1941 m. birželį prasidėjo ne tik Lietuvos piliečių trėmimas į Sibirą, bet ir žydų tautos naikinimas – Holokaustas. Šiais metais sukanka 80 metų nuo šių baisių įvykių pradžios. Pasaulio bendruomenė sausio 27-ąją mini Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, ji siejama su Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklos išlaisvinimo faktu. Lietuvoje turime dar vieną dieną, kai prisimename, pagerbiame Holokausto aukas. Tai rugsėjo 23-oji – Vilniaus geto likvidavimo pradžia. 1943 m. rugsėjo 23–24 dienomis likvidavus Vilniaus getą, galutinai sunaikinta Lietuvos žydų bendruomenė.
Kviečiame nevyriausybines organizacijas, švietimo bendruomenę, Kupiškio visuomenę dalyvauti šiems įvykiams atminti skirtuose renginiuose. Išsami programa pateikiama renginio afišoje.
Vaikystės prisiminimai patys ryškiausi. Ne tiek ir svarbu, koks įvykis tuos prisiminimus užkonservavo žmogaus atmintyje, pakanka praverti atminties stalčiuką ir prisiminimas sprogsta it spalvotas muilo burbulas, sutviskęs visomis vaivorykštės spalvomis, pažėręs kvapų, emocijų ir garsų konfeti. Jeigu jums teko kada skaityti tremtinių vaikų prisiminimus, ko gero, esate pastebėję, kad vaikai, kad ir labai būdavo sunku, pastebėdavo atšiaurios Sibiro žiemos grožį, vasaros žolynų įvairovę, sraunių upių vandens skaidrumą…
Vaikai visuomet rasdavo vietos džiaugsmui. Ir papasakotas šeimos, giminės istorijas suvokdavo kaip legendinį pasakojimą, kur Senelis ir Močiutė buvo pasaulius ir stebuklus kuriančios būtybės, o Lietuva – Rojaus kampelis žemėje. Kai suaugame, nebetenkame gebėjimo į viską žvelgti su nuostaba, bet vaikystės prisiminimai visuomet paglosto mums širdį ir nuskaidrina veidus.
Holokaustas… Straipsniai, dokumentinės televizijos laidos primena šiurpius faktus, baisią žudynių statistiką, grąžina į juodžiausius XX a. istorijos metus.
Kviečiu jus į šį istorijos tarpsnį pažvelgti vaiko akimis. Akimis žydų berniuko, kuris gyvendamas tolimojoje Amerikoje, girdėdavo pasakojimus apie keistą miestelį Kupišoką, kuris jo šeimai, giminei buvo labai brangus. Užaugęs tas berniukas sužinojo visą istoriją – tiek tamsią, tiek ir šviesią jos pusę. Vaikystės metais girdėti pasakojimai, patirtas istorijų įspūdis po daugelio metų atvedė ir jį patį į protėvių kraštą.
Rabinas Michaelis visą gyvenimą dirba dvasinio vadovo darbą – moko Toros ir Biblijos išminties, padeda žydų šeimoms švęsti šventes, laikantis tradicinių vertybių. Drauge su žmona Karina užaugino dukrą Rachelę, kuri seneliams jau padovanojo du anūkus: Sarą ir Benjaminą. Abiem su žmona džiaugsmo suteikia išpuoselėtas sodas ir du šunys – Maksas ir Skarlet.
Kviečiu susipažinti su rabino Michaelio Stenlio Mejersono (Michael Stanley Mayersohn) pasakojimo „Odė Kupišokui“ ištrauka. Pasakojimas gimė po viešnagės Kupiškyje 1995 metais.
Rabinas Michaelis Stenlis Mejersonas atlieka vestuvines apeigas.
Nuotraukos iš Californiarabbi.com, Kehilalinks.jewishgen.org
Vieni ankstyviausių mano vaikystės prisiminimų, augant Sinsinačio mieste (Ohajo valstija, JAV), sekmadieniniai apsilankymai pas senelius. Zaide (senelis) duodavo mums po ketvirtį dolerio ir dažniausiai tylėdavo, o Bubbe (močiutė) kiekvieną savaitę gamindavo vis tą patį patiekalą, jei mano atmintis nemeluoja, tai būdavo bulvių košė su paukštienos krūtinėle arba kepsniu.
Nors aš negaliu prisiminti konkrečios veiklos ar pokalbių per šiuos susitikimus, atmintis išsaugojo šiltą, visaapimantį meilės jausmą, iš kartos į kartą jungiantį šeimą.
Nepamenu, kada pirmą kartą išgirdau apie savo senelių gimtąjį miestą, kurį žinojome kaip Kupišoką. Pavadinimas tiesiog tapo šeimos istorijos dalimi su turtingais ir ryškiais pasakojimais, padėjusiais man jaustis giminės dalimi, suteikė saugumo. Bėgant metams sužinojau šį tą apie šį mažą Lietuvos miestelį.
Niekada nebuvau visiškai tikras dėl fizinės šio miestelio buvimo vietos pasaulio geografijoje, tačiau buvau įsitikinęs, kad šis miestas formavo mano senelių vaikystę ir ankstyvąją jaunystę. Kaip Jeruzalė žydų tautos gyvenime atlieka realų ir mitinį vaidmenį, taip Kupišokas užėmė tiek apčiuopiamą, tiek mistinę vietą mano asmeninėje ir mano šeimos sąmonėje.
Vėlesniais metais, po mano tėvo tarptautinių tyrimų, susijusių su jo tetos, dėdės ir pusbrolių, kurie liko Kupišoke iki 1941 m. nacių invazijos, likimu, į mano rankas pateko pagrindinės Kupišoko gatvės nuotrauka.
Kiek vėliau aš sužinojau (ir ta žinia tiesiog pervėrė mano širdį ir sielą), kad vienas iš mano pusbrolių Yehielis Tuberis buvo įšventintas rabinu likus keliems mėnesiams iki nacių invazijos. Jis, kaip ir dauguma likusių Lietuvoje šeimos narių, nužudytas 1941 metais. Likimas šio mano pusbrolio, apie kurį nieko anksčiau nežinojau, gyvenusio visai kitu laiku ir kitoje vietoje, bet prisiėmusio tuos pačius įsipareigojimus, kaip ir aš – visa tai suteikė naują prasmę mano pasiryžimui tarnauti Dievui ir žydų tautai.
Aš supratau, kad savo rabinate čia, Amerikoje, galėčiau kažkaip tęsti darbą, apie kurį svajojo Yehielis Tuberis iš Kupišoko. Galėčiau būti jo gyvuoju Kadišu.*
Būtent tokių minčių vedamas aš pasiryžau pasinaudoti galimybe aplankyti Lietuvą 1995 metų žiemą. Ši šalis, kuri buvo tiek šlovės, tiek ir skausmo vieta žydų tautai ir mano šeimai, traukė mane, nepaisant atšiaurių žiemos sąlygų. Su Rachele, savo dukra, atvykome į Lietuvą, kad atliktume ne ką kita, kaip piligriminę kelionę į Kupišoką, mano senelių ir pusbrolio rabino Yehielio Tuberio namus. (…)
Pats stipriausias mano išgyvenimas Kupišoke – tai ėjimas Sinagogos gatve. Mus lydintys žmonės pasakojo, kad ši gatvė nepakitusi nuo amžiaus pradžios. Aš vaikščiojau tais grindinio akmenimis žinodamas, kad mano seneliai, mano dėdė, mano proseneliai vaikščiojo ta pačia gatve, eidami pro tuos pačius namus.
Prieš aštuoniasdešimt ir daugiau metų jie ėjo šiuo keliu, galbūt norėdami aplankyti sinagogą, galbūt aplankyti draugus, dažnai tiesiog norėdami pasivaikščioti po miestą. Ir štai aš, jų anūkas, jų Kadišas, esu čia ir jaučiu galingesnį ryšį su jais ir mano asmenine istorija nei bet kada anksčiau. Stovėdamas Sinagogos gatvėje jaučiau didžiulę atsakomybę tęsti jų gyvenimą, stipriau nei bet kada jaučiau pasiryžimą drauge su savo artimaisiais išsaugoti savo pusbrolio rabino Tuberio gyvenimo prasmę. Negaliu suteikti jų mirčiai prasmės, nes ji buvo beprasmė ir neturėjo jokio tikslo, bet aš galiu, ir mes visi galime suteikti gyvastį kai kurioms jų svajonėms.
Kai aš meldžiuosi ir pakeliu balsą giedodamas, kai aš studijuoju mūsų šventus tekstus ir prisidedu prie žydų bendruomenės kūrimo, aš ir mes įgyvendiname rabino Tuberio ir milijonų kitų jaunų ir senų žydų iš Kupišoko svajonę, tūkstančių žydų iš kitų miestų ir miestelių svajones. Kai mes stipriname žydų bendruomenes, įprasminame savo gyvenimą, dovanodami tzedakah** ir uždegame šabo*** žvakes, kai pasakojame vaikams istorijas apie jų protėvius, kai gyvename, laikydamiesi žydų vertybių ir perteikiame jas savo vaikams, mes suteikiame gyvybę svajonėms, kurias tironas kažkada siekė sunaikinti.
Mūsų įsipareigojimas yra ne praeičiai, o ateičiai. Apmąstę praeitį, įgiję stiprybės galime kurti tvirtą pagrindą šiandienai, kurti žydų gyvenimą, kurį puoselės mūsų vaikai ir anūkai. Šią žiemą Lietuvoje prisiliečiau prie savo praeities ir apkabinau mūsų ateitį.
*Kadišas (hebr. qaddish – pašventinimas) – vienas iš pagrindinių judėjų liturgijos elementų. Jo tema yra Dievo vardo šlovinimas ir šventinimas, išreiškiama Dievo karalystės atėjimo viltis. Kadišas skaitomas atsigręžus veidu į Jeruzalę. Vienose bendruomenėse atsistoja visi nariai, kitose tą daro tik gedintieji.
** Tzedakah [ts (e) daˈka] yra hebrajų kalbos žodis, reiškiantis teisumą, tačiau dažniausiai vartojamas žymėti labdarai. Ši labdaros samprata skiriasi nuo šiuolaikinio Vakarų labdaros supratimo. Pastarasis paprastai suprantamas kaip spontaniškas geros valios aktas ir dosnumo žymuo; tzedakah yra etinė pareiga. Tzedakah nurodo religinę pareigą elgtis teisingai, kurią judaizmas pabrėžia kaip svarbią dvasinio gyvenimo dalį.
*** Šabas (šabbāt, poilsis) – judėjų kassavaitinė šventė, prasidedanti per penktadienio saulėlydį ir pasibaigianti šeštadienio vakare (kai danguje pamatomos 3 žvaigždės). Šabo metu judėjams draudžiama dirbti, kurti ugnį maisto gaminimui ar net toli keliauti iš savo namų. Talmude surašyti 39 darbai, kuriuos rabinai draudžia dirbti per šabą. Mozės laikais už darbą šabo metu buvo skiriama mirties bausmė – užmėtymas akmenimis.
Vilija Morkūnaitė,
Kupiškio kultūros centro režisierė, Holokausto 80-mečio renginių organizatorė
