Vilė LEŠČINSKIENĖ
Kėp graitai (tik švilpt!) ir prolakė vasarala – po nedėliai jau rugiasėjis.
Ko mas banoriam iš trumputas vosaros, kad po teisybai ir visas žmogaus gyvėnimas tekinom baga. Do tik rodos vaikas buvai, ba kėlnių po kiemų strikinėjai, o graitai užaugai ir mamų su tati didumu prolinkei.
Jau ir savi vaikai loksto, nespėsi sužiūrėt, toj ir jė savo vaikelius ganis.
Mas žmonas potys tokio gatunko asam sutverti, kad lakiam, skubijam gyvint paknopstom, patakom, kol kojos naša.
Žiūrėk, tik gimįs kūdikėlis du mėnesius lopšėly pogulia, o toliau jau noria ropot.
Tik pradėjį repinėt grait įsismogina, toj ir voikščiot puola.
O tolyn tai tik graityn: prodada daržėlin ait, tadu mokyklon, iš mokyklos suolo išsiloksto kas kur sau – ar do aukščiau mokintis, ar darbuotis kai kur.
Atsirunda porų, sukuria šeimų ir dirba dirba dirba ligi pėncijai, negailadami sveikotos, kad tik gyvint geriau, kad tik vaikom pamočyt iš paskutinio.
Gerai, jėgu tė vaikai tavom unt sanotuvas podada, o būna ir tėp, kad vuodagų parodo, ir žinokis.
Tėp ir rieda gyvėnimo rotas. Kėp ti jį nugyvint ba klaidų, jokio racapto nėrai parašyta ir musėt nigdi nebus.
Tik vienųkart gyvanam, prajusio čėso mas bajėgiai atsukt atgol, do tokios mašinos joks mokslinykas neišrodo.
Gyveni žmogus ir mokinies. Džiaukis, kadu linksma, ir paliūdėk, kadu markotna.
Kai labai pikta, soko, geriau enėrgijų ne unt kitų žmogėlių, o unt kokio dorbo išliet, verčiau ait puodų grundyt ar molkų paskoldyt.
Soko, gyvėnimi daugiau blogų dalykų negu gerų. O čia jau par katrų pusį pažiūrėsi.
Jėgu kito daržan žiūrėsi, klausysi, kas kų soko, savo rozumo neturėsi, svėtimus pinigus rokuosi, pavydėlnikas būsi, tai ir savos loimas nebus.
Jėgu tik sau viskų krausi, činčė būsi, ir negerai.
Raikia pasdalyt su kaimynu, gol ir tau badoj kadu padas.
Bat neraikia būt ir šiaudadūšiu, visi lips unt galvos kėp ožkos unt palinkusio karklo.
Ir do tėp soko – mylat raikia savo draugus, giminas ir nepamiršt, paskumbyt, aplunkyt, kol do nevalu.
Gyvint smagiai, su nuotykiais, kad būt kų unt golo prismint ir do kitom pasakytėn.
Jurgitos Žiukaitės nuotrauka
