SPEKTAKLĮ APIE VERONIKĄ ŠLEIVYTĘ KURS IŠSKIRTINIŲ TALENTŲ KOMANDA

Žygis ratu su pievų gėlėmis rankose, akimirkų nuotraukoje atkartojimas ir jausmingų meilės laiškų skaitymas prie stalo. Visa tai – vizualizuotos dailininkės, fotografės Veronikos Šleivytės kūrybos ir archyvinių dokumentų meninio tyrimo vaisių užuomazgos, kurias po dešimties Kupiškyje praleistų dienų pristatė režisierė Eglė Švedkauskaitė ir jos kūrybinė komanda.

Šios pievų gėlės renginio dalyviams dalytos ne tik pasigrožėti, bet ir tam, kad pajaustų menininkės Veronikos Šleivytės dvasią. Tai gėlės, skintos iš V. Šleivytės gimtinės – Viktariškių kaimo – laukų.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Pamilo iš nuotraukų

Pasak režisierės, šie eksperimentiniai kūrybiniai sprendimai yra būsimo spektaklio „Žiūrėdama viena į kitą“ fragmentai. Spektaklis skirtas moteriško žvilgsnio perspektyvai vizualiuosiuose menuose, pabaigtą jo variantą žadama pristatyti rudenį. Įdomiausia tai, kad į spektaklio fragmentų kūrimą buvo įtraukti ir renginio dalyviai.

„Žiūrovas performansui yra būtinas. Savo darbuose labai mėgstu megzti dialogą ir noriu paneigti stereotipą, kad tai neva yra ne kiekvienam suvokiamas menas. Jokiu būdu“, – sakė E. Švedkauskaitė.

Režisierė Eglė Švedkauskaitė laikoma viena perspektyviausių jaunosios kartos režisierių Lietuvoje.

Kodėl spektaklio kūrimui pasirinkta būtent Veronikos Šleivytės asmenybė? Režisierė teigė, kad pirmiausia ją pamilo iš… nuotraukų. V. Šleivytės nuotraukos yra aukšto meninio lygio, ją galima lyginti su kitomis ryškiomis to meto Europos ar Jungtinių Amerikos Valstijų moterimis fotomenininkėmis. Nuotraukos labai daug ką byloja ir apie jos pačios asmenybę.

„Veronika – kaip mitas. Tai kompleksiška ir ekscentriška asmenybė. Labai gera kurti apie moteris menininkes. Jos ne ką prastesnės ar net lenkia menininkus vyrus. Svarbu ir tai, kad V. Šleivytė buvo homoseksuali, tai anuomet buvo smerktina. Tai labai papildo jos biografiją, negalima šio fakto nutylėti ar ištrinti. Taip daryti nereikėtų ir dėl to, kad kyla nacionalistinė banga, kuri mane asmeniškai gąsdina. Noriu apie šią problemą kalbėti, o mano išraiškos priemonė yra menas“, – tvirtino jaunosios kartos režisierė. Ji džiaugėsi, kad visi performanso dalyviai-žiūrovai be išimties labai nuoširdžiai įsijautė į savo vaidmenį, t. y. tiesiog buvo savimi.

E. Švedkauskaitė laikoma viena perspektyviausių jaunosios kartos režisierių Lietuvoje. Labiausiai ją išgarsino spektaklis „Žmogus iš žuvies“, už kurį režisierė nominuota Auksiniam scenos kryžiui kaip geriausia jaunoji menininkė.

Susirinko neeiliniai talentai

Kartu su režisiere į Kupiškį atvyko ir V. Šleivytės asmenybę tyrinėjo kūrybinė komanda. Didžioji dalis jų liepos 1–10 dienomis buvo apsistojusi Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos bendrabutyje.

Nuotrauka iš susitikimo su kūrybine grupe. Iš kairės – aktorės Elžbieta Latėnaitė ir Eglė Gabrėnaitė, režisierė Eglė Švedkauskaitė, aktorė Justina Mykolaitytė, dramaturgė Monika Baranauskaitė bei prodiuserė ir projektų vadovė Giedrė Bagdžiūnaitė.

Tai žinomi teatro ir televizijos veidai – teatro ikona tituluojama aktorė Eglė Gabrėnaitė, taip pat jaunosios kartos aktorės Justina Mykolaitytė ir Elžbieta Latėnaitė, dramaturgė Monika Baranauskaitė, prodiuserė ir projektų vadovė Giedrė Bagdžiūnaitė. Spektaklio fragmentus filmavo videomenininkė Ieva Kotryna Skirmantaitė. Kūrybinei komandai priklauso, bet liepos 9 dienos renginyje nedalyvavo kompozitorė Agnė Matulevičiūtė, šviesų dailininkas Julius Kuršys ir dailininkė Ona Juciūtė.

Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Jūra Sigutė Jurėnienė džiaugėsi, kad nerti į kūrybinius tyrinėjimus Kupiškyje susirinko išskirtinių talentų būrys. Antai, pavyzdžiui, I. K. Skirmantaitė baigė kino specialybę Prancūzijoje, dirbo su garsiais menininkais ir yra žinoma kaip režisieriaus Andriaus Blaževičiaus vaidybinio filmo „Šventasis“ aktorių atrankos režisierė, o G. Bagdžiūnaitė Italijoje studijavo teatro kritiką, ten prodiusavo įvairius spektaklius.

Akimirka iš eksperimentinio performanso tarytum atkartoja dailininkės, fotografės Veronikos Šleivytės ir jos mylimosios ispanės Lauros nuotrauką.

„Šis spektaklis yra modernus. Sinergija išskirtinė, labai bendralytė, bendruomeniška. Ir tas nuotraukos atkartojimas – lyg pati Veronika būtų palinkusi“, – komplimentų negailėjo J. S. Jurėnienė.

Toji nuotrauka, kurioje V. Šleivytė kadaise nusifotografavo su mylimąja ispane Laura, parinkta neatsitiktinai. Ši nuotrauka pateko į rinktinę trijų šimtų fotografijų knygą, kurioje – visos pasaulio moterys fotografės.

Spektaklio fragmentus filmavo videomenininkė Ieva Kotryna Skirmantaitė. Kūrybinei komandai priklauso, bet liepos 9 dienos renginyje nedalyvavo kompozitorė Agnė Matulevičiūtė, šviesų dailininkas Julius Kuršys ir dailininkė Ona Juciūtė.

Rezidencijos dienomis tarpdisciplininiai meno kūrėjai ne kartą lankėsi V. Šleivytės gimtoje sodyboje Viktariškių kaime ir liko pakerėti. Apsilankymai sodyboje padėjo labiau įsijausti, įsigilinti, ką mėgo garsioji dailininkė, pajusti jos dvasią. V. Šleivytė buvusi labai vaišinga, tad gimė idėja performanso metu žiūrovus susodinti prie didelio stalo.

Liepos 9 dieną Kupiškio kultūros centre pristatyti režisierės Eglės Švedkauskaitės spektaklio „Žiūrėdama viena į kitą“ fragmentai. Performanso dalyviais tapo patys renginio žiūrovai, o visas spektaklis bus pristatytas rudeniop.
Autorės nuotraukos

Ji labai mėgo gėles – jas tapė ir su jomis fotografavosi, tad performanso dalyviams buvo dalijamos Viktariškių pievose augančios gėlės. Kokių dar detalių, išduodančių apie menininkės asmenybę, rado, kūrybinės komandos nariai tikino iki galo neatskleisiantys – tegu iki rudenio būna siurprizas.

Žadama, kad spektaklis „Žiūrėdama viena į kitą“ Kupiškyje bus pristatytas netgi anksčiau nei „Sirenų“ teatrų festivalyje Vilniuje.