VIDINĘ RAMYBĘ VITALIJA PAJUNTA GRĮŽUSI Į SKAPIŠKĮ

Iš Skapiškio kilusi Vitalija Gabnytė visada svajojo apie darbą socialinėje srityje, šiandien ji dirba Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje.
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo

Skapiškėnė Vitalija Gabnytė, baigusi bakalauro ir socialinės politikos magistrantūros studijas, šiandien yra doktorantūros studentė. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Strateginių sprendimų paramos ir tarptautinio bendradarbiavimo grupės patarėja džiaugėsi atradusi save ten, kur visada norėjo, – socialinėje srityje. Analitinį darbą atliekanti Vitalija tikino, kad ir skaičiavimai gali būti labai įdomi, nenuobodi veikla.

Jurga BANIONIENĖ

Ką byloja analizė

V. Gabnytė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje pradėjo dirbti nuo praėjusių metų pabaigos. Studijų metais išbandė įvairių veiklų, darbavosi Vilniaus universitete, administracijoje, o magistrantūrai baigiantis įsidarbino Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje įgyvendinant projektą, kurio tikslas buvo sukurti sistemą, modelį, padėsiantį formuoti įrodymais grįstą politiką.

Pasak V. Gabnytės, iki tol ministerijoje nebuvo vieningos grupės, komandos, kuri būtų atsakinga už informacijos rinkimą iš įvairių skyrių, kitų šaltinių ir atliktų poveikio vertinimus, analizę ir prognozes.

„Dirbu ne rengiant teisės aktus, bet atlieku analizę, įvairius skaičiavimus. Mano pagrindinis darbas – numatomų arba jau įgyvendintų reformų apie įvairias išmokas, mokesčius poveikio vertinimas. Taikome mikrosimuliacinį modelį, stebime, ar pakeitimai turės teigiamą poveikį skurdo, nelygybės mažinimui, kurios grupės, tikėtina, labiausiai iš to išloštų. Atlieku analitinį darbą, taip pat įsitraukiu į konsultacijas dėl statistikos“, – kalbėjo V. Gabnytė.

Pasivaikščiojimai po Vilniaus miškus.

2020-ieji, pandeminiai metai, daugybei lietuvių buvo sudėtingi, labiausiai nuo skurdo nukentėjo vieniši asmenys. Anot ministerijos atstovės, išties metai buvo netikėti.

„Mes rezultatus lyginome su 2008–2009 m. finansų krize. Tada būta labai daug visokių apkarpymų – pensijų ir pan., išmokoms taikytos griežtesnės sąlygos. Per šią pandemiją viskas buvo atvirkščiai – skirta ir vienkartinių išmokų, ir išmokų darbo vietoms išsaugoti, ir įvairių subsidijų, ir kt. Atsižvelgiant į mūsų skaičiavimus, jos kaip tik padėjo skurdo situaciją šiek tiek pagerinti. Buvo matyti, kad praėjusiais metais kilo atlyginimai, aukštesnes pareigas einantiems asmenims jie didėjo sparčiau dėl didesnių darbo krūvių. Nors skurdo riba augo, bet skurdo situacija šalyje neprastėjo, tai vertiname kaip labai gerą ženklą. Aišku, įvairios vienkartinės išmokos sulaukė daug kritikos, tai trumpalaikė pagalba, bet iš dalies taip pat prisidėjo prie pačių pažeidžiamiausių grupių pajamų palaikymo“, – aiškino pašnekovė.

Paklausta, ar galima prognozuoti, kas laukia toliau, V. Gabnytė teigė, kad savo prognozes atlieka ir Statistikos departamentas.

„Jie pristatė 2020 metų skurdo prognozes, mes jau bandome žiūrėti jas šiais metais, kas yra numatoma. Situacija neturėtų blogėti. Pagal įvairias Lietuvos banko ekonomines prognozes pastebima, kad nenumatomas tolimesnis kritimas užimtumo srityje ar kalbant apie atlyginimus. Labai ir sunku vertinti, nes skurdo riba yra santykinė, ji priklauso nuo visos populiacijos pajamų, jei tikrai bus didelis atlyginimų augimas, jis iškels skurdo ribą ir tuomet pažeidžiamos grupės, kurios buvo labai arti jos, pateks tarp labiausiai skurstančių. Tiksliai pasakyti, kas laukia, neįmanoma, gali pasikeisti įvairios situacijos. 2020 m. Lietuvos bankas buvo numatęs tris ekonomikos atsigavimo scenarijus, tačiau nė vienas jų labai tiksliai ir neišsipildė“, – teigė V. Gabnytė.

Tinkamas pasirinkimas

Paklausta, ar patinka darbas, kurį šiandien atlieka, Vitalija tikino, jog tikrai taip. Tenka nuolat galvoti, mąstyti, modeliuoti. Nėra rutinos, vis atsiranda kažkas naujo. Pats kūrimo procesas labai įdomus. Nors kitiems gali pasirodyti, kad analitika – tik skaičiavimai, anot pašnekovės, taip tikrai nėra.

Su kolege Aušra tarptautinėje mokslinėje konferencijoje Ispanijoje, Barselonoje.

„Mokykloje mokiausi gerai, bet matematika nebuvo mano stiprioji savybė, aš jos turbūt labiausiai ir bijojau. Neplanavau, kad teks dirbti atliekant įvairius skaičiavimus, bet visada norėjau studijų, darbo, kurie būtų susiję su socialine sritimi, pagalba žmonėms. Sesuo man parodė informaciją apie socialinės politikos studijas, kurias ir baigiau, tada jos buvo gana naujos, nelabai buvo aišku, ko reikės mokytis, bet pataikiau dėl savo pasirinkimo, o ir skaičiavimai nebeatrodė tokie baisūs, kaip būdavo mokyklos laikais“, – džiaugėsi pašnekovė.

Studijos Vitalijos nenuvylė. Baigė socialinės politikos bakalauro, paskui – magistrantūros studijas Vilniaus universitete. Jos teigimu, dabar šios programos šiek tiek pasikeitusios, tačiau ir mokykloje reikėtų įdiegti socialinės politikos įvadą, suteikiant jaunimui bendrą supratimą, kaip veikia socialinė apsauga šalyje, nes neretai žinoma tik apie mokesčius, įmokas, bet kokią naudą iš to gauname, nėra informacijos.

Trijų vaikų šeimoje užaugusi skapiškėnė pasakojo, kad visi darbuojasi srityse, kur teikiama pagalba žmonėms. Sesuo Tautvilė yra psichologė, brolis Karolis – ugniagesys gelbėtojas. „Taip buvome auklėti, kad reikia padėti, ne tik žiūrėti savęs, bet ir pasirūpinti kitais“, – pabrėžė V. Gabnytė.

Su draugu Antanu šiais metais Vitalija dalyvavo karjerų žygyje ir ėjo 30 kilometrų.

Visada patiko mokytis

Šiandien ji yra ekonomikos doktorantūros studentė. Vitalijai mokytis tiesiog patinka: „Dar kai mokiausi mokykloje, labai laukdavau Rugsėjo 1-osios. Atostogos gerai, bet kai kiti vaikai vos neverkdavo, kad reikės grįžti į mokyklą, tai aš, atvirkščiai, jos pasiilgdavau.“

Iki devintos klasės V. Gabnytė lankė Skapiškio mokyklą. Tai buvo maža, vieni kitiems artima bendruomenė. Pasak jos, viskas buvo gerai, bet antra vertus, kartais atrodydavo, kad mokytojai iš karto susidarydavo įspūdį apie mokinius, lygindavo su broliais, seserimis. Vėliau perėjo mokytis į Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją.

Mokyklos metai buvo neatsiejami nuo užklasinės veiklos – muziejininkystės, tautinių šokių, dainavimo gimnazijos chore. „Labiausiai man patiko, kad dalyvaudama šiuose būreliuose galėjau kažkur išvykti, parodyti, ką išmokome. Muziejininkystė – labai įdomi patirtis, pamenu, teko net rusiškai išmokti, jei atvyktų svečiai ir reikėtų papasakoti“, – prisiminė pašnekovė.

Skapiškis – geriausia vieta

Žinoma, kaip ir daugelis jaunųjų skapiškėnų, lankė vaikų ir jaunimo teatro studiją „Ku-kū“. Nuo mažens dalyvavo teatrinėje veikloje, kaip ir sesuo. Paskui buvo gyvenimo etapas be teatro. Vėliau vėl įsitraukė, pasirodydavo ir su „Stebulės“ teatru. Vitaliją teatras išmokė drąsos.

„Teatras buvo ta vieta, kur visada gali būti kažkuo kitu, nuo mažens buvau nedrąsi, jis padėjo įgauti pasitikėjimo savimi“, – džiaugėsi V. Gabnytė.

Šią vasarą pas senelius. Sėdi: Vitalijos tėtis Dainius, senelis Stasys ir močiutė Marytė (Marijona). Stovi: brolio draugė Ernesta, brolis Karolis, Vitalija, sesuo Tautvilė, sesės vyras Maninder ir mama Renata.

Iki šiol Skapiškyje gyvena Vitalijos tėvai, seneliai, tad ir ji stengiasi kuo dažniau grįžti namo. Tėtis ūkininkauja, taip pat ir brolis, pagal galimybes su sese jiems padeda, visada smagu ir senelius aplankyti.

„Kai pradėjau studijuoti Vilniuje, man būdavo labai sunku savaitgaliais važiuoti atgal į sostinę. Ir dabar draugas sako, kad turiu sekmadieninę depresiją, kai grįžtu iš Skapiškio, tada būnu susierzinusi, liūdna. Patinka ir Vilnius, bet ramybė ateina, kai parvažiuoju atgal į Skapiškį“, – pabrėžė skapiškėnė.

Nuotolinis darbas šiuo metu suteikia galimybes dirbti iš bet kur.

Vis dėlto Vitalija nutarė dirbti sostinėje, taip patogiau. Juolab kad, be darbo, yra ir daug įvairios veiklos, kuri labai patinka. Su seserimi lanko keramikos užsiėmimus, kurie padeda nusiraminti, bent trumpam pamiršti apie darbus, taip pat daug vaikšto, patinka ir išvykos po Lietuvą.