Banguolė Aleknienė-Andrijauskė,
žurnalistė
„Aš gimiau ir matau. Kiti vaikai gimė ir taip pat mato. Kodėl jie mato ne taip, kaip aš matau?“ – kartą valgant vakarienę tėvų paklausė penkerių metų dukrytė.
Ji pridūrė, kad nemoka tiksliai suformuluoti klausimo, bet tėvai vaiką gerai suprato ir šiek tiek sutriko, kad toks filosofinis klausimas jam atėjo į galvą. Kebliausia, kaip į jį vaikui atsakyti, kai ir pats nežinai tvirto atsakymo. O čia reikia suprantamai paaiškinti penkiamečiui.
Taigi buvo pradėta kalba apie prosenelius, senelius, kaip jie matė pasaulį, kokie buvo, kokių gabumų turėjo ar turi, ką mėgo ar mėgsta.
Paaiškinta, kad vaikas gali būti panašus ne tik į savo tėvus, bet ir į tolimesnius giminaičius, kad apskritai visi žmonės skirtingi. Svarbu tik, kad tarpusavyje sutartų.
Išklausiusi dukrytė prakalbo, kad kartais ji panaši į mamą, o kartais į tėtį ir netgi į senelį, kuris mėgsta, kaip ir ji, sportuoti. Vaiko smalsumas buvo patenkintas ir daugiau tokių sudėtingų klausimų tą vakarą tėvai iš jos nebeišgirdo.
Kad visų akys mato skirtingai, patvirtina ir dabartinė šalies situacija, kai siaučia koronavirusinė pandemija, plūsta emigrantai. Apie tai jau net nebesinori kalbėti.
Skirtingai regime ir kur kas paprastesnius dalykus. Antai viena kupiškėnė pasibėdojo, kad jos namo kaimynai po buto remonto lauk išmetė kačiuką, kurį laikė ne vieną mėnesį. Dabar tas vargšelis vis sukiojasi visas perkaręs, nušiuręs aplink namo laiptinę, kniaukia. Priglaustų ji tą benamį, bet pati jau laiko du jo likimo brolius.
Dar gerai, kad mielaširdinga kito namo moteris leidžia tam kačiukui nakvoti po savo balkonu. Kartkartėmis ir šiokio tokio maistelio parūpina.
„Kas bus, kai žiemos šalčiai užeis? Ar galima taip žiauriai pasielgti su gyvūnėliu? Kam išvis reikėjo tiems žmonėms jį priimti į savo namus, jei neplanavo ilgai jo laikyti? Tikrai Kupiškyje reikia gyvūnų prieglaudos, kaip rašyta laikraštyje“, – išsikalbėjo telefonu laikraščio skaitytoja.
Skirtingo matymo pavyzdžių aplinkui nors šieno vežimu vežk. Vieni mato baisiai aptrupėjusias centrinės miesto aikštės plyteles, o kiti į tai nekreipia jokio dėmesio.
Vieni pastebi net mažiausią šiukšlelę ar daiktelį, padėtą ne vietoje, o kitiems ir didžiausios duobės, ir nepjauta žolė kieme iki juosmens nė motais. Skirtingos žmonių akys. Gerai penkiametė mergytė pastebėjo.
Tik jos klausimas, kodėl taip yra, sunkus ir painus. Žmonės dažnai yra nenuspėjami, keičiantys savo požiūrį taip, kaip jiems patogiau. Vaikui to nepaaiškinsi. Užaugs ir pats pamatys.
Simono Dariaus nuotrauka
