2024/11/15

 

LOGOPEDO DARBAS – NE SPRINTAS, O ILGŲ DISTANCIJŲ MARATONAS

Šiandien ir didmiesčių, ir mažų miestelių mokyklose logopedų labai trūksta.

Pasak logopedės Solveigos Puišienės, negalima tvirtinti, kad išaugusį šių specialistų paslaugų poreikį lėmė technologijos, bet pasitaiko netgi tokių atvejų, kad pas logopedus ateina vaikai, puikiai šnekantys svetimomis kalbomis, o gimtosios net nemokantys, nes praktiškai užaugo žiūrėdami į kompiuterio ar telefono ekraną. Be to, tėvai neretai nežino, kaip padėti savo vaikui, ar jau reikia suskubti pas logopedą, kad nebūtų per vėlu.

Apie tai, apie specialybės pasirinkimą ir per septyniolika metų sukauptą nemenką darbo patirtį pasikalbėjome su S. Puišiene.

Jurga BANIONIENĖ

Daug kalbama apie logopedų trūkumą šalyje. Kodėl taip nutiko?

Logopedų tiek, kiek jų reikia, niekada ir nebuvo. Ikimokyklinio ugdymo įstaigas lankančių vaikų amžius toks, kad didžiajai jų daliai ir dėl tipiškai besivystančios kalbos ypatumų praverstų logopedo pagalba.

Neproporcingai kylantis atlyginimas, palyginti su krūviu, kuris tenka ugdymo įstaigose, verčia logopedus kurti privačius centrus ir paslaugas teikti privačiai, nes tai ir finansiškai labiau apsimoka, ir darbo sąlygos yra kitos. Iš tikrųjų žmonių mažėja, bet vaikų su įvairiomis problemomis skaičius auga, tos problemos darosi vis sudėtingesnės.

Didelių poreikių turintiems vaikams reikalinga intensyvi pagalba net iki 5 kartų per savaitę, bet to užtikrinti valstybinėse įstaigose tikrai neįmanoma. Ar tai tik išmaniųjų technologijų įtaka, vienareikšmiškai teigti negalėčiau.

Yra vaikų, kurie puikiai komunikuoja ir didelę laiko dalį praleisdami prie kompiuterių, yra gerai įvaldę lietuvių kalbą, bet tikrai didėja skaičius tokių, kurie ateina ir tiesiog iš tarties susidarome įspūdį, kad jie ką tik grįžę iš užsienio.

Tėvai sako, kad atžalos nuo visai mažų dienų laiką leidžia prie išmaniųjų ekranų, kad būtų ramesni, turėtų ką veikti. Taip pirmiausia susiformuoja rusų, anglų kalbos pradmenys, o gimtosios kalbos tenka mokytis kaip užsienio kalbos.

Mano darbe yra tokių atvejų. Visada klasėje būna vienas du vaikai, kuriuos lietuvių kalbos reikia mokyti nuo pagrindų. Vėlesniame amžiuje kalba nebesiformuoja natūraliai ir mokymasis yra labai ilgas procesas, o turimus sutrikimus ištaisyti, išlavinti kalbą, kad ji būtų sklandi, būna sunku. Logopedo pagalba reikalinga ne metus ir ne dvejus.

Dar gaji nuostata, kad logopedo darbas gana monotoniškas ir nuobodus, kortelių dėliojimas ir pan. Ar išties taip ir yra?

Toks stereotipinis požiūris likęs iš senesnių laikų, kai patrauklių priemonių logopedams tikrai buvo mažai, mažiau ir techninių galimybių.

Neturėjome kompiuterių, spalvotų spausdintuvų. Aš pati irgi taip galvojau stodama mokytis – klijuosiu paveikslėlius ir vaikai juos dėlios. Šiandien priemonių yra įvairiausių, bet labai daug priklauso nuo paties specialisto. Jeigu pačiam priimtina dirbti tokiu metodu, galbūt jis ir tinkamas, nes iš esmės savo darbą atliksi. Bet man tai nuobodu, todėl dirbu kitokiais metodais, ne visai tradiciniais.

Kai vaikai sakydavo: „Einame pas logopedę pažaisti“, iš pradžių suglumdavau, koks bus aplinkinių požiūris, bet paskui su tuo susigyvenau. Per žaidimą, inscenizacijas lygiai taip pat vyksta komunikacija.

Pavyzdžiui, gaminame valgį su kinetiniu smėliu ir imame žaislinį puodą, samtį, o ne kortelę, ant kurios šie žodžiai užrašyti, taip vaikams įgūdžiai susiformuoja greičiau, jie lengviau prisimena žodžius. Mano kabineto spintos aklinai prikimštos įvairiausių priemonių.

Stengiuosi įtraukti vaikus, kad nesėdėtume palinkę prie sąsiuvinių. Labai domiuosi technologijomis, išmanau daugiau negu taikau, nes reikia prisiderinti, kad vaikui būtų ir įdomu, ir naudinga, bet nepiktnaudžiaujame. Aš daug investuoju į savo darbo vietą.

Beje, tą daro dauguma specialistų. Buvau net pradėjusi rinkti sąskaitas ir apsiribojau, kad 30–50 eurų per mėnesį priimtina suma, nes ir pati auginu tris vaikus. Per vasaros atostogas skiriu laiko naujų priemonių paieškai užsienio rinkose, stebiu, kas parduodama Lenkijoje, pasiūla labai didelė ir kaina gerokai priimtinesnė.

Šiuo metu jau laukiu didelio siuntinio įvairių žaidimų, skirtų kalbos ugdymui, ir tikiuosi maloniai nudžiuginti vaikus. Kartais priemones siunčiuosi iš Kinijos, nes jei turiu idėją, noriu ją ir įgyvendinti, daug pasidarau pati, panaudodama įvairiausias priemones.

Logopedija ne pirma Jūsų pasirinkta specialybė.

Taip, tai nebuvo pirmas mano pasirinkimas. Turėjau pradinių klasių mokytojos specialybę, bet pradėjus drastiškai mažėti vaikų mokyklose, ėmiau mąstyti apie kitą darbą. Norėjau pasilikti prie pedagogikos, nors mokiausi gerai, galėjau studijuoti kažką kita.

Nuo darželio įsivaizdavau, kad būsiu mokytoja, kaip mama, kitokių galimybių net nesvarsčiau. Tuometinėje Kupos pradinėje mokykloje buvo laisva darbo vieta, nutariau pasinaudoti proga persikvalifikuoti ir baigiau logopedijos ir specialiosios pedagogikos studijas. Pradžia buvo chaotiška.

Vietoje 60 turėjau 111 mokinių ir tekdavo dirbti iš karto su keturiais šešiais vaikais, o iš kitos įstaigos atveždavo ir pilną autobusėlį vienu metu.

Romantika, kad dirbsiu tik su vienu, labai greitai išsisklaidė, išmokau organizuoti ir didesnes grupes. Bet rezultatas užtrunka. Įsivaizduokime, kad lankomės pas dantistą, kuris vienu metu taiso dantis penkiems pacientams. Natūralu, kad rezultato reikės palaukti.

Stengiuosi, bet tikrai ne visi su džiugesiu ateina į logopedines pratybas, nes jos dažniausiai vyksta po pamokų, kai kiti klasės draugai eina namo, į būrelius. Tenka daug diskutuoti, įrodinėti, kodėl jiems reikia pagalbos.

Ar pavyksta užmegzti kontaktą su vaiku, tai juk nėra paprasta?

Man atrodo, kad pavyksta. Darbą labai palengvina glaudus ryšys ne tik su vaikais, bet ir su tėvais, tada ir rezultatai pasiekiami daug greičiau. Daugiausia išbandymų būna dirbant su pasižyminčiais elgesio ir emocijų sutrikimais vaikais.

Jeigu kalbos raida yra netipinė, pagalba pradėta teikti vėlesniame amžiuje, tada supranti, kad su šiuo vaiku teks dirbti ilgus metus, todėl ryšys turi atsirasti. Yra tam tikras garsų mokymo nuoseklumas ir niekur nenuskubėsime.

Kiekvienas etapas turi būti įtvirtintas, tik tuomet rezultatai bus ilgalaikiai. Kažkieno išsakyta mintis, kad logopedo darbas ne sprintas, o ilgų distancijų maratonas, tiksliai apibūdina mūsų darbo specifiką.

Ar dirbdama pasisemiate teigiamų emocijų?

Kasdieniniame darbe džiugesio tikrai yra nedaug, nes nuolat susiduriame su nesėkmėmis, bet vaikai labai moka pralinksminti. Būtent tos situacijos, kurias mes improvizuojame, kuriame dialogą, pilnos įvairių jų pokštų.

Leidžiu, kad vaikai patys inicijuotų, ugdytųsi savo kūrybiškumą. Labiausiai, be abejo, džiugina, kai pamatai rezultatą. Mokykloje jis pasiekiamas negreitai, nes kalbos sutrikimai turi įtakos mokymosi nesėkmėms, ir daugeliui vaikų mes teikiame pagalbą tol, kol jie baigia mokyklą. Taip jau yra, kad statistiškai 10 proc. visuomenės turi didesnių ar mažesnių negalių.

Labiausiai nudžiugina atvejai, kai nekalbantys vaikai pradeda kalbėti. Tada supranti, kad metodai, kuriuos taikei, pasitvirtino, nes tikslių receptų, kaip prakalbinti nekalbantį vaiką, nerasime jokiuose vadovėliuose.

Su kokių metų vaikais įdomiausia dirbti?

Su mokyklinio amžiaus vaikais lengviau, su jais paprasčiau susitarti, išaiškinti, ką reikia daryti. O mažiukai – tai džiugesys, daugiau žaidimo, darbas vėl visai kitoks, bet ir išbandymai didesni.

Kiekviename darbe būna momentų, kurie įsirėžia į atmintį. Dažniausiai tai būna sukrečiantys atvejai, arba atvirkščiai, malonūs. Per 17 darbo metų, turbūt, tokių yra buvę?

Jeigu kalbėtume apie specifinius dalykus, labai džiaugiuosi, kai pavyksta ištaisyti gomurinį garsą r, pamenu visus, kuriems pavyko, kuriems – ne.

Tai padaryti tikrai sudėtinga, nes sėkmė labai priklauso ir nuo paties vaiko. Kartais vaikai negirdi skardžiųjų priebalsių b, d, g. Dirbau su viena mergaite gal ketverius metus, kol galiausiai ji atėjo ir pasakė – „bum“. Tuomet, atrodė, galėčiau – išbučiuočiau.

Turėjau atvejį, kai vaikas visiškai neskyrė ė balsių. Net sau prisiminimui buvau pasilikusi ilgiausią diktantą, kuriame vien klaidos, o po metų jau nebebuvo nė vienos.

Užsienyje logopedai specializuojasi, yra neurologopedai, surdologopedai, didelis podiplominių studijų pasirinkimas, o Lietuvoje turi būti visų galų meistras, susiduri su įvairiausiais sutrikimais.

Tai mikčiojimas, autizmas, kalbos neišsivystymas, vėluojanti raida, selektyvus mutizmas, kiti kalbėjimo sutrikimai.

Buvo toks atvejis, kad vaikas ugdymo įstaigoje visus metus nekalbėjo, o jau per antrą susitikimą jis man pasakė žodį. Tai – kaip stebuklas. Būna ir kurioziškų momentų: vyresnės klasės mokinys nenori skaityti ir sako: „Ar žinai, logopede, kas yra taškas. Tai – pabaiga. Tai aš ir pasakiau – neskaitysiu ir taškas.“

Visko pasitaiko, bet džiaugiuosi, kad darbo praktikoje nebuvo drastiškų dalykų. Nors pykčio priepuolių išvengti nepavyksta: bėga, išmėto daiktus, reikia laikyti, kad patys nesusižeistų ir nesužeistų kitų. Tai sukrečia, net kai viskas nurimsta, greitai emocijos nepraeina.

Bet aš džiaugiuosi, kad net ir sunkiausiais momentais sugebu kiekvieną kartą atversti naują lapą ir bandyti iš naujo. Jei įsiskaudinsi, negebėsi atleisti ar tiesiog atsikratyti praėjusios dienos skaudulių, ilgai šio darbo dirbti negalėsi.

Su įvairių kalbos sutrikimų turinčiais vaikais Solveiga Puišienė dirba jau septyniolika metų.
Jurgos Banionienės nuotraukos

Vadinasi, logopedui reikia ne tik pedagoginių, bet ir psichologinių žinių?

Žinoma. Psichologinės žinios padeda ne tik dirbant su vaiku, bet ir asmeniškai specialistui įgyti atsparumą nesėkmei. Mes, kaip chirurgai, turime pašalinti problemą, sutrikimą.

Pasitaiko, kad pagalbą nutraukiame sutrikimą pašalinę iš dalies. Dėl, tarkime, anatominių pakitimų, netaisyklingo žandikaulio, fizinių ypatybių, tiesiog neįmanoma išmokyti taisyklingai tarti kai kurių garsų, nors mokytum ir visą gyvenimą. Yra vaikų su intelekto sutrikimu.

Tokia Lietuvos ugdymo programa, kad vaiką mokome visų bendrųjų dalykų, gramatikos, skirti kalbos dalis. Bet kartais pagalvoju, ar tai tikrai labai svarbu. Gal geriau jį mokyti dalykų, kurie padėtų socializuotis, gyventi savarankiškai.

Kažko logopedo darbe man ir pritrūksta, todėl turiu neformalaus užsiėmimo būrelių (kadrinės animacijos, skrebinimo – aut. past.) Čia vaikai save realizuoja kitaip. Dažnai tie patys, kurie lanko logopedines pratybas, ateina ir į mano būrelius. Mes ne tik dirbame, bet ir daug kalbamės. Vaikai atsiskleidžia ir papasakoja savo problemas – apie tėvų skyrybas, artimųjų ligas, netektis, galiausiai – nepriteklių. Bandau padėti, esu ir drabužėlių, batų dovanojusi. Nesu psichologė, bet empatija yra svarbi kiekvieno pedagogo savybė.

Nuolat susiduriame su vertinimu. Padėjai – geras logopedas, nepadėjai – blogas. Su tuo taip pat reikia išmokti susigyventi ir tai nėra nei lengva, nei paprasta.

Dažnai tėvai išgirdę, kad jų vaikui reikalinga logopedo pagalba, sunerimsta, išsigąsta. Ar logopedas yra toks baubas, kaip kartais atrodo?

Suprantu tėvus. Pirmiausia jie gauna pasirašyti šūsnį formų, kuriose perskaito daug grėsmingai skambančių sąvokų – sutrikimas, specialieji poreikiai. Mes, logopedai, dirbdami su tiek daug vaikų, tikrai pritrūkstame laiko tėvus paruošti tai žiniai. Tada ir kyla išgąstis. Aišku, būna labai nesmagu tėvams pasakyti blogą žinią, jei įtariamos rimtesnės problemos. Anksčiau vengdavau ir aš, bet dabar manau, kad kažkas turi tai padaryti, kad vaikui būtų laiku pradėta teikti pagalba.

Mane stebina tai, kad labai dažnai siūloma laukti ketverių, penkerių ar šešerių metų, ir tėvai tai daro, nežinodami apie galimybes padėti savo vaikui. Jei dvejų metų vaikas negeba savo poreikių išreikšti bent pirmais žodžių skiemenukais, o tik tempia, rėkimu išsireikalauja, ko jam reikia, jei trimečio nesupranta aplinkiniai, iš darželio auklėtojų sulaukiate pastebėjimų, kad vaikas turi bendravimo sunkumų, tai pats laikas specialistų konsultacijai.

Ne bobutės, tetos, draugės ar kaimynės turi nustatyti, ar vaikui reikalingas logopedas. Reikia pasiimti siuntimą iš šeimos gydytojo ir nuvykti pasikonsultuoti. Vaikams iki septynerių metų yra taikoma ankstyvoji reabilitacija.

Jei praleisime šį laiką, kai kalba formuojasi natūraliai ir dar galime padėti pasivyti bendraamžius, atėjus į pirmą klasę, susidursime su dar didesnėmis problemomis. Kuo anksčiau pradėsime dirbti, yra tikimybė, kad viskas bus gerai ir pasekmės nebus sunkios.

Juk yra tokių vaikų, kurių, atėjusių į pirmą klasę, aplinkiniai šnekant nesupranta, kaip tokiam vaikui būti sėkmingam? Specialistų yra, galima nuvažiuoti į kaimyninį Panevėžį, Pasvalį. Tėvai dėl kalbos sutrikimų du kartus per metus gali vykti į sanatoriją ir gauti kompleksinę visų specialistų pagalbą.

O kaip pati pailsite, kokių turite pomėgių?

Labai daug kuo domiuosi. Rimčiausias hobis – senovinių eglutės žaisliukų kolekcionavimas. Gaila, kad nelieka laiko grožinių knygų skaitymui, reikia vis naujų žinių, tad skaitau dalykinę literatūrą. Domiuosi skrebinimu, važinėju į meistriškumo tobulinimo kursus, kuriuos organizuoja šių rankdarbių entuziastai, atvyksta mokytojai iš įvairių šalių. Ir pailsiu, ir įgyju naujų įgūdžių.

Kažkada megzdavau, o kartais pasvajoju, kad visai norėčiau būti ūkininke, gal auginti gėles. Su šeima dairomės sodybos. Mes su seserimi Laura vasaras leisdavome pas močiutę kaime, Latvijoje, nuostabiame vienkiemyje, apsuptame šimtamečių miškų.

Buvome griežtai katalikiškai auklėjamos ir pratinamos prie darbo, todėl esame ištvermingos. Jau nuo šešerių ar septynerių dirbdavome visus ūkio darbus, nes močiutė anksti neteko vyro ir viskuo turėjo pasirūpinti pati.

Ravėdavome daržus (tos vagos atrodė begalinės), kartu su suaugusiais dirbdavome prie šieno, mažais mediniais grėbliukais reikėjo vartyti, grėbti, minti, močiutė duodavo pripjaustyti po du kibirus obuoliukų karvėms, paršeliams priskinti glėbius burokų lapų, juos sukapoti, taip pat ir viščiukus prižiūrėti, galvijus perkelti. Nemenkus laukus javų su rankiniais pjautuvais esame pjovusios, gubas stačiusios. Turėdavome tiek darbo, kad kai norėdavome nueiti nusimaudyti, saulė jau būdavo nusileidusi ir puldavo uodai.

Kartais stebiuosi net ir savo vaikais, kuriems labai sunku Kupiškį pereiti pėsčiomis, o mums į bažnyčią yra tekę nueiti per dešimt kilometrų. Jei oras būdavo prastas, likdavome namie, bet sekmadienį dirbti močiutė neleisdavo.

Kad visada reikia kitam padėti, buvo mums įskiepyta. Kai močiutė atsiguldavo miegoti, išlipdavome per gryčios langą ir eidavome ravėti, kad jai mažiau liktų darbo. Kartais ir pagudraudavome, išeidavome į mišką, kad mūsų nerastų ir prie darbo nepristatytų. Bet jei liepė – šventa.

Nepaisant to, laikas kaime vis tiek buvo pats nuostabiausias. Išmokome ne tik dirbti, bet ir džiaugtis gamta, pastebėti paprastus dalykus ir jais grožėtis. Pasakoju ir, atrodo, jaučiu laukinių braškių skonį, ryto rasos gėlą, girdžiu nuo stogo krintančių lietaus lašų garsą. Vaikystė buvo nuostabi.

Šiuo metu ne tik dirbate logopede mokykloje, įgyvendinate projektą „Kupiškio šnekučiai“, skirtą padėti šeimoms, auginančioms kalbos ir kitais komunikacijos ir raidos sutrikimais pasižyminčius vaikus, bet dar studijuojate ir magistrantūroje.

Kai studijavau pradinio ugdymo pedagogiką, jau buvo imta kalbėti apie specialiųjų poreikių mokinių integraciją, apie tai rašiau ir bakalauro darbą. Visada kirbėjo mintis studijuoti ir magistrantūrą, svarsčiau, kokią kryptį rinktis, ar tęsti specialiosios pedagogikos studijas, ar įgyti kitokių kompetencijų.

Pernai pamačiau KTU informaciją apie inovacijų valdymo ir anterterprenerystės studijų programą. Pasidarė įdomu, kas tas anterpreneris. Pasirodo, tai žmogus, kuris nuolat turi idėjų, pastebi galimybes. Pamaniau – kaip tik man. Nesigailiu, kad pasirinkau visai kitą, vadybos krypties, magistrantūrą. Juk šiuolaikinis pasaulis yra labai dinamiškas ir mokytis tenka nuolatos.

Pati kalbu keturiomis kalbomis, tai labai praplečia galimybes. Esu išklausiusi daug užsienio specialistų seminarų autizmo tema, stengiuosi išbandyti praktikoje ir džiaugiuosi, kad tai duoda teigiamų rezultatų. Lietuvoje, deja, tokių mokymų nėra.

Jūsų namuose – trys atžalos. Kaip pavyksta viską spėti, suderinti karjerą, darbus ir motinystę, buitį?

Čia nėra jokios magijos. Daug padeda mano mama, ypač dabar, kai prie visų kitų darbų, projektų prisidėjo ir studijos. Pernai krūvis tikrai buvo didžiulis, turėjau labai griežtą darbo dienos tvarkaraštį, kur buvo tik pustrečios laisvos valandos, nuo 15 iki 17.30, ir sekmadienis. Tas laikas būdavo skirtas pagalbai vaikams ruošiant namų darbus.

Laiko buičiai tikrai mažai lieka, bet mano vaikai žino, kad ir kaip būsiu užsiėmusi, dėl jų aš padarysiu viską, net jei tektų nemiegoti ir kelias paras. Vienas sūnus jau užaugo, kiti du vaikai dar pradinukai. Tikrai nuoširdžiai žaviuosi moterimis, kurios atsidavusios namų ūkiui, pasišvenčia šeimai, man tiesiog taip neišeina. Nemėgstu stovėti prie puodų, gaminti.

Kalbant apie motinystę svarbu neperlenkti lazdos. Dalis tėvų dabar labai stengiasi, kad vaikams viskas būtų įdomu – išvykos, pramogos, vis nauji žaislai, kažkas kita, madinga. O ateina vaikas į mokyklą ir jam reikia 45 minutes pasėdėti ramiai, susitelkti prie vieno teksto, išlaukti savo eilės atsakyti. Jam nebeįdomu, kyla elgesio problemos.

Reikia leisti vaikams panuobodžiauti, tiesiog pabūti. Pamenu, pati augindama vyresnėlį sūnų, nuo visko labai atsiribojau, nepalikdavau auklėms, į keliones – visada kartu. O paskui išgirdau, kad jis neatsimena, kaip buvo Egipte. Tada kam mažus vaikus ten vežti?

Reikia pagalvoti, ar tikrai iš to bus tiek naudos, kiek mes norime. Stebuklingų patarimų neturiu, darau ir klystu, mokausi iš savo klaidų ir vėl bandau.

Dalintis
Vėliausias komentaras
  • Šaunuolė 0taip ir toliau nesustok

Rekomenduojami video