juk ne kiekviena moteris visą gyvenimą nešiojasi bloknotėlyje vyro nuotrauką ir gali drąsiai ištarti: „Jis man niekada nebuvo egoistas…“

Lipte sulipo abidvi draugėmis iš karto tapusios Marija su Alba. Netgi kažkuo panašios. Kresnutės, greitos eisenos, džiugios ir paslaugios. Alba, pasitikusi svečius prie durų, iš karto nešdavo šlepetes kiekvienam persiauti. O šeimininkė iš karto skubėdavo kuo pavaišinti.

Abi vienodai mėgo keliauti. Marijos mėlynas mašiniukas buvo neaukštas, tarsi Albos trumpoms kojytėms įlipti pritaikytas. Ir riedėdavo juo abidvi į sodybą, į nuostabią ramybės salą, kur šeimininkė mėgdavo užmesti meškerę, o Alba akylai sergėdavo spurdantį laimikį ant kranto. Kai šeimininkė hamake įsitaisydavo knygos skaityti, būtinai į jį paknarkaliuoti popiečio miego ropšdavosi ir Alba.

Čia, kaimo sodyboje, atsitiko ir nelauktas dalykas, kurio labiausiai bijojo šunytės šeimininkė ir nuo kurio akylai sergėjo savo augintinę. Tereikėjo prarasti budrumą, užsiėmus neatidėliotinais sodybos rūpesčiais, ir baltutėlę iščiustytą miestietę, švelniai tariant, prigavo nekilmingas dvorterjeras – eilinis kiemsargėlis.

Susivėlusiais, jokių vandens procedūrų, išskyrus pievų rasą, nemačiusiais gaurais, bet akiplėša mergišius.

Ir atsivedė Alba aštuonis albiukus, iš kurių vienas vienintelis atsidavė į kaimietį tėvą, tarsi primindamas, jog mišrus kraujas dovanoja atsparius palikuonis.

O kokia rūpestinga mama buvo Alba saviesiems kamuoliukams. Tik kai jau gerokai ūgtelėję žįsdami trumpakoję mamą net nuo grindų pakeldavo, kartais daugiavaikė trumpam nuo savųjų mažylių pasislėpdavo.

Atjunkyti šunyčiai be vargo susirado naujus namus ir šeimininkus, ir vėl abidvi Marija su Alba džiaugėsi įprasta kasdienybe. Kolei ramų, kupiną gyvenimo geismo šeimininkės gyvenimo saulėlydį supurtė nuosprendį lemianti ligos diagnozė.

Sakoma, kad gyvūnai jaučia ligonio būseną, o nujausdami jo mirtį tampa neramūs, kartais staugia.

Panašiai elgėsi ir Alba. Iš jos buvusio džiugesio liko pusė, sekiodavo akimis kone kiekvieną šeimininkės judesį, žiūrėdavo, tarsi nusikaltusios žvilgsniu, kad negali niekuo padėti.

Tokias abidvi jas mačiau, kai aplankiusi Mariją, širdimi jutau, jog greičiausiai jau nebepasimatysime. O pirmą kovo rytmetį, kai Marija iškeliavo į Dievo buveinę, Alba gulėjo sustingusi it akmenėlis. Tokia buvo šunytės gėlos išraiška.

Po šeimininkės mirties liko rūpestis – rasti Albai tinkamus namus. Vaikai buvo užimti atsakingomis tarnybomis, ir visai netikėtai pasisiūlė kaimynė, prieš kurį laiką netekusi savosios buldogiukės. Alba savo seną pažįstamą priėmė kaip savą.

Kai praėjus mėnesiui po Marijos mirties, pulkas bičiulių susirinko į jos namus prisiminti, naujoji Albos globėja pasidžiaugė, kad šunytė po netekties nusiramino ir jiedvi puikiai sutaria.

„Gal Albą atsivesti?“ – perklausė. Kažkas paprieštaravo, ar ji nesudirgs pasigedusi šeimininkės. Tačiau atvestoji džiugiai pasveikino susirinkusius, net nubėgo šlepečių atnešti.

O paskui, per Marijos atminimo suėjimą, nuvilnijo liūdna žinia: kaip praėjęs pavasaris buvo paskutinis Marijos gyvenime, taip vasara – paskutinioji Albai.

Eilinį rytą šunytė, pamačiusi pro buvusius namus sukantį mėlyną mašiniuką, netikėtai metėsi jo pusėn. Šitaip ji buvo pasiilgusi savo šeimininkės.

Sūnus žuvusią Albą išvežė palaidoti į sodybą. Ten pat, kur paskutiniąją gyvenimo vasarą jai stebint, Marija ežere sugavo didžiausią gyvenimo žuvį. Kur jo veidrodyje atsispindėdavo debesys – tarsi baltosios angelų pagalvės. Ir kur juodvi dar vieną vasarą nebesusitiko, iškeliavusios tais pačiais metais į Anapusybės krantą.

Autorės nuotrauka