Ramūnas Čičelis
Žurnalistas, rašytojas
Prieš keletą savaičių prasidėjus naujiems mokslo metams, kaip kasmet, buvo daug gėlių ir sveikinimų.
Politikai rugsėjo pradžioje pasirašė Nacionalinį švietimo susitarimą.
Nei didelės šventės, nei vertybinės deklaracijos paties Lietuvos švietimo nepakeitė ir, tikėtina, didelės įtakos jam neturės.
Įvairiose mokytojus, dėstytojus kontroliuojančiose ir konsultuojančiose agentūrose padaugės popierių ir… pinigų.
Žinoma, socialinių tinklų „žvaigždės“ padiskutavo ir vėliau periodiškai reikš savo kuklias ir nekuklias nuomones, o mokiniai ir studentai pokyčių iš esmės nepajus.
Kai rugpjūčio pabaigoje vienoje iš mažų Lietuvos miestų bibliotekų diskutavau su Kauno technologijos universiteto profesoriumi Sauliumi Keturakiu apie mokymo programas, skirtas progimnazijų ir gimnazijų mokiniams, beveik nekalbėjome – renginiui pakako bendresnių įžvalgų, kaip keičiasi žmonių mąstymas dabar ir gali keistis ateityje.
O faktai iškalbingi. Vienas labiausiai šokiruojančių: per visas universitetines bakalauro studijas retas studentas perskaito bent vieną knygą taip, kad galėtų pasakoti apie ryšius tarp to, kas parašyta pirmame ir, pavyzdžiui, šešiasdešimtame jos puslapyje.
Tiesa tokia, kad pagal tradicinį į knygų skaitymą orientuotą mokymą geresnių rezultatų pasiekia vos keli studentai iš gana gausių grupių.
Šiandien reikia kalbėti apie tai, jog linijinis eilutę iš kairės į dešinę sekantis studento žvilgsnis jau yra retenybė, nes mąstymas, reikalaujantis skaityti, yra visiškai pakeistas mobiliųjų technologijų įpročių ir jų diktuojamos tikrovės. Prof. S. Keturakis sako, kad knygos bus tik antikvarinė vertybė, kuri domins jau labai stipriai susiaurėjusią žmonių dalį.
Kur yra mokykla, atliepianti šias esmines masinio mąstymo slinktis? Ar savo vaikus vedame į mokyklas suprasdami, jog gyvename XIX amžiuje?
Minėtos programos ir politiniai susitarimai šiandienos Lietuvoje sava retorika primena ne daugiau ar mažiau abstrakčias (tokios jos ir turėtų būti, nes kalbame apie bendro pobūdžio dokumentus) švietimo kryptis nurodančius teisės aktus, o socialinio tinklo „Youtube“ motyvacinius vaizdo filmukus, kurie mažai skiriasi nuo to, ką matome ir televizijos kanalų žiniose: kostiumais, baltais marškiniais ir kaklaraiščiais pasipuošusieji perduoda tai, ką galime vadinti specifiniu fenomenu, – gebėjimą kalbėti, tačiau nieko nepasakyti.
Šis viešojo dalyvavimo gyvenime žanras politikams yra tiek artimas, kad atrodo, kad jie to net specialiai patys mokėsi ir tesiekia, kad tie, kuriems jie kalba, irgi įgytų panašių gebėjimų.
Taigi, gyvenimas, kurį matome ekranuose, eina savąja kryptimi, Lietuvos mokyklos juda dar kita linkme, o pati tikrovė lieka kažkur anapus prievartiniu būdu diegiamų principų ir atliekamų praktikų.
Ar bebus ateityje reikalingi klasikinį išsilavinimą įgiję žmonės, kurie sąmoningai, patys žinodami, rinkosi labiau tradicinį, mažiau technologijų raidą ir su ja susijusią antropologinę kaitą atspindintį švietimą ir saviugdą?
Kauno technologijos universiteto profesorius negailestingas: į tokius žmones bus žiūrima kaip į muziejinius eksponatus. Jei tokie senamadiški individai bus įsikūrę atokiau nuo didžiųjų miestų, tie reto tipo žmonės sulauks net ekskursijų, kuriose dalyvaus šiuolaikiški turistai.
Kai kalbame apie žmonijos keitimąsi dėl pačios tikrovės permainų, Lietuvoje dažniausiai dar vartojame būsimojo laiko veiksmažodžius.
Pavartę šiandienos Jungtinių Amerikos Valstijų ar dažno Vakarų Europos laikraščio ar žurnalo puslapius ir paskaitę, kas juose spausdinama, turime neišvengiamai pripažinti, kad pokyčiai jau įvykę.
Tiesiog dėl specifinio Rytų Europos politinio statuso, dešimtmečius besitęsusios okupacijos mes dar kiek stipriau jaučiame klasikinių epochų dvelksmą ir poveikį, tačiau pasaulis link tokios padėties, kurioje yra dabar, judėjo nuo Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikų.
Dabartinis, XVIII ir XIX amžiaus realijomis pagrįstas, švietimas yra beviltiškai atsilikęs nuo tikrovės konteksto, pradedant tomis žiniomis, tais įgūdžiais, kuriuos perduodame jaunesniems už save, ir baigiant kompetencijomis bei vertybėmis, kurios, priešingai nei reikalautų sveikas protas, yra nukreiptos ne į ateitį, o į praeitį, kuri mokyklose, deja, dažnai taip ir lieka nesusijusi su dabartimi.
Ką daryti su reliktais, kai kurie mokytojai Lietuvoje kalba nedviprasmiškai – švietimo sistemą reikia sprogdinti, kad taptų įmanoma ją perkurti, pradedant pačiais jos pagrindais.
Kad evoliucinės kaitos galios išsemtos, galėtų patvirtinti labai dažnas Lietuvos pedagogas. Mąstant mažiau avangardistiškai, revoliucija baugina.
Visgi, akivaizdu, kad tai, kaip mūsų šalies mokyklose ugdoma dabar, ilgai tęstis nebegalės. Idealus pokyčių scenarijus galėtų būti apibūdinamas kaip veiksmų seka, prasidedanti sąžiningu pripažinimu, kad žmogus, kaip būtybė, iš esmės jau yra kitoks nei buvo.
Po to galėtų vykti apmąstymai ir veikla, kuri suderintų pasaulio tikrovės kaitą ir švietimą. Ir revoliucija pagaliau pasibaigtų konkrečiu ugdymo procesu.
Tik tokiu būdu šiandien, regis, galėtų būti pasiekta savo visuotinumu puikųjį Apšvietos XVIII šimtmetį primenanti, tačiau jau visai kitokio turinio švietimo sistema.
Ir pagaliau, tokios permainos galėtų palikti erdvės tokiems jauniems žmonėms, kurie ir dėl savo ypatingų gebėjimų rinktųsi daugiau ar mažiau sąmoningą pasipriešinimą vis dėlto netobulam pasauliui (realybė keičiasi naujumo linkme, tačiau jos tobulumas, tikėtina, niekad nebus absoliutus) ir mąstytų bei kurtų ateities alternatyvas, kurios dėl savo mažumo turbūt yra ir bus svarbiausios.
Kol visa tai skamba kaip futuristinė ir kritikuotina vizija, pažymėjus naujų mokslo metų pradžią, mokytojams ir pačiam sau linkėčiau neužsimerkti, matant, kaip turbūt niekad žmonijos istorijoje nebuvo, tokius sparčius sociokultūrinės tikrovės raidos žingsnius.
Metanojos Žilėnaitės nuotrauka iš redakcijos archyvo
