Skelbimai
Pašnekesiai
Kupiškio krašto kaimų istorijos

TEBEŠIŪNAI IR VIEŠNAGĖ MIŠKO VIENKIEMYJE

Tebešiūnai – kaimas Kupiškio seniūnijoje, Antašavos parapijoje, 4 kilometrai į pietvakarius nuo Antašavos, prie kelio Antašava–Subačius. Greta yra Uoginių, Ničiūnų kaimai.

Seniūnijos pateiktais duomenimis, šiandien Tebešiūnuose gyvenamąją vietą yra deklaravę 5 žmonės.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Giminės štrichai

Kairėje medžių apsupta buvusi Alfonso Brazdžiūno sodyba, o dešinėje matyti buvusių fermų griuvėsiai.
Autorės nuotrauka

Tebešiūnuose radome dvi sodybas ir buvusių fermų, vandentiekio bokšto griuvėsius. Užsukę į vieną sodybą suaugusių žmonių neradome. Kieme sutikta mergaitė pasakė, kad mama darbe, o gretimoje sodyboje šeimininkų nėra, jie nuolat negyvena, bet dažnai atvažiuoja pasibūti.

Genutė Družienė su pačios austais tautiniais drabužiais.
Editos Družaitės nuotraukos

Apie Tebešiūnus papasakojo iš šio kaimo kilusi Genutė Družienė (Brazdžiūnaitė), gyvenanti netoliese, Ničiūnų kaime, greta ūkininkaujančio sūnaus Vidmanto šeimos.

„Buvę mano tėvų Alfonso ir Vincentos Brazdžiūnų namai Tebešiūnuose tebestovi ir dabar priklauso mano broliui Alfonsui, gyvenančiam Panevėžyje. Turiu ir kitą brolį Joną. Jis irgi panevėžietis.
Gretima sodyba statyta kolūkio laikais. Ten gyvenę žmonės nuolat keitėsi.

Į Tebešiūnus mano senelis Motiejus atėjo užkuriom iš Žižmariškio. Jis buvo vedęs našlę, rodos, Januškevičienę, su penkiais vaikais. Su ja susilaukė ir sūnaus Jono. Jonas buvo išvažiavęs gyventi į Odesą. Ten vedė lenkaitę, susilaukė sūnaus Jackaus. Susirgęs cukralige su šeima grįžo į tėviškę. Jonui mirus, našlės su sūnumi atvažiavo pasiimti jos tėvas. Kur jie išvažiavo, taip ir liko neaišku, ar į Odesą, ar kur į Lenkiją. Ryšiai su jais nutrūko.

Vėliau senelis vedė antrą kartą Pauliną Mažeikaitę. Susilaukė trijų vaikų. Vienas mirė mažas. Užaugo dukra Cecilija ir sūnus Alfukas, mano būsimas tėvas. Kai jam buvo vos vienas mėnuo, motina mirė. Tėvo neteko būdamas 12 metų. Tuomet jį su seserimi pasiėmė auginti giminės iš motinos pusės. Taip jis iki aštuoniolikos metų ir augo Panevėžio rajone, Puzinų kaime.

Anais laikais giminės nuspręsdavo, kur gyvens vaikai mirus jų tėvams, kaip bus su jiems likusia žeme.

Tebešiūnuose likusi tėvų žemė, apie 23 hektarai, buvo išnuomota. Sugrįžęs tėvas su seserimi pradėjo čia ūkininkauti. Netrukus buvo paimtas atlikti karinės tarnybos. Iš kariuomenės vėl sugrįžo į tėviškę. Vedė. Mano mama Vincenta Tamulionytė yra kilusi iš Antašavos. Tėvo sesuo Cecilija ištekėjo už Stašio ir apsigyveno Uoginiuose.

Kolūkio laikais motina ir tėvas dirbo laukininkystės brigadoje. Mūsų kaimo vaikai iš pradžių mokydavosi Uoginių pradinėje mokykloje, o vėliau eidavo į Antašavos septynmetę. Vidurinio mokslo siekdavo dažniausiai Geležiuose. Aš irgi buvau pradėjusi ten eiti į aštuntą klasę, bet po vieno įvykio nebenorėjau tęsti mokslų. O nutiko taip: buvome nuvežti į Vabalninką šokti tautinių šokių. Turėjusios mus parvežti mašinos nepastebėjome, ji pravažiavo pro šalį. Kitą dieną mus mokyklos direktorė apibarė. Išsigandau ir pasakiau, kad nebenoriu eiti į mokyklą. Mama sutiko. Brolis Jonas vidurinę baigė, o vėliau ir studijas aukštojoje mokykloje. Brolis Alfonsas baigė tik keturias klases. Tingėjo mokytis. Vis dėlto ir be mokslų jam gerai sekėsi. Panevėžyje namus pasistatė. Anuomet vaikų mokytis niekas labai nespaudė“, – pasakojo apie savo giminę ir save pašnekovė.

Spalvingi tebešiūniečių gyvenimai

Genutės senelis Motiejus buvo laikomas stipriausiu kaimo vyru. Jis vienintelis sugebėdavo per pirtelę permesti kaustytą vežimo ratą. Buvo anuomet tokia rungtis.

Pašnekovė prisiminė, kad Tebešiūnuose gyveno toks Peleckis. Jo namai nugriauti. Jo brolis tarnavo kariuomenėje. Kartą tas žmogus gavo žinią, kad Subačiaus geležinkelio stotyje stabtelės traukinys, kuriuo važiuoja brolis. Išsiruošė susitikti su juo, pasiėmęs lauktuvių dvi lašinių paltis, bet nespėjo. Traukinys buvo jau pajudėjęs iš stoties. Dar bandė šaukti brolį, bet net ir per nuvažiuojančio traukinio langą jo nepamatė. Daugiau jie niekada ir nebesusitiko.

Peleckis buvo labai sąžiningas žmogus, laisvamanis. Gyveno vienas. Jau sovietiniais laikais buvo pasisamdęs moterį su vaiku, kad ji padėtų ūkyje. Ta moteris neteisingai apskundė Peleckį, kad jis nesumokėjo jai pinigų už darbą. Teismas buvo linkęs manyti, kad Peleckis neteisingai apskųstas. Mat upelyje buvo rasta mėsos gabalų, kuriuos ta moteris buvo paslėpusi ir išeidama ketino pasiimti. Tuomet Peleckis apsidžiaugė ir teisėjui pasakė, kad pastatys jam pusbonkėlę už tokį palankų sprendimą. Tai išgirdęs teisėjas nusprendė, kad visgi Peleckis gali būti neteisus, jei taip įsiteikti nori, ir priteisė jam, kad sumokėtų pinigus tai moteriškei. Taigi ne visada teisėjai žino teisybę.

Už Peleckio sodybos gyveno Goštautas. Seniau ūkininkai, turintys nemažai žemės, joje pastatydavo namus ir juos išnuomodavo kitiems. Goštautai kaip tik ir gyveno tokioje nuomojamoje sodyboje. Buvo graži daugiavaikė šeima. Augino šešis sūnus.

Pasak Genutės, Tebešiūnuose dar yra likę Pečiulio ar Pečiulevičiaus namų pamatai. Tas žmogus saugojo rusų carą Petrograde. Pasakojęs jai ne kartą yra apie Spalio revoliuciją Rusijoje, kad gatvės pilnos kraujo buvo, kaip jo vos nenudūrė, kaip teko išgyventi bado metu valgant tik bulvių lupenas. Išgyvenęs tuos sunkumus jis grįžo į Lietuvą. Jo šeimoje augo gal keturi vaikai.

Pasak Genutės Družienės, už Tebešiūnų kaimo, šio kryžiaus vietoje, yra palaidoti du kareiviai – rusų ir vokiečių.

Toliau link miškelio prie Tebešiūnų šliejosi vietovė, vadinama Uoginių Šilai. Ten gyveno gausi Skukauskų šeima. Augino aštuonis vaikus. Jų tėvas lipdamas į traukinį Subačiuje paslydo ir žuvo. Bet šeima išgyveno. Užaugo geri vaikai. Likusi našle Skukauskienė labai stengėsi išmaitinti vaikus, buvo labai darbšti moteris. Kiekvieną sekmadienį pėsčiomis sugebėdavo nueiti ir į bažnyčią Antašavoje.

„Tėvelis man yra pasakojęs, kad dėl žemės kaime susibarė du kaimynai. Prireikė jos ribas patikslinti. Vienas iš kaimynų priprašė moterį, kad toji neteisingai paliudytų jo naudai. Moteris sutiko. Vėliau, kai kiti jai dėl to pradėjo priekaištauti, ji susinervino ir pasikorė. Ją palaidojo galulaukėje su visu jos turėtu auksu – jei žmogus nesąžiningas, tai ir jo turtų niekam nereikia.“

„Kaimynai, pamatę mano tėvelį galulaukę kasinėjant, per dantį patraukdavo, prisiminę tą seną istoriją, kad, matyt, jis tos moteriškės aukso ieško“, – prisiminė dar vieną istoriją iš praeities pašnekovė.

Šalia tėviškės

Genutė vėliau su vyru Albinu (miręs) įsikūrė Ničiūnuose. Ji visą laiką dirbo kolūkyje melžėja. Vyras buvo mechanizatorius. Vėliau moteris padėjo ūkininkauti čia gyvenančiam sūnui Vidmantui, kuris turi pieno ir grūdų ūkį, prižiūrėjo anūkus. Vidmantas turi 4 vaikus, o sūnus Stanislovas – du. Pastarasis ūkininkavo Antašavoje. Dabar ūkį sūnui yra perleidęs.

Genutė sakė, kad mėgsta uogauti, grybauti. Tebešiūnų, Ničiūnų apylinkės jai nuo vaikystės pažįstamos. Moteris kuria ir eiles. Septyniasdešimties metų būdama išmoko austi, uoginietės Stasės Aleknienės pamokyta. Iš savo audinių pasiuvo anūkėms ir sau tautinius kostiumus. Per valstybines ar bažnytines šventes mergaitės ir ji visuomet stengiasi tuos kostiumus vilkėti. Prireikus ir kitus savo krašto vaikus tais drabužiais aptaiso.

Skukauskų namai miško apsuptyje, po šimtamečiu ąžuolu.

Miško sodyboje

Miško keliuku nuvažiavome ir į Skukauskų sodybą. Jos kieme sutikome dvi seseris – Mariją ir Alfredą Skukauskaites. Jos papasakojo, kad čia buvo jų tėvų Prano ir Elenos Skukauskų sodyba. Tėveliai namą pasistatė apie 1930–1931 metus. Tai buvo laikina statyba, kol galės pasistatyti ir įsirengti geresnį namą. Visgi šio plano nepavyko jiems įgyvendinti prasidėjus karo ir pokario sumaiščiai.

„Namą apšiltinome, apkalėme lentelėmis. Dabar ši sodyba priklauso mūsų broliui Albinui. Čia jis laiko keletą bičių avilių. Esame panevėžiečiai, bet daug laiko praleidžiame tėviškėje.

Apie Tebešiūnus ir kitus aplinkinių kaimų žmones, istorinius įvykius, nutikimus visokius būtų galėjusi papasakoti mūsų mamytė. Ji mirė prieš dešimt metų, sulaukusi 97-erių“, – apgailestavo Alfreda.

Marija Skukauskaitė tėvų sodyboje Uoginių Šiluose.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos

Jai nuėjus į daržą, toliau kalbėjomės su Marija. Ji papasakojo, kad tėvų šeimoje augo aštuoni vaikai – septynios dukros Janina, Aleksandra (jau mirusios), Elena, Benigna, Liuda, Marija ir Alfreda bei sūnus Albinas.

Tėvai turėjo 17 hektarų žemės. Anuomet aplink tokio miško kaip dabar nebuvo. Į Tebečiūnų pusę iki pat kelio driekėsi dirbami laukai. Vėliau mama gale sodybos pasodino pušelių, berželių. Kolūkio laikais ir miško sodinimo darbai vyko aplink. Taigi sodyba atsidūrė tarsi miške. Gamta stipresnė už žmogų. Jei neprižiūrėtų sodybos, nešienautų, tai miškas greitai iki pat trobos langų suvešėtų. Kaip tas miškelis apie šią vietą vadinasi, tiksliai pasakyti moteris negalėjo. Vadindavo Rakundaržiu, Salelka, Viksvyne.
Pasak Marijos, motinai teko sunki dalia visus vaikus užauginti vienai, nes 1947 metais Subačiuje lipdamas į traukinį tėvas paslydo, gal kažką sunkaus nešė, ir jį patraukė po jau pradėjusio judėti traukinio bėgiais.

„Pokario metais ypač sunkus ir neramus buvo gyvenimas. Pamenu, kad mano lova stovėjo kitame trobos gale netoli lango. Ateidavo partizanai iš miško. Pirštine pavalę lango stiklą žiūrėdavo, ar namie nėra svetimų. Pas mus jie užsukdavo sušilti, arbatos atsigerti. Nieko blogo mums nėra padarę, neplėšikavo kaip stribai. Tie tai durtuvais daržinėje šieną išbadydavo ieškodami, ar ko nors neslepiame. Paskutinius grūdus išnešė nepaisydami, kad be duonos kąsnio palieka našlę su aštuoniais vaikais.

Kai visus į kolūkius suvarė, prasidėjo tikras vargas. Už darbadienius mama tegaudavo maišiuką beicuotų grūdų. Pirmininkas buvo labai neūkiškas. Karves išbadėjusias ir nusilpusias prilaikė virvėmis, kad jos stovėtų. Neturėjo kuo jų šerti. Tai nuplėšė mūsų klojimo, daržinės, klėties šiaudinius stogus ir jais šėrė gyvulius. Vėliau tuos trobesius malkoms sukūreno. Kurį laiką pas mus buvo laikomos kolūkio avys. Mums, vaikams, jas teko ir ganyti. Kartą jas vilkai, įlindę į vidų pro delno didumo tarpą, išpjovė. Vėliau avys laikytos pas Brazdžiūnus Tebešiūnų kaime.

Gaila, kad Pyvesos upė buvo paversta melioracijos grioviu. Prieš tai joje nemažai žuvies būdavo. Aplinkinių kaimų žmonės eidavo žuvauti.

Svajojome kuo greičiau atsistoti ant savo kojų, padėti mamai ir siekėme iš kaimo ištrūkti. Ėjome avių, ožkų ganyti. Sesuo Liuda kolūkio pirmininko vaikus prižiūrėjo. Dar sunkiau pasidarė, kai mama nesutiko eiti nuo savo žemės, keltis iš vienkiemio į Uoginius, kur buvo plečiama kolūkio gyvenvietė. Kolūkio valdų tapome apsupti iš visų pusių, be savo ganyklos. Joje kolūkio arkliai ganėsi. Karvutę po krūmus ganydavome, kad išlaikytume. Bulvės ir lašas pieno padėjo išgyventi. Dabar visi gerai gyvename tik per savo darbštumą“, – kalbėjo Marija.

Ji dirbo kranininke, vairuotoja. Vėliau baigė buhalterės kursus, kad tik turėtų daugiau specialybių ir didesnes galimybes įsidarbinti. Dirbo Panevėžyje parduotuvėje „Bičiulis“ pardavėja-kasininke. Visi aštuoni vaikai rado savo vietą, įsikūrė savarankiškai. Pas mamą suvažiuodavo bulvių nukasti, prišienauti. Ši vieta juos ir dabar tebetraukia, ypač mieste gyvenančius.

Pasak Marijos, gerai, kad Alfreda turi automobilį. Tai pavėžėja, kur reikia. Aplanko jos seseris, gimines, artimųjų kapelius Uoginių kapinaitėse už koplyčios. Be automobilio sulaukus garbaus amžiaus jau būtų prapultis. Iki autobusų stotelės Geležiuose reikėdavo kulniuoti 6 kilometrus.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad Tebešiūnai (Tobijašiūnai) kaip atskira vietovė susiformavo XIX a. Uoginių bajorkaimio žemėje. Užusienis tokiu pavadinimu minimas 1865 metais. Kartais vadintas net bajorkaimiu.

Tebešiūnai 1906 metais priskirti Antašavos parapijai. Tada buvo 17 gyventojų. Įsisenėjimo teise 1912 metais Motiejui Brazdžiūnui pripažinta 19,05 dešimtinių žemės. M. Brazdžiūnas turėjo žemės ir Žižmariškyje. 1929 metais skirstant į vienkiemius Uoginių kaimą M. Brazdžiūno įpėdiniams skirta 21,44 ha žemės, Vincui Peleckiui – 23,23 ha. 1959 metais kaime buvo Alfonso Brazdžiūno, Vinco Peleckio, Felės Jackevičienės, Jono Vanago, Onos Klingienės, Liudo Pečiulevičiaus, Justino Pečiulevičiaus, Fabijono Goštauto namų ūkiai. Iš viso 27 gyventojai. Kolūkio laikais pastatytas fermų kompleksas.

1970 metais buvo 9, 1979 metais – 18, 1989 metais – 12, 2001 metais – 7, 2011 metais – 6 gyventojai.

Reklama
Komentuoti

Komentarai

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *









Reklama
Reklama
Į viršų