Šviesuliai
Rugpjūčio 6–7 d. Skapiškyje vykusiame 25-ame tarptautiniame kartų teatrų festivalyje išmoningai panaudota buvusio zakristijono Paulino Kaluinos (1933 03 02–2017 01 02) mažo namelio (Pandėlio g. 20) erdvė. Čia eksponuota Londone kuriančios menininkės Eglės Jauncems darbų paroda „Raštai“, kurią įkvėpė Paulinas Kaluina, jo sukurti daugiau nei 200 raštų, knyga „Meilė motinai – audimo raštuose“ (2004 m., sudarytoja Dalia Bernotaitė-Bieliauskienė). Menotyrininkai konstatuoja, kad šiomis dienomis raštai atrodo šiuolaikiškai, primena kompiuterio generuojamus vaizdus.
Menininkę Eglę Jauncems sudomino liaudies menininko Paulino Kaluinos paprastumas ir santūrumas. E. Jauncems darbams būdingos paralelės tarp šiuolaikiškumo ir primityvumo, logikos ir iracionalumo, svarbaus ir nereikšmingo. Menininkės kūryba dažnai atsispiria nuo rastų vaizdų, tekstų ir nugirstų pokalbių nuotrupų. Šie fragmentai vėliau menininkės kūryboje transformuojami į tapybą ir objektus. Parodoje pirmą kartą pristatomi E. Jauncems iš popieriaus bei drobės austi darbai.
Eglė Jauncems (gim. 1984 m. Lietuvoje) gyvena ir kuria Londone. Prieš pradėdama sinologijos bakalauro studijas Vilniaus universitete ji, kaip atlikėja, buvo aktyviai įsitraukusi į alternatyviosios muzikos veiklą Vilniuje. Ketverius metus praleidusi Tolimuosiuose Rytuose Eglė sugrįžo į Europą, ir 2013 m. baigė antras bakalauro studijas Chelsea menų koledže.
2017 m. menininkė baigė tapybos magistro studijas Londono karališkajame menų koledže. Menininkės kūriniai eksponuoti personalinėse ir grupinėse parodose. Tai „Dausuva“ Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (Vilnius), „Goloso“ Averard viešbutyje (Londonas), „Demimonde“ Amerwood house (Londonas) ir „Khobz“ Marakešo bienalėje. 2015 m. Eglei suteikta prestižinė David Hockney meno fondo stipendija.
Kupiškio kultūros centro Skapiškio padalinio teatrų „Stebulė“, „Ku-kū“ vadovė ir režisierė Vita Vadoklytė kasmet į organizuojamus tarptautinius mėgėjų teatrų festivalius išmoningai įjungia parodas, knygų pristatymus, muzikinius pasirodymus, kurie, įsiliedami į spektaklius, išplečia festivalius.
Paulino Kaluinos namelyje, apžiūrėdami Eglės Jauncems parodą, buvusį zakristijoną Pauliną prisiminė jo pareigų perėmėjai, bažnyčios tarnautojai Lionginas ir Povilas. Iš kairės: Lionginas Jakštas, dr. Aldona Vasiliauskienė, Povilas Puronas ir Vita Vadoklytė.
Parodos dalyviai paprastame P. Kaluinos namelyje, matydami eksponuojamus Eglės Jauncens darbus, galėjo plačiau sužinoti ir apie pačią Paulino asmenybę.
Paulinas Kaluina gimė 1933 m. kovo 2 d. Palaidžioje (kaimas netoli Kvetkų), Panemunio valsčiuje, Rokiškio apskrityje. Paulinas buvo jauniausias Povilo Kaluinos (1888–1963 02 14) ir Kazimieros Krasauskytės (1897–1986 07 06) vaikas šeimoje, kurioje dar augo Akvilė (1921 11 08–2007 12 31) ir Jonas (1923–1955 10 12).
Tėvas, be žemės ūkio darbų, namuose siūdavo batus, šio amato mokėsi Rygoje ir buvo išgarsėjęs kaip geras batsiuvys. Tėvai buvo šviesūs žmonės, mokėjo skaityti, domėjosi spauda. Namuose buvo skaitoma katalikiška spauda: „Lurdas“, „Saleziečių žinios“, „Ūkininko patarėjas“ ir kt., vaikams prenumeruodavo „Žvaigždutę“.
Paulinas straipsnio autorei yra pasakojęs, kad jam ganant gyvulius, avys nulindo į krūmus ir staiga, išbėgę iš krūmyno, puolė prie karvių. Paulinas žiūrėjo, kas čia darosi, ir tik pamatė pro jį pralekiantį vilką. Vaikas tiek išsigando, kad užsikirto kalba, priepuolių metu negalėjo ištarti žodžio, kalbos defektą jautė visą gyvenimą, buvo gavęs invalidumą.
1940–1944 m. jis lankė Dumblių kaimo pradžios mokyklą. Po Pirmojo pasaulinio karo iki 1959 m. dirbo laiškanešiu, vėliau vertėsi batsiuvio amatu, kurio išmoko iš tėvo. Matydamas audžiančią motiną, apie 1969 m. ėmėsi iš knygų perpiešinėti audinių raštus, pats ėmė kurti audimo ir mezgimo raštus, braižė raštų, nyčių suvėrimo, surišimo, staklių pakojų mynimo schemas. Pagal jo raštus audė motina Kazimiera Kaluinienė, o megzdavo sesuo Akvilė. Pats Paulinas austi nemokėjo.
Žavėdamasis motinos darbu, Paulinas vis stebėjo, o vėliau, motinai audžiant, pradėjo piešti. Piešimui akstiną davė kaimynė. Kartą kaimynė paprašė Paulino motinos parodyti, kaip veriamas keturnytis. Sūnus irgi atidžiai žiūrėjo. Keturnytį moterims išgyrus, Paulinui kilo mintis, kad galima būtų padaryti ir aštuonnytį suvėrimą. Pabandė tą suvėrimą apskaičiuoti ir nupiešti.
Paulinas prie savo piešinių – audimo raštų savo namelyje 2012 m.
Nuotraukos iš asmeninio Aldonos Vasiliauskienės albumo
Taigi pirmą raštą nupiešė 1975 m., nuo tada ir kūrė audimo raštus. Pirmas piešinys – aštuonnytis (10 pakojų). Tik sūnaus raginama motina jį suvėrė. Po dvejų metų nupiešė šešianytį (tačiau liko irgi palaidi siūlai), o dar po kelerių metų – keturnytį, suvertą ant aštuonių, tad nebeliko palaidų siūlų. „Tokie audiniai, – kadaise sakė Paulinas, – labai gerai rankšluosčiams.“
Nors motina mindavo po keturias pakojas, jis sugalvojo jų pritaisyti iki dešimties. Iš vieno tokio suvėrimo yra sukūręs net 20 raštų, iš vieno aštuonnyčio suvėrimo išėjo 19 raštų. Iš viso jis sukūrė 228 naujus audimo raštus, nors pats niekada nėra bandęs jų austi. Dauguma jų publikuota knygoje „Meilė motinai – audimo raštuose“.
Į Skapiškį P. Kaluina atsikėlė 1987 metais, kai iš Elenos Merkienės, išsikeliančios į Klaipėdą, nusipirko namelį. Dirbo batsiuviu.
Skapiškyje prie parodos „Pažintis su Ukrainos kultūra“ stendų Paulinas Kaluina (kairėje) aiškino būsimam jo pareigų tęsėjui zakristijonui Povilui Puronui (dešinėje) audimo raštų esmę. 2012 m.
Įdomi asmenybė Paulinas Kaluina jėgos ir minčių kūrybingam darbui, kaip jis pats yra kalbėjęs, sėmėsi maldose, bažnyčioje.
Į Skapiškio šv. Hiacinto (Jackaus) parapiją klebonu atkėlus kunigą Povilą Varžinską (1922 11 25–1948 12 19–2012 07 31) Paulinas Kaluina ėmėsi zakristijono pareigų, neatsisakydavo patalkinti ir 2005 m. atkeltam klebonui Zenonui Navickui (1937 12 22–1970 05 23–2014 01 26). Vėliau jo paslaugų nebereikėjo.
Dera pastebėti, kad knygos „Meilė motinai – audimo raštuose“ pristatymas vyko per „Pienių pūko“ festivalį 2005 m. gegužę Skapiškio bibliotekoje, apie tai rašyta „Kupiškėnų mintyse“ (Gaila Matulytė „Vyriškų rankų prisilietimas prie audimo raštų“, 2005, gegužės 24, Nr. 61, 3 p.).
Jei 2005 m. knygos pristatymo metu jau buvo nupieštų naujų audimo raštų ir jų skaičius išaugo iki 550, tai 2012 m. jų sukurta 777: šešianyčiai, aštuonnyčiai, dešimtnyčiai.
P. Kaluinos audimo raštai unikalus atvejis, liudijantis, kad kūrybingas žmogus įvairiai gali save realizuoti. Reikia tikėtis, kad Paulino Kaluinos atliktas didžiulis unikalus darbas – audimo raštų piešiniai – neliks tik jo sąsiuviniuose, kad atsiras žmonių, norinčių ir galinčių mecenuoti antros knygos leidybą.
Būtina pasidžiaugti, kad po 16 metų Vitos Vadoklytės iniciatyva vėl prisiliesta prie Paulino Kaluinos, jo, unikalaus menininko, tautodailininko, asmenybės.
Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ
