NUVILNIJO PENKIOLIKTA BALTŲ VIENYBĖS DIENA

Per rudens lygiadienį ant Aukštupėnų piliakalnio minima Baltų vienybės diena kiekvieną kartą vis kuo nors ypatinga. Šiemet ji skirta archeologės Marijos Gimbutienės 100-osioms gimimo metinėms paminėti.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Mitologija ir etnografija – gyvybės šaltinis

Anot renginio organizatorės etnografės Almos Pustovaitienės, labai džiugu, kad žymi mokslininkė pasauliui įrodė, jog paveldo vertybės ir meninė kūryba yra žmonių civilizacijos pamatas.
Kūrybiškumas, darnus ryšys su gamta, jos šventumo pajauta – labai svarbūs visuomenei.

M. Gimbutienė civilizaciją suprato kaip kultūrą, kurioje subalansuota socialinė sistema, moralinės ir meno vertybės. Archeologė ne tik ieškojo senosios tėvynės ir Lietuvos kilmės vietos pasaulyje, bet ir išaukštino baltų kilmę.

„Mes, kupiškėnai, suvokdami prasmingas Marijos Gimbutienės įžvalgas, stenkimės gyvybės semtis iš savosios mitologijos ir etnografijos, pačių geriausių mūsų protėvių patirčių“, – susirinkusiems žmonėms kalbėjo A. Pustovaitienė.

Organizatorė apgailestavo, kad dėl pandemijos jau antrus metus iš eilės negalėjo atvažiuoti folkloro ansambliai iš Latvijos. Kartu su vietiniais suaugusių, vaikų ir jaunimo kolektyvais sutartines ir karo dainas traukė svečiai iš kaimyninių rajonų – Zarasų centro folklorinis ansamblis „Čiūta“ ir kolektyvas iš Panevėžio „Raskila“, o dalyvius šokti ragino instrumentinė grupė iš Vilniaus „Smetonos ūsai“.

Geros nuotaikos nestokojo Panevėžio Romuvos vaidila, pasakorius Laimutis Vasilevičius, su savimi atsivežęs senovinį instrumentą – ragą. Ant piliakalnio kupiškėnišką pasakojimą porino lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų konkurso „Tramtatulis“ laureatė, Povilo Matulionio progimnazijos mokinė Unė Banionytė. Ant scenos tarmiškai prabilo ir meras Dainius Bardauskas ragindamas šventės dalyvius nesiglėbesčiuoti ir nesibučiuoti, dar šiek tiek pakentėti iki pandemijos pabaigos.

Kaip ir praėjusiais metais, Laičių kaimo ūkininkės siūlė įsigyti gardžių rūkytų sūrių ir kitų naminių gardėsių. Žolininkė Dalė Petraitienė iš Paliūniškio – džiovintų žolelių smilkalų.

Šiemet buvo ir įdomi naujovė – Kupiškio rajono kūno kultūros ir sporto centro atstovai mokė senųjų sportinių lauko žaidimų. Buvo galima pasigalynėti svarmenų mėtymo rungtyje ir pasvaidyti „kankolus“ – du virve surištus rutuliukus. Pasirodo, šiuo įnagiu, tik daug didesniu, protėviai mūšio lauke net priešus nuo žirgo nutrenkdavo.

Amatininkus pakalbinus

Baltų vienybės dieną veikė ir amatininkų stovykla. Iš arti pamatyti ir susipažinti su senaisiais amatais kvietė kalvystės, šaudymo iš lanko, keramikos, juostų pynimo, karpinių ir kitų įvairių archajiškų profesijų atstovai. Antai Jūratė Zavišienė iš Anykščių rajono Debeikių kaimo pristatė verpimą rateliu. Viešnia sakė ratelį paveldėjusi iš močiutės.

„Anksčiau nė nebūčiau pagalvojusi, kad verpsiu. Prie ratelio atvedė mano, mezgėjos, supratimas, kad nenatūralūs siūlai nesuteikia šilumos. Kojinės ir visa kita, kas tik būtų numegzta, nešildo, viskas šalta ir netikra. Priėjau prie išvados, kad pačiai siūlus reikia verptis.

Kol išmokau tai daryti, maždaug ketveri metai gryno darbo praėjo. Pirmi siūlai buvo ir sutrūkinėję, ir susivėlę, ir negražūs, ir banguoti“, – šypsodamasi prisiminė J. Zavišienė.

Vilnonius siūlus pašnekovė verpia iš pačios užaugintų avių vilnos.

„Vokiečių juodgalves avis kryžminu su merinosais. Tai švelniavilnės avys, jų vilna balta. Gotlando veislės avių vilna tamsi“, – rodė ji ir pridūrė kad avis kerpa vieną kartą per metus, prieš adventą.

Anot verpėjos, nuo ryto iki vakaro verpiant galima iki 100 gramų siūlų priverpti. Jeigu vilna sertifikuota, tai už tokį kiekį suverptų siūlų prašo 8 eurų. Pirkėjui gal ir atrodo brangoka, bet verpėjai tai būtų nedidukas visos dienos uždarbis. „Iš amato niekaip nepragyvenčiau, tai ūkininkauju“, – sakė J. Zavišienė.

Paklausta, ar domisi jaunimas šiuo amatu, moteris nusijuokė – jaunimas jau iš pasakojimo išsigąsta, kiek kantrybės ir kruopštumo tam reikia.

Antai Kupiškio rajono mokinių mylima dailės mokytoja Lina Riaubienė čia pat lipdė molio gaminius. Ji teigė norinti, kad kiekvienas pats savo rankomis prie molio prisiliestų, jį paminkytų, pakočiotų. Tai – savotiška terapija.

Su keramika, tik jau žiestine, susipažinti kvietė Erikas Hincas iš Panevėžio rajono, Dembavos. „Daugiau nei trisdešimtmetį su žmona Danute iš šio amato gyvename. Į darbą einame kaip į šventę“, – smagiai kalbėjo jis.

Pasak svečio, tik apmaudu, kad puodų žiedimu mažai kas susidomėjo. Oras prastas, lankytojų mažai, tad dažnas nestoviniuodamas ėjo ir praėjo pro šalį.

Ant piliakalnio buvo ir apie kalvio duoną pasakojo kupiškėnas Audrius Laucius.

„Darau tai, kas paklausu. Buvo užėjęs žarsteklių bumas, vėliau visiems reikėjo šašlykinių, rūkyklų su ornamentais. Kas dabar bus madinga, sunku pasakyti. Matyt, madą diktuoja reklama“, – mąstė A. Laucius.

Jo teigimu, išmokti, įvaldyti techniką nesudėtinga, reikia tik noro. Kalvystės negalima vadinti vyrišku amatu. Yra matęs, kad ir merginos puikiai darbuojasi, net gražu žiūrėti. Vis dėlto kalvis pripažįsta, kad šiuolaikinis jaunimas kalvystės amatu domisi, bet tokių, kurie ateitų, sugrįžtų, norėtų daugiau įsigilinti į kalvystę ir ją išbandyti, nėra. Tad iš protėvių laikų žinomas amatas gal ir neišnyks, bet jau nebebus toks, koks buvo.