PRISIMENANT ZITĄ LUKOŠIŪTĘ-STAŠKŪNIENĘ

Kupiškėnė poetė, žurnalistė, mokytoja Zita Lukošiūtė-Staškūnienė šiemet rugsėjo 5 dieną būtų minėjusi 70-metį. Deja, jos gyvenimo siūlas nutrūko tik peržengus 40 metų slenkstį.

Biografijos štrichai

Z. Lukošiūtė-Staškūnienė gimė 1951 metų rugsėjo 5 dieną Stičkalnyje (Kupiškio r.). Mokėsi Kupiškio vidurinėje mokykloje. Vilniaus universitete 1975 metais baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas, mokytojavo Molėtų rajone, dirbo Kupiškio centrinėje bibliotekoje, rajono laikraščio „Kupiškėnų mintys“ redakcijoje. Jos kūryba 1969–1983 metais spausdinta respublikinėje ir rajoninėje spaudoje. Ji buvo viena pirmųjų konkurso „Lino žiedas“ laureatų. Keliolika dainų pagal Z. Lukošiūtės tekstus yra parašęs kompozitorius A. Kriūka. Ji mirė 1992 m. sausio 16 dieną po eismo avarijos, palaidota Kupiškio miesto senosiose civilinėse kapinėse. Po mirties 1996 metais išleistas eilėraščių rinkinys „Autoportretas su vėjo pamušalu“.

Z. Lukošiūtė-Staškūnienė buvo ne tik talentinga poetė, žurnalistė, bet ir mama, draugė, bendrakursė, bendradarbė. Artimųjų, draugų, kolegų prisiminimai apie ją ne kartą publikuoti rajoninėje ir respublikinėje spaudoje. Prisiminkime.

Apie mamą

„Anksti netekau jos. Prisimenu ją nuolat užsiėmusią, nuolat skubančią, o kartais, bet rečiau, užsisvajojusią, paskendusią savo mintyse, lyg gyvenančią savame pasaulyje. Ko gero, tomis akimirkomis ji ir būdavo laimingiausia, semdavosi įkvėpimo galbūt naujam eilėraščiui, galbūt būsimam straipsniui. (…)

Esu mamai dėkinga už tai, kad turėjau greitai suaugti, kad mokiausi mąstyti kitaip. Tai lėmė, kad su manimi nebuvo elgiamasi kaip su kvailu vaiku. Nuo pat mažų dienų dalyvaudavau jos pokalbiuose su draugais, kurie man patikdavo, nes buvo meniškos sielos ir labai įdomūs žmonės. Slapčia klausydavausi, ką jie kalba, nors ir nelabai suprasdavau apie ką. Dažnai jausdavausi jai ne kaip dukra, o kaip draugė – priimant svarbesnius sprendimus į mano nuomonę būdavo atsižvelgiama (brolis buvo dar mažas vaikas, todėl nespręsdavo kai kurių reikalų). Turbūt visą gyvenimą įstrigs kelionės, į kurias ji mane dažnai pasiimdavo. Tuomet sužinodavau daug naujo arba pakeisdavau požiūrį į kai kuriuos dalykus.“
(iš Jurgitos STAŠKŪNAITĖS-RULIENĖS prisiminimų apie mamą)

Draugų atmintyje

„Studijų draugei Nijolei Matulienei neišeina iš galvos Zitos kartota sentencija „Dievų numylėtiniai miršta jauni“ – ir jos nenoras pasenti. Paskutiniais gyvenimo metais nelemta nuojauta ją tiesiog persekiojusi. Pradėjusi dirbti žurnalistės darbą nuolat kartodavusi, kad žurnalistai ilgai negyvena. Kartą pavasarį po artimos bičiulės mirties Zita buvusi itin prislėgta, o į Nijolės guodžiamus žodžius, kad viskas susitvarkys, kad būsią dar daug gražių pavasarių, žydinčių sodų, beveik nesiklausydama treptelėjusi koja: „Nebežydės.“ Kitą dieną atlėkusi su nauju eilėraščiu „Obelis, kuri jau nežydės“. (…)

Kolegos taip pat prisiminė, kad Kupiškyje susikūrus Sąjūdžio grupei, Zita netrukus įsijungė į sąjūdininkų gretas ir nepasitraukė iki pat jos gyvenimo siūlą nutraukusios dienos. Ji buvo 1991 metų sausio 13-osios įvykiuose Vilniuje ir kaip žurnalistė, ir kaip Lietuvos nepriklausomybės gynėja. (…)

Zita nelengvai išgyveno, kai jos parengtą pirmąjį 1969–1983 metų kūrybos eilėraščių rinkinį „Širdies žodynas“ leidykla grąžino taisyti. Protarpiais buvo linkusi nurašyti save kaip poetę. (…)

Kad „Autoportretas su vėjo pamušalu“ išvydo dienos šviesą, reikia dėkoti atkaklioms ir ištikimoms Zitos draugėms – Kupiškio viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotojai Linai Matiukaitei, kultūros darbuotojai Vilijai Morkūnaitei ir šviesaus atminimo dailininkei Vandai Balsienei, radusioms rėmėjų bei leidėją.“
(Ištraukos iš Banguolės ALEKNIENĖS straipsnio „Dievų numylėtiniai miršta jauni“)

Redakcijoje pritapo
„Zita, dirbdama Kupiškio viešojoje bibliotekoje, laukė galimybės pereiti į tuometinio rajono laikraščio „Komunizmo keliu“ redakciją. Ji pateikdavo spaudai ne tik savos poetinės kūrybos, bet ir publicistinių rašinių. Tuometinis redaktorius Antanas Salys (1984 m.) nė neabejojo, jog Zita (tik vardu ją daugelis ir vadino) sugebės nušviesti rajono kultūrinės veiklos ir mokyklų gyvenimą. (…)

Beliko tik stebėtis, kad Zita labai greitai susipažino su Kupiškio kultūros namų ir kaimo vietovėse dirbusiais specialistais, labai nuoširdžiai pasakojo apie jų kasdieninį darbą. Jos išsamių, todėl ilgokų straipsnių rankraščiai vos tilpdavo rašomojo stalo stalčiuose. Tie Zitos rankraščiai (spaudai tuo metu būdavo pateikiami jos pačios ar redakcijos sekretorės atspausdinti mašinėle) būdavo labai tvarkingi, be didesnio redagavimo. Vadinasi, mintys jai plaukdavo lengvai ir popieriuje susiklostydavo vaizdingais sakiniais. Jos ir kalbėsena buvo sklandi, vaizdinga, su kupiškėnei būdinga intonacija. Redakcijoje įsiplieskusiose diskusijose Zita dalyvaudavo įraudusiais veidais. Buvo labai apsiskaičiusi, nuolat sukiodavosi tarp intelektualų, todėl kiekvienam būdavo įdomu jos pasiklausyti, sužinoti literatūrinių naujienų. Ji turėjo mėgstamus rašytojus, poetus, klausydavosi tuomet populiaraus atlikėjo Vladimiro Vysockio dainų įrašų. Mėgdavo pasakoti, kaip tarp draugų ar viena praleidusi poilsio dienų vakarus savo gimtojoje gryčiutėje, tame knygų prikimštame kambarėlyje. (…)

Zita dažnai užsibūdavo redakcijoje ir po darbo valandų. Tuo metu ji dažniausiai rašomąja mašinėle spausdindavo savo eilėraščius, nes ruošė pateikti leidyklai pirmąjį savo kūrybos rinkinėlį.“
(Iš Eleonoros VAIČELIŪNIENĖS atsiminimų apie Zitą Lukošiūtę-Staškūnienę)

Parengė Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ