Svetur apsilankius
Gimtoji Lietuva, nors ir skersai išilgai išmaišyta, kaskart stebina neatrastomis vietovėmis.
Šį kartą vaizdu, kuris vertas milijono, pakerėjo Šiaulių pašonėje telkšantis Rėkyvos ežeras.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Dešimtas pagal dydį Lietuvos ežeras yra vienas seniausių liekaninės kilmės ežerų arba vienintelis tokio dydžio aukštapelkinis ežeras (jo plotas sudaro 1179,20 ha). Šis vandens telkinys nuo seno garsėja ne tik savo durpynais, bet ir ypatingas tuo, kad į jį neįteka nė vienas upelis, o išteka net trys – Kulpė, Šiauša ir Tilžė.
Rėkyvos ežerą vasarą pamėgę ne tik poilsiautojai, bet ir buriuotojai (ežeras turi priešvėjinį krantą, negilus ir iš visų pusių apsuptas medžių), o žiemą dėl lygaus ledo ežerą dievina ledo rogių sporto mėgėjai. Dėl unikalaus peizažo Rėkyva mėgstama ir fotografų, sakoma, kad saulėlydis čia būna vis kitoks, tad ir fotografijos galimybės neišsemiamos.
Idėja paplaukioti po šį ežerą nukrito tarsi iš dangaus, pavasarį gimtadienio proga gavus dovanų kuponą – valandos trukmės plaukimą katamaranu. Dovana net kelis mėnesius gulėjo stalčiuje nekantriai laukiant ne tik geresnių orų, bet ir karantino atlaisvinimo, kai vienu metu katamaranu pasiplaukioti leista nebe vienam, bet keliems namų ūkiams.
Kadangi šis ežeras garsėja atviruko vertais saulėlydžiais, administratorė pasiūlė užsiregistruoti plaukti vakare. Šis sprendimas labai tiko ir dėl to, kad dieną kepino jau nebe kiekvienam patinkama kaitra. Taip pat iš anksto buvome informuoti, kad į katamaraną negalima neštis savo maisto ir gėrimų. Viską reikia užsisakyti iš ežero pakrantėje veikiančios kavinės. Tik atvykus pasitiko malonus kapitonas, kuris aprodė visus patogumus, netgi paklausė, kokią muziką mėgstame. Katamaranas išties erdvus ir patogus daugiau nei tikėtasi. Be tualeto, čia yra ir televizorius, kondicionierius, šaldytuvas, stalas su baro kėdėmis, ir netgi stilingos kokteilių taurės. To labiau reikia žmonėms, norintiems katamarane paminėti asmenines progas. Kitame laivo gale stovi sofa, kurios nei kapitonas, nei sėdintys prie stalo žmonės nemato, tai tinkamas variantas norintiems daugiau privatumo.
Kad iš Kupiškio atvažiavę katamarano keleiviai nori ramiai paplaukioti, šiek tiek nustebino laivo kapitoną. Jis tarstelėjo, kad įprastai pasiplaukiojimą klientai užsisako švenčių progoms – mergvakariams, bernvakariams ar gimtadieniams paminėti.
Taip pat įspėta ir apie saugos reikalavimus. Vienas jų – kad visi plaukiantys nesusiburtų į vieną pusę, antraip katamaranas ims svirti į šoną. Taip pat į laivą negalima įsinešti savo gyvūnų, o šuolių į vandenį, nors yra net keli gelbėjimo ratai kapitono pašonėje, tiesiogiai iš katamarano geriau nemėginti. Su mažamečiais vaikais galima plaukti, bet už vaikų saugumą, kaip ir visur, atsakingi tėvai.
Valanda išties neprailgo. Retam nepatiktų pasigrožėti saulės laida grojant mėgstamai muzikai ir gurkšnojant pasirinktą kokteilį. Norėjome, kad tokiais momentais laikas bėgtų lėčiau nei įprastai. Buvo smagu stebėti tolumoje buriuojančius laivus, aplinkui skraidančius paukščius ir nors trumpam tiesiog nerūpestingai pasidžiaugti vasara. Tai kartais gali būti didžiulė atgaiva į darbų rutiną įsisukusiam žmogui.
Pasiplaukiojus, neskubant namo, labai gera pasivaikščioti ežero tiltu. Saulei leidžiantis, ežero pakrantė ūžė nuo vandenyje norinčių atsigaivinti poilsiautojų. Vandenyje maudėsi ir įvairaus amžiaus žmonės, ir turškėsi laukinės antys. Nėra ko stebėtis – tądien karšta buvo visiems. Tad gal ir be reikalo baiminamės Kupiškio mariose pamatę praplaukiantį žaltį. Ir jam karščiai turbūt susuko galvelę.