GĖRA TI, KUR NĖRAI MŪSŲ (Su garso įrašu)

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Va jum ir dada rudo. Būkit geručiai, susrinkit viedrus, koštuvius ir blėšinalas no kiemo, prėmanan įsinėškit, lungų plyšius laikraščiu užsikumšykit, musių nebalaiskit – šitokį vėjų pronaša!

Ir pomidorus iš šiltnamio išsiraškykit, keselin ar kokion dėžutan susdėkit, laikraščiu pėrsiklokit, unt pėčiaus užsikėlkit, šalnos jau ataina! Garbūzus (cukinijas), kur do ne tėp pėraugį, išsiraškykit, vidun įsinėškit, o kur pėraugį, tai irgi darži nebelaikykit, karvėm, vištom atadėkit, suliuobsta!

Ir morkas smėliu užpilkit, kad žvynas po vienų neištįsiotų, ir obolių žiemai prisiraškykit, kol vornos išolkį šonų neišlasa! Bulbų do tik neapklokit – do nėr unt tiek šolta.

Visa loima do mum, kaimo žmogėliam, kad kadu noriam, goliam gryčių prasibezdint, neraikia sėdėt kėp miesti pinktan aukšti nušolusiu nosiu ir nagom mėlynom, laukt, kintėt, kadu jau pakūrins.

Musėt kožnan kaimi yr bant po vienų tokį gudrutį, kur kėp žiogėlis muzikontas par visų vosarų pragroja, prasilinksmina, praloksto, o kė jau ataušta, nebažino kas daryt, kų čia pagriebt, kų čia sudėgyt, kad tėp šolta nebūt.

Rūksta, šnypščia, blizga žali žobai ir šiliumos kėp nėr, tėp nėr.

Ataina pavoseris, vosara ir vėl tas pats, nesuprunta, kad raikia molkų prisruošt.

No sano pasakyta ir ne ba raikalo tėp sugalvota: rages ruošk vosarų. Do soko patarla praudų, kad neba čėsas šuva lokyt, kė medžioklan raikia.

Žmogus gi ne žvėrėlis, kad unt lauko pėržėmotum, ale ir tokė gyvūnėliai kėp ežiukas, barsukas už kai katros žmonas gudresni, pasrūpina, kad paržėm išbūtų, po sniegu, tarp žobų, somanų gilyn įsikasa.
Voverytas, pelytas ir tos gūžtų pasdirba, apsikumšo, do ir žiemai atsargų pasruošia.

Oi, būt labai gėra, kad žmogus kėp starkus galatum išskrist unt rudenio šiltuos kraštuos gyvint.
Kai kas tėp ir doro, išlakia Egiptan ar Turkijon, tik jau ti, kėp ir visur kitur, dykom kešėnam atskridusio niekas su pyrogais nepasitiks, olkanas sėdėsi.

Gėra ti, kur mūsų nėrai.

Autorės nuotrauka