Rugsėjo 3 dieną Kupiškio etnografijos muziejus pakvietė į neeilinę parodą, kur pristatytas įvairių Lietuvos regionų tautinis kostiumas. Tai – renginių ciklo, skirto Mikalinos Glemžaitės 130-osioms gimimo metinėms pažymėti, pradžia.
Parodos atidarymo akimirka. Iš dešinės: Lietuvos nacionalinio kultūros centro Etninės kultūros skyriaus tautinio kostiumo specialistė Danutė Keturakienė, Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Jūra Sigutė Jurėnienė ir muziejininkė Gytė Jakubkaitė.
Jurga BANIONIENĖ
Unikali paroda
Renginių bus dar ne vienas. Tai edukaciniai užsiėmimai, kūrybinės dirbtuvės su dizainere Jolanta Rimkute, mokiniams skirtas konkursas, konferencija apie garsią Kupiškio krašto etnografę, pedagogę M. Glemžaitę. Juos pristatė Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Jūra Sigutė Jurėnienė. Ji pasveikino parodos lankytojus, visus, kuriems įdomus lietuvių tautinis kostiumas.
Paroda „Lietuvių tautinis kostiumas: vakar, šiandien ir rytoj“, pasak renginio vedėjos muziejininkės Gytės Jakubkaitės, yra unikali tuo, kad čia galima pamatyti pieštas kupiškėnų vestuvininkų drabužių iliustracijas (apie 1935 m.), kurių autorė Marija Boreikaitė-Kosuchinienė. Jas parodai paskolino Panevėžio kraštotyros muziejus. Iliustracijose – pagrindiniai kupiškėnų drabužių akcentai – nuometas, švarkelis-nažutka, prijuostė, liemenė, pamergių kalpokai ir kt. Vyrų drabužiai ne tokie puošnūs.
Parodoje „Lietuvos tautinis kostiumas: vakar, šiandien ir rytoj“ eksponuojami atkurti tautiniai kostiumai iš Lietuvos nacionalinio kultūros centro ir iš tautinio kostiumo žinovės Marijos Simanavičienės kolekcijų.
Autorės nuotraukos
Jaunosios tėvas ir piršlys pasidabinę trinyčiais, pasiūtais iš storo lininio audinio, priekyje susagstomais, perjuostais juostomis. Iliustracijų, atskleidžiančių lietuvių tautinio kostiumo ypatumus, parodos vitrinose galima pamatyti ir daugiau. Iliustracijos pieštos M. Glemžaitės užsakymu leidiniui „Kupiškėnų vestuvininkai“ (1936 m.). Knyga pristatyta ir parodoje.
Parodų salėje eksponuojami ir atkurti tautiniai kostiumai iš Lietuvos nacionalinio kultūros centro, iš tautinio kostiumo žinovės Marijos Simanavičienės kolekcijų.
Į renginį atvyko viešnios – Lietuvos nacionalinio kultūros centro Etninės kultūros skyriaus tautinio kostiumo specialistė Danutė Keturakienė bei tautinio kostiumo žinovė ir atkūrėja iš Panevėžio Marija Simanavičienė.
Regionų kostiumų ypatumai
D. Keturakienė, rodydama skaidres, supažindino su penkių Lietuvos regionų – Dzūkijos, Žemaitijos, Suvalkijos, Aukštaitijos ir Mažosios Lietuvos tautinių kostiumų ypatumais. Pasak jos, dažnai pastebinti tautinio kostiumo dėvėjimo kultūros klaidų. Todėl reikia apie tai kalbėti.
Tautinio kostiumo specialistė pabrėžė, kad visos tautinio kostiumo dalys yra privalomos. Jis susideda iš galvos apdangalo, viso pagrindinio komplekto ir avalynės. Šventinį kostiumą visuose regionuose sudarė tos pačios pagrindinės dalys, skyrėsi tik drabužių sukirpimas, ornamentai, spalvos, papuošalai, papildomos detalės.
Aukštaitijos regiono tautiniam kostiumui, pasak viešnios, būdinga labai daug baltos spalvos, viduramžius primenantys galvos apdangalai – nuometai, audžiami iš balčiausio lino.
„Nuometas – labai svarbus, žinome, kad be galvos apdangalo į viešumą Aukštaitijos moteris negalėjo išeiti, kaip ir be prijuostės ir liemenės. Manoma, kad kažkada nuometai buvo visuose regionuose, bet neturiu pakankamai žinių tą konstatuoti, džiaugiamės, kad Aukštaitijoje šį galvos apdangalą ištekėjusios moterys ryšėjo gana ilgai“, – kalbėjo D. Keturakienė.
Mažoji Lietuva – vienintelis regionas, kur galimas šiek tiek trumpesnis sijonas, bet būtina tinkama avalynė – juodi ar rudi suvarstomi odiniai bateliai. Išskirtinis Mažosios Lietuvos moters tautinio kostiumo bruožas yra plokščias siuvinėtas krepšelis – delmonas.
Pasak D. Keturakienės, visuose regionuose buvo krepšelių, piniginių, kurios galėjo tarnauti kaip delmonai. Ištekėjusios moters galvos apdangalas yra kepurėlė (kykas) arba didelė skara, fabrikinė, austinė. Taip pat ji mėgta ryšėti ant kaklo. Moterys puošėsi stiklo arba gintaro karoliais. Prie tautinio kostiumo nešiotas apdorotas gintaras. Mažosios Lietuvos kostiumas turi daug egzotiškų elementų, išskirtiniai – giliai iškirptos, trumpos liemenės, reglano sukirpimo marškiniai. Suvalkiečių moterų tautiniam kostiumui būtinas galvos apdangalas, pavyzdžiui, skara ar maža kepurėlė. Neužmiršti ir papuošalai, daugiausia koralų. Puoštasi ne viena eilute karolių, dažniausiai keturiomis, penkiomis. Juostos rišamos virš liemenės, tai būdinga tik Suvalkijos regionui, kapsiškam kostiumui.
Panevėžio kraštotyros muziejus parodai paskolino pieštas kupiškėnų vestuvininkų drabužių iliustracijas.
Žemaitijos regiono tautinio kostiumo išskirtinė galvos danga – kelios skarelės rišamos vienu metu. Apatinė ant kaktos, paliekant styroti ragelius, o kita būdavo paprastai rišama pasmakrėje. Karolius žemaitės irgi mėgo ne vienus. Liemenės būdavo kerpamos paaukštinta talija.
Dzūkių vėlyvojo tautinio kostiumo sijonai vienspalviai, dažnai puošiami atlaso ir aksomo juostelėmis.
Švarkeliai įliemenuoti arba varpelio formos, vyresnės moterys mėgo varpelio formos, o jaunesnės įliemenuotus. Būdingi ir siuvinėti krepšeliai – tašelės.
Vyrų tradicinis kostiumas kitoks nei moterų, mažiau spalvingas. Sermėga buvo privaloma, tai yra švarko atitikmuo, kaip ir galvos apdangalas – fetrinės skrybėlės.
Išeiginiam vyriškam kostiumui būdinti aksesuarai – krepšiai, pirštinės, įvairios kaklaskarės. Kelnės nebuvo vien tik pilkos ar juodos, bet ir ryškiai dryžuotos, languotos.
Renginio svečiai: Lietuvos nacionalinio kultūros centro tautinio kostiumo specialistė Danutė Keturakienė (viduryje) su tautinio kostiumo žinovais ir atkūrėjais Marija ir Kęstučiu Simanavičiais.
Rinktis – atsakingai
Viešnia demonstravo skaidres ir iš 1955 m. M. Glemžaitės išleisto leidinio „Lietuvių tautiniai drabužiai“, taip pat atsakė į parodos dalyvių klausimus apie tautinį kostiumą. Ji pabrėžė, kad norintiems jį įsigyti ar pasisiūti žmonėms, reikia į tai žiūrėti atsakingai ir nesirinkti to, kas pakliuvo, bet kreiptis į šios srities specialistus. Tautinis kostiumas visada bus tas drabužis, kuriuo apsirengę būsime puošnūs. Atsiranda ir vis daugiau pavienių asmenų, norinčių įsigyti tautinį kostiumą, juo puošiasi Lietuvos diplomatai per reprezentaciją, valdžios, politikos atstovai.
Visų penkių šalies regionų tautinio kostiumo atkūrimu užsiima panevėžietė, tautinio kostiumo žinovė M. Simanavičienė. Ši jos veikla tęsiasi kone 20 metų.
„Virsmas buvo tada, kai Lietuva tapo nepriklausoma. Visiems kažko reikėjo, bet gal 30 metų prieš tai buvo tuščia erdvė, niekas nekūrė tikro, gero tautinio kostiumo. Lūžį padarė Lietuvos liaudies kultūros centras, kai daug metų dirbęs pristatė pirmą tautinio kostiumo kolekciją. Po to viskas išsirutuliojo, pasipylė programos, finansavimas, kolektyvams, folkloriniams ansambliams reikėjo kostiumų. Šiandien galime tikrai džiaugtis, nes drabužiai visiškai pasikeitė, nebėra taip, kaip prieš trisdešimt metų, kai visi buvo vienodi“, – kalbėjo M. Simanavičienė.
Pirmo renginių ciklo, skirto etnografės Mikalinos Glemžaitės 130-osioms gimimo metinėms paminėti, akcentu tapo paroda, skirta tautinio kostiumo koncepcijai. Nuotraukoje – jos dalyviai.
Turime kuo didžiuotis
Į parodą Kupiškyje ji atvežė septynis kostiumus. Juos atkuriant pasinaudota Kupiškio etnografijos muziejaus fondais.
„M. Glemžaitė – tai asmenybė, labai daug pasitarnavusi Lietuvai ir Kupiškio kraštui, tad mums didžiulė garbė, kad ji yra Kupiškio krašto žmogus. Dideli lobiai yra jūsų muziejuje, jais pasinaudodami mes ir rengiame Lietuvą. Tautinis kostiumas, kaip ir lietuvių tautos simboliai, vėliava, herbas. Šiandien jis turi turėti savo vertę, atitikti reikalavimus, mes turime juo didžiuotis, gerbti, mylėti ir nešioti“, – teigė pašnekovė.
