Čypeliai – kaimas Skapiškio seniūnijoje ir parapijoje, 4 kilometrai į šiaurės vakarus nuo Skapiškio. Greta yra Švedukalnio, Mituvos, Žiogų kaimai ir Virbališkių miškas. Per kaimą teka Svalios ir Sūrupio upeliai.
Čypeliuose 2000 metais buvo 5 sodybos ir 11 gyventojų. Skapiškio seniūnijos pateiktais duomenimis, šiandien čia gyvenamąją vietą deklaruoja 3 gyventojai, bet nuolat gyvenančių žmonių nebėra.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Kur pasitinka pulkas vištų
Jei ne Skapiškio bibliotekininkė Roma Bugailiškienė, tai Čypelių kaimą tikrai sunkiai būtume suradę. Su ja nuvažiavome į Čypelius, kur mus pasitiko margaspalvis pulkelis vištų ir jų sargai du šunys. Kai juos Roma uždarė, galėjome išlipti iš automobilio ir aplink pavaikštinėti. Moteris čia, buvusioje uošvių sodyboje, su vyru Sauliumi ūkininkauja. Šią vietą galima pasiekti nauju keliuku, tiesiai vedančiu į jų kiemą. Senasis kelias į Čypelius jau sunkiai išvažiuojamas, ypač palijus. Prieš kelerius metus čia dar gyveno Romos uošviai Aldona ir Alfonsas Bugailiškiai, kol nenusprendė persikelti į Skapiškį arčiau saviškių.
Pati Roma yra kilusi iš Kandrėnų. Mokėsi Skapiškyje. Tad jo apylinkės ir jai neblogai pažįstamos.
Pasak Romos, šiandien nuolatinių gyventojų kaime nebėra. Gyviausias gal jų kiemas. Jie turi leidimą laikyti kiaules. Žiemą po jų skerstuvių kol kas paršelių neįsigijo, bet dar planuoja pirkti. Karvės atsisakė prieš metus.
„Gyvename Skapiškio centre, todėl plačiau ūkininkauti ten sunku. Vištos visus gėlių darželius iškapstytų. O čia jos gali laisvai vaikštinėti po sodybą. Yra apie 17 hektarų žemės. Tai pasisėjame kviečių, miežių, pasisodiname bulvių“, – apie dabarties sąsajas su Čypeliais kalbėjo pašnekovė.
Su ja pasivaikštinėjome po kaimą senuoju keliuku. Šalia tebėra gimtoji Romos uošvio sodyba.
Čia gyveno jo brolis Jonas Bugailiškis su šeima. Toliau įspūdingų įvairių veislių medžių paunksnėje tebėra buvusi Antano Mikėno, gamtininko mėgėjo, sodyba, už jos toliau buvęs Vytauto Meilaus kiemas, dar yra išlikusi ir Varkalių sodyba. Kitoje kaimo pusėje ant kalniuko dvi pušys ir tarp jų šulinys ženklina buvusią Indreikų, Romos anytos Aldonos tėvų, sodybos vietą.
Tą dieną Virbališkių miško pašonėje įsikūrę Čypeliai dvelkė ramybe ir tarsi kvietė panirti į brandžią vasaros žalumą, padabintą geltonuojančių javų juostomis, užmiršus visus rūpesčius.
Pasižvalgę po Čypelius sugrįžome į Skapiškį ir Dailiūnus, kur pasikalbėjome su keliais buvusiais šio kaimo gyventojais.
Vedė, kai pasistatė namą
Pirmas pašnekovas buvo Romos uošvis Alfonsas Bugailiškis.
„Man jau 96-eri metai. Gimiau Čypelių kaime, Tomo Bugailiškio ir Uršulės Bugailiškienės (Mikėnaitės) šeimoje. Tėvo giminės šaknys yra Šimonių krašte. Augau su broliu Jonu. Tėvai turėjo apie 22 hektarus žemės. Jokšių kaimo pradinėje mokykloje baigiau keturias klases. Apie du kilometrus tiesiai pramintais takeliais kulniuodavau į pamokas. Šiuo metu tas kaimas visai sunykęs. Gal tik viena šeima dabar gyvena. Sekėsi mokslas gerai. Tėvai norėjo, kad toliau mokyčiausi, bet aš nebenorėjau. Toks mano, jauno, buvo supratimas, kad pradinio išsilavinimo pakaks. Vėliau išmokau statybininko amato. Kolūkio statybose darbavausi, laukininkystėje.
Su būsima žmona Aldona buvau pažįstamas nuo jaunumės. Mano ir jos tėvų žemės buvo šalia. Kaime buvo kelios Indreikų sodybos. Ji yra Juozo Indreikos dukra“, – pasakojo Alfonsas.
Jis prisiminė, kad jaunystės laikais Čypeliuose, kokioje nors gražesnėje pamiškės vietoje, vykdavo gegužinės, į kurias susirinkdavo ir aplinkinių kaimų jaunimas.
Vyras nevedė tol, kol nepasistatė savo namo. Anot jo, o kaip kitaip. Juk susituokus šeimai kažkur reikia gyventi. Namo statybą su savo statybos brigados keturiais vyrais tėvų žemėje užbaigė 1964 metais. Sau statė laisvu nuo darbo metu.
Bugailiškiai susilaukė dviejų sūnų Arvydo ir Sauliaus. A. Bugailiškienė dirbo Švedukalnio pieno surinkimo punkto vedėja. Greitai tas gyvenimėlis, anot pašnekovo, pralėkė darbų sūkuryje. Kai esi jaunas, tai viskas eina lengviau, paprasčiau.
Užaugę jų sūnūs toli nuo gimtinės nenutolo. Sukūrė šeimas ir apsigyveno Skapiškyje. Pradžiugino keturiais anūkais. Deja, Arvydo jau nebėra tarp gyvųjų.
Pasidomėjus, kaip tais laikais vyko statybos, ar sunku buvo gauti statybinių medžiagų, jas atsigabenti, Alfonsas sakė, kad medienos įsigyti padėjo eiguliai, girininkai, dalį pirktos medienos atsigabendavo arkliuku ir iš Skapiškio geležinkelio stoties. Ten jos atveždavo vagonais iš Karelijos.
Roma buvo prasitarusi, kad uošvis muzikantas ir mėgsta dainuoti. Nė vienas artimųjų suėjimas be jo grojimo ir dainų neapsieidavo. Net anūkai moka seniau jų senelių dainuotų dainų.
„Grodavau bandonija. Išmokino toks Stasys Baltrūnas. Jo namai buvo Švedukalnio kapinių pakalnėje. Vėliau savarankiškai pats lavinau grojimą. Grodamas ir dainą užvesdavau. Su draugu Vytautu Litkevičiumi teko groti ir vestuvėse. Aš grojau bandonija, o Vytautas akordeonu. Man tas grojimas buvo nuoboduliui pravaikyti. Dabar jau pirštai nebeklauso ir matau, kad gyvo grojimo niekam nebereikia. Muzika, kokios tik nori, nuolat skamba per radiją, televiziją ir kitas garso įrašymo priemones“, – apie savo grojimą ir muziką kalbėjo pašnekovas.
Alfonsas su žmona penkti metai gyvena Skapiškyje. Iš Čypelių išsikraustė paskutiniai, kai nebeliko nė vieno kaimyno. Rudenį, žiemą jau buvo sunku ir baisoka vieniems gyventi atokioje vietoje. Pabjurus keliams ir greitosios medicinos pagalbos mašina, sveikatai sušlubavus, sunkiai juos pasiekdavo. Kol sveikata leido, Alfonsas dar nuvažiuodavo į Skapiškį apsipirkti, turėjo automobilį.
„Dabar geriau čia, arčiau savųjų, arčiau žmonių“, – pokalbio pabaigoje sakė pašnekovas.
Išsikraustė dėl prasto susisiekimo
Danutė Mikėnienė su dukra Ona šiuo metu gyvena Dailiūnuose. Čia iš Čypelių atsikraustė 2013 metais. Kita moters dukra Salomėja su šeima įsikūrusi Biržų rajone.
Danutės vyras Antanas, miręs prieš šešerius metus, labai mėgo augalus, aplink sodybą Čypeliuose jis yra prisodinęs daugybę įvairiausių rūšių medžių – kėnių, maumedžių, pušų, bukų, ąžuolų, raudonlapių klevų ir kitokių.
Pasak Danutės, sodinukų atsiveždavo iš Rokiškio medelyno, gaudavo iš kraštiečio miškininko Vidmanto Markevičiaus.
Namas, kuriame šeima Čypeliuose gyveno, statytas apie 1957–1958 metus. Dabar jį baigia užgožti augmenija. Senoji troba buvo labiau į Jono Bugailiškio sodybos pusę.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos
„Čypelius palikome dėl prasto susisiekimo. Neturime automobilio. Iš to kaimo tik šviesūs prisiminimai.
Mus supo labai geri kaimynai. Arčiausiai buvo Vandutė Bugailiškienė. Dabar jau nieko iš senųjų kaimo gyventojų ten nebėra.
Vieni mirė, kiti išsikraustė gyventi kitur. Vandutė gyvena pas dukrą Skapiškyje. Čypeliuose mano vyro giminės šaknys. Aš pati esu kilusi iš Totorių kaimo. Kolūkio laikais dirbau zootechnike-selekcininke, fermos vedėja. Vyras buvo fermos darbininkas“, – apie save ir Čypelius pasakojo D. Mikėnienė.
Atminties kodas
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmanto Jankausko ir Aliutės Elenos Markevičiūtės parengtame straipsnyje rašoma, kad Čypelių kaimo pavadinimas kilęs iš pavardės Čypelis. Kaimas pirmą kartą paminėtas 1694 metais nurodant Skapiškio parapijos ribas. Priklausė Mituvos dvarui. Buvo 3 laisvųjų valstiečių sodybos. Kaime 1754 metais minimi 4 dūmai (ūkiai): Motiejaus Grigaliūno arba Čypelio, Kazimiero Urbonaičio, Jono Grigaliūno, Motiejaus Indreikos arba Čypelio.
1775 metais Čypeliai vadinami Juozapo Civinskio valda. 1861–1915 metais priklausė Zarasų apskrities Skapiškio valsčiui.
1876 metais kaime buvo 6 ūkiai ir 88 gyventojai. Vėliau kaime ūkių pamažu daugėjo. Iš dvarininko Civinskio 2 valakus žemės nusipirko Leopoldas ir Juozapas Mikėnai.
1888 metais jau buvo 11 ūkių ir 88 gyventojai.
1915 metais einant frontui kaimas sudegė. 1919–1940 metais priklausė Rokiškio apskrities Skapiškio valsčiui. 1923 metais kaime buvo 11 sodybų ir 64 gyventojai. Kaimo žemės plotas siekė 153,22 ha.
Matininkas Kostas Perekšlis 1928 metais Čypelius išskirstė į vienkiemius 12 savininkų: Povilui Buikai, Antanui Indreikai, Vincui Indreikai, Petronėlei Levanytei, Antanui Mikėnui, Onai Mikėnienei, Onai ir Stefanijai Mikėnaitėms, Kaziui Meilui, Marijonai Malalienei, Jonui Kicėnui, Mikui Rudinskui, Elžbietai Rudinskienei, Kaziui Varniui, Liudai Varnytei. Bendrai nuosavybei paliktas žvyrynas. 1932 ir 1936 metais kaimo žemė nusausinta, iškasti grioviai. 1942 metais kaime buvo 10 ūkių (Petronėlės Levanytės, Vitolio Rudinsko, Juozo Varkalio, Stepo Indreikos, Juozo Indreikos, Petro Malelės, Jono Mikėno, Antano Mikėno, Tomo Bugailiškio, Uršulės Varnienės) ir 51 gyventojas. Einant frontui 1944 metais sudegė J. Indreikos, S. Indreikos, V. Rudinsko, J. Varkalio sodybos, nukentėjo dar kelių kitų ūkininkų pastatai.
Iš Čypelių kilęs atgimimo laikų šviesuolis advokatas Lionginas Indreika, kuris 1908 metais kaime pastatė Keturakio komediją „Amerika pirtyje“, suorganizavo jaunimo chorą, surado ir pargabeno vieną iš 5 išvežtų Skapiškio bažnyčios varpų.
Čia gimė ir ekonomistas Petras Indreika, agronomai Alfonsas Indreika ir Pranas Rudinskas, prieškario metais atstovavęs „Lino“ bendrovei Anglijoje, redagavęs linininko kalendorių, parašęs straipsnių apie linų auginimą. Taip pat gydytoja Bronė Mikėnaitė, kunigai Julijonas Gronskis, Petras Meilus.
Užrašyti šie kaimo vietovardžiai: Svalia, Sūrupis, Beržynėlė (upeliai), Palinkė (pelkė), Arėniškiai, Ketvirčiai, Laukeliai, Palinkinis-Palinkėmės, Pasvalinis, Sėdimieji (laukai), Trakas, miškelis tarp Čypelių ir Čypiškių. Į vakarus nuo kaimo buvo Šėriškio vienkiemiai.
