žurnalistė
Trys atostogų savaitės pralėkė akimirksniu ir buvo skirtos išimtinai bendravimui su artimais žmonėmis. Jų nekeisčiau į jokią egzotišką kelionę. Per tą gerą pusmetį, kai dėl koronaviruso pandemijos buvome visi atskirti ir beveik uždaryti, tokių susitikimų su saviškiais labai stigo.
Žinoma, didžiausia duoklė atiteko anūkams. Su jais vėl grįžau į vaikystę ir pasivažinėjau margaspalviu traukinuku. Susipažinau su visokiausių konstrukcijų vaikų žaidimų aikštelėmis. Sužinojau, kad turiu savo markės mašinytę. Ją, gavęs dovanų, močiutės vardu pavadino anūkas.
Didžiausias išbandymas buvo nuvežti penkerių metų anūkę viešuoju autobusu į sporto užsiėmimus. Automobiliu tą dieną tėvai jos ten negalėjo pavėžėti. Siūlė važiuoti taksi. Atsisakiau. Kaip seno kirpimo žmogus, nutariau pataupyti jų ir savo pinigus. Su užduotimi susidorojau. Tik išvargino sankryžos, perėjos su šviesoforais ir be jų. Taip pat ir atsakomybės našta. Prajuokino mažoji anūkė paklaususi, ar jau bilietą aktyvavau. Matyt, nugirdo, kad panosėje burbu, jog reikia aktyvuoti, to nepamiršti. Kaip ir kaukės užsidėti, sekti nepažįstamo mikrorajono stoteles ir laiku išlipti. Vilnius labai greitai keičiasi.
O su autobusų ir troleibusų bilietėliais buvo taip – važiuodama į sostinę supratau, kad bilieto pas vairuotoją nenusipirksiu, pandemija, o nuolatinio bilieto neturiu. Atsisiunčiau bilietų pirkimo nuotoliniu būdu programėlę. Iki Utenos su ja vargau, kol susiejau su savo bankininkyste. Tik su kontrolieriais neteko susidurti. Tad praktiškai ir nežinau, kaip jiems būčiau įrodžiusi, kad ne zuikiu važiuoju.
Šiais laikais tokia proto mankšta tyko už kiekvieno kampo. Spėk tik įsigilinti, įsijausti, kompiuterizuotis. Galimybių pasas tik žiedeliai. Tikrai vargsta žmonės, kurie su informacinėmis technologijomis, vaizdžiai tariant, neprasidėjo.
Per atostogas norėjosi atitrūkti nuo visų aktualijų, mesti į šoną kompiuterį, mobilųjį telefoną, išjungti radiją. Deja, visuomenėje tvyranti įtampa dėl skiepijimo metodų, dėl galimybių paso, dėl socialinės atskirties, dėl nelegalių migrantų antplūdžio visas tas atokvėpio savaites veržėsi visokiais pavidalais lauk tarsi yla iš maišo.
Antai įsėdus į autobusą, kuriuo turėjau pasiekti vieną iš Lietuvos kurortų, to autobuso vairuotojas emocingai neprašomas pradėjo reikšti savo nusistatymą prieš skiepus ir visus, kurie skiepijasi, išvadino eksperimentiniais triušiais.
Aplinkiniai į tai nekreipė dėmesio. Tik netoli vairuotojo sėdinti moteris pro kaukę sumurmėjo, kad kiekvienam savo. Provokatoriui vairuotojui-vilkui (tokios kilo asociacijos) pagaliau užvedus autobuso variklį, nuolankūs, išvargę keleiviai-eksperimentiniai triušiai (čia ir vėl kilusios asociacijos), tarp jų ir aš, sėdėjome suglaudę ausis ir svajojome kuo greičiau pasiekti savo stotelę.
Dar per atostogas išgirdau sakant, kad sielos nepaskiepys, tik kūną, laikiną jos buveinę šioje žemėje. Taip save guodė vienas prieš skiepus nusistatęs žmogus, priverstas dėl savo darbo pobūdžio pasiskiepyti.
Panevėžio autobusų stotyje nugirdau jaunų romų tautybės jaunuolių pokalbį, kad vienam iš jų teko policijai aiškintis, kas jis esąs, mat tuo metu ieškoti iš laikinos stovyklos pabėgę nelegalūs migrantai. Tikrai tamsesnio gymio vaikinas buvo labai panašus į iranietį.
Vargas, bandomas maskuoti apvytusiomis jurginų, astrų ir kažkokių garstyčių spalvos lauko žolynų puokštėmis, sostinės Vinco Kudirkos aikštės prieigose badė akis. Nenusakomo amžiaus tų gėlių pardavėja nudrengta striukele čia pat ramiai snaudė atsirėmusi į apvalų reklaminį stendą, pro miegus vis apsigrabaliodama aplink. Vėjas tingiai šiureno jos žilus plaukus. Įdomu, ką ji sapnavo. Gal priemiesčio trobelytę su gėlių darželiu, o gal dosnų gėlių pirkėją. Tik viena praeivė atidžiau pasižiūrėjo į tą moterį. Gal pasvarstė, ar jai dėl sveikatos viskas gerai.
Išvažiuojant iš Vilniaus išlydėjo vienoje miesto autobusų stotelėje ant suoliuko miegančios apyjaunės moters-bomžės vaizdas. Jos viena koja karojo nuleista ant žemės, o kita sulenkta rėmėsi į suoliuką, atsmaukdama pūstą tiulio sijoną iki dvišakumo, kurį kukliai pridengė juodų apatinių kelnių ruoželis.
Sugrįžti į namus šį kartą buvo labai gera. Kupiškis dvelkė jaukumu ir ramybe, ir tų, cha cha, įtampą keliančių šviesoforų nematyti, ir gėlių pardavėjai čia kitokie, ir bomžai. Sveika, mieloji rutinaaaaa…
Nuotrauka iš redakcijos archyvo
