IŠ TIESIOGINIŲ PATIRČIŲ: ŽAIDŽIAME KARĄ?

Ramūnas Čičelis
Žurnalistas, rašytojas

Aną dieną giminaičių septynmetis sūnus grįžo iš karinės vaikų stovyklos, vykusios Vilniaus rajone.

Beveik savaitę mažieji dalyviai buvo pratinami prie kariuomenės ginklų, fizinį intelektą lavinančių užduočių, armijos maisto ir kario psichologijos.

Labai didžiuodamasis vaikas suaugusiesiems rodė stovykloje gautus marškinėlius, ant kurių puikuojasi užrašas „Alfa būrys“.

Dar po kelių dienų sužinojau, kad panašios stovyklos šiais metais vyko ne vienoje Lietuvos vietovėje.

Sėdžiu ir galvoju, ką reiškia šios patirtys vaikui ir man. Kai jis išvažiavo į stovyklą, seneliai kalbėdamiesi telefonu gailėjo anūko, kuriam daroma žala.

Šį argumentą tėvai atrėmė geležine fraze: sūnui ten patinka. Visgi, kiekvienam, kuris ragavęs bent šiokių tokių psichologijos studijų, akivaizdu, kad septynmetis dar nėra pajėgus savarankiškai rinktis daugelio dalykų, ypač tada, kai tėvai savaitę nori pailsėti be atžalos.

Apie labiau įvairiapusišką lavinimą toje stovykloje niekas negirdėjo, nes jo tiesiog nebuvo.

Čia ugdoma paprasčiausia ir primityviausia karo mūšio lauko „patrankų mėsa“, gebanti panaudoti ginkluotę, tačiau nieko nenutuokianti apie tuos karinės kovos aspektus, kurie reikalauja ne tik raumenų, bet ir galvos smegenų darbo.

Stovykloje didžiulėmis raidėmis užrašyta, kad baimę įmanoma ir reikia įveikti. Iš tiesų, tai reiškia, kad ten susirinkę vaikai turėtų įveikti dar nesusiformavusius pačius save.

Kas yra žmogus be jokių baimių ir kompleksų?

Nieko nebijantysis yra, geriausiu atveju, įvairiausių avantiūrų dalyvis, bet karinėje stovykloje jis virsta tiesiog tokiu kovotoju, kuris primena senus sovietinius rusiškus filmus, kurių veikėjai karo lauke prieš tankus lekia su pistoletu.

Žmogus be baimių ir kompleksų – tai blogesnė būtybė už laukinį žvėrį, nes šis dar ko nors vis dėlto prisibijo. Žmogiškoji būtybė, laisva nuo minėtos psichologinės „naštos“, – jokios kultūros nepaliestas asmuo, beveik atsikratęs savojo žmogiškumo.

Neteko išgirsti, kad daugelis tėvų ir juolab patys vaikai susimąstytų, kas gi yra tas „Alfa būrys“. Jei norime apie tai sužinoti, užtenka trumpos rusiškos propagandos kinematografinės produkcijos, kurioje parodoma, kuo pavirsta specialiosios paskirties karinių būrių vadai ir jiems paklūstantieji.

Tikėtina, kad dabartinėje Lietuvoje taikos metu menamo „Alfa būrio“ kariai dalyvautų dar ne kruvinose akcijose. Tačiau kilus karui jie taptų paprasčiausiais žudikais su tėvynės vardu lūpose, ausyse ir galvose.

Pati tendencija, rodanti, kad karinių stovyklų, skirtų vaikams, vis daugėja, įspėja, kad galimas tikras karas, kuriame kovos Lietuva ir Rusija. Vis dėlto, spręsdamas pagal aptariamos stovyklos pobūdį, drįsčiau teigti, kad tą būsimą karą mes jau senokai pralaimėjome.

Prieš penkiolika metų teko ypatingas intelektualinis malonumas kalbinti filosofą, politiką Romualdą Ozolą. Pašnekovas jau tada tvirtino, kad tapsime nacionalistais. Jo nuomone, nebūtinai blogais ir kritikuotinais.

Šiandien neįmanoma nesuprasti, kad karinės vaikų stovyklos, tautinis fanatizmas yra perimti iš rusiškosios auklėjimo mokyklos.

Taigi, mūsų geopolitinis priešas Lietuvai gana ilgą laiką yra primetęs savąsias taisykles, pagal kurias nesirūpindami kasdien gyvename, patys tampame siauros pasaulėžiūros patriotais (vildamiesi, kad atsidavimas tėvynei yra geriausia gynyba) ir vaikus auklėjame ne taikai, o ekstremaliosioms sąlygoms.

Tuo tarpu išlaisvinantis nuo Rusijos įtakos, nuolat spendžiamų spąstų būtų apsisprendimas išlikti atviriems pasauliui ir vaikus supažindinti su daugialypiu būsimu gyvenimu.

Geriausias atsakas į provokuojamą kovą būtų vidinė ramybė, neužsisklendimas ir kuo gilesnis psichologijos dėsnių išmanymas, nesuprimityvintas iki kovinio šūkio.

Dabar gi kritinį mąstymą keičia tokia tėvynės meilės raiška, kuri savo švelnia prievarta prilygsta vaikų išnaudojimui, filmuojant televizijos reklamas arba kitaip bandant mažamečius vaikus anksčiau laiko paversti suaugusiais.

Nuotrauka iš redakcijos archyvo