Mirabelis – kaimas Kupiškio seniūnijoje ir parapijoje, nuo Kupiškio 5 kilometrai į rytus, Kupos dešiniajame krante, prie kelio Kupiškis–Naiviai.
Gretimi kaimai yra Plundakai, Kuosėnai, Dvaramiškis, Čiovydžiai.
2001 metais čia buvo 17 gyventojų. Seniūnijos duomenimis, šiandien Mirabelyje gyvenamąją vietą yra deklaravę 15 gyventojų.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Dvarvietės paieškos
Mirabelio kaime apsilankėme vieną birželio rytą. Pirmiausia čia pasitiko, matyt, varliauti pakilęs gandras iš savo lizdo aukštame medyje prie keliuko. Šiek tiek pavažiavus toliau ūksmingų medžių alėja pamatėme ir kitą gandralizdį, kurio šeimininkas niekur nesiruošė skristi. Stovėjo ant vienos kojos, galvą po sparnu pakišęs, lietų pranašavo. Išties netrukus pradėjo krapnoti. Aplinkui dairėmės, kur to Mirabelio dvaro būta. Be šimtamečių medžių abipus keliuko ir seno pastato akmenų sienomis, jokių kitų dvariškumo pėdsakų neaptikome. Tik akį traukė gražiai tvarkoma ne viena sodyba.
Vienas iš Mirabelio kaimo gandralizdžių.
Žmonių radome prie fermos kaimo gale. Čia sutikome ir Kazimierą Plevoką, vieną iš pieno ūkio savininkų. Vyras sakė, kad laukia atvažiuojant pienovežio.
Pasak jo, Mirabelyje apie 1970 metus statyti beveik visi šio kaimo namai. Čia žmonės kėlėsi iš aplinkinių vienkiemių einant melioracijai. Prieš tai čia buvęs tuščias laukas. Dievo upelis tekėjo, dabar melioracijos grioveliu virtęs.
Kolūkis maždaug 1958 metais Mirabelyje fermą pastatė. Ten laikytos ir karvės, ir kiaulės. Veislines telyčias kolūkis iš pradžių laikė dvaro tvartuose. Prastai prižiūrimi tie dvaro pastatai sugriuvo. Buvo moliniai. Kai stogai nuiro, tai ir sienos nebeatlaikė.
Vėliau telefonu kalbinta Gražina Plevokienė papasakojo, kad kolūkio laikais statyta ferma, kurioje šiandien jie šeimininkauja, yra buvusiose Mirabelio dvaro valdose. Iš senųjų jo pastatų telikęs akmeninis dvaro svirnas.
Išlikęs Mirabelio dvaro svirnas.
Autorės nuotraukos
Pastatas dabar bešeimininkis ir griūvantis. Žinoma, kad šiame dvare yra tarnavęs latvių rašytojas Janis Rainis. Net kartą ekskursija iš Latvijos ta intencija buvo čia atvažiavusi svirno pasižiūrėti.
Greta kaimo stūkso ir Mirabelio piliakalnis – gynybinė tvirtovė. Sakoma, kad jį kepurėmis vergai sunešė.
Šiek tiek toliau nuo fermos kaimo gale dar stovi ir vienas namukas iš senųjų laikų. Dabartiniai savininkai jį atnaujino, bet viduje paliko seną išplanavimą. Dar vienoje sodyboje yra arkos tipo, raudonų molinių plytų rūsių liekanos.
Gaila, bet šių sodybų šeimininkų namuose tą dieną neradome ir negalėjome iš arčiau pamatyti tų dvaro gyvavimo ženklų.
Čia gyvena gandras Jonas
Vėliau pasukome į šio kaimo vienkiemį, įsikūrusį visai šalia ant kalniuko.
Čia mus svetingai priėmė Danutė ir Pranas Stašiai. Pasirodo, atvažiavome į tą kiemą, kur kartu su kitais naminiais paukščiais jau antri metai gyvena gandras, kurį šie žmonės priglaudė radę sužeistu sparnu ir koja prie savo sodybos. Apie tą paukštį jau rašėme.
Mirabeliečiai Danutė ir Pranas Stašiai į gyvenimą žvelgia optimistiškai. Jų kiemas pilnas gyvūnų.
Danutė papasakojo, kad čia su vyru apsigyveno 1968 metų gegužės mėnesį po vestuvių. Su vyru susipažino dirbdama Salamiestyje. Yra kilusi iš Girvalakių kaimo, Čereškaitė.
„Salamiestyje melžiau karves, o Pranas buvo gretimo Biržų rajono kolūkio mechanizatorius. Gyveno Gumbeliuose. Jo tėviškė irgi Biržų rajone, Čypėnų kaime prie Kupiškio rajono ribos.
Stašių globotinis gandras Jonas gerai sugyvena su naminiais paukščiais ir pas savo gentainius nenori grįžti.
Ši sodyba anksčiau priklausė Katelėms. Katelienės vyras gyveno Amerikoje. Jis pasikvietė žmoną pas save. Katelienė sodybą pardavė kolūkiui ir išvažiavo į Ameriką, o mes iš kolūkio nusipirkome ją pusiau su Prano motina. Dabar kitame trobos gale gyvena vyro brolis Rimas. Prie namų buvo didelis kolūkio sodas.
Aš dvidešimt septynerius metus dirbau fermoje melžėja, o Pranas iš pradžių prie gyvulių, vėliau penkiolika metų buvo fermos mechanikas, prižiūrėdavo melžimo linijas. Ferma, kur mes darbavomės, buvo Aukštupėnuose.
Vietiniai žmonės išmirę. Mirabelio sodybų gyventojai ne kartą keitėsi. Dabar iš miesto yra atsikrausčiusių. Naujų žmonių nebepažįstu. Kitur išsikraustė gyventi buvusi fermos vedėja Aldona Pranckevičienė. Su ja dažnai pasikalbu telefonu. Su Gražina Plevokiene teko kartu dirbti. Tuo metu ji buvo kolūkio zootechnikė-selekcininkė. Su ja ir dabar pabendraujame. Vis dėlto tas bendravimas su kitais, ypač man, kai sunkiai vaikštau, yra ribotas.
Ožys Margis tikra Stašių ūkio puošmena.
Daržų nebesodiname. Sveikata nebeleidžia tais darbais užsiimti. Jei ko prireikia mieste nusipirkti, tai vyras nuvažiuoja.
Labai mėgstu gyvūnus. Kai išėjome į pensiją, tai su Pranu ūkininkavome. Laikėme keturias karves, du tris arklius, visokių paukščių. Karvių seniai atsisakėme. Arklį tik prieš dvejus metus pardavėme. Dabar mūsų kiemas pilnas paukščių – vištų, žąsų, ančių, viščiukų, kalakučiukų. Tarp jų ir minėtas gandras Jonas, kuris pasveikęs ir išleistas į laisvę, niekur nenorėjo iš sodybos eiti. Taip ir liko. Labai mėgsta dešrą. Su kitais naminiais paukščiais gerai sugyvena. Į savo gentainius, nusileidusius ant trobos stogo, tik iš tolo pasižiūri ir tiek.
Jį iš ganyklos šeimininkas parsivedė į kiemą.
Nuo lapių apsiginti padeda keli šunys. Yra ir katė. Turėjome ožką. Net keturis litrus pieno duodavo. Man pasidarė labai sunku ją melžti. Neseniai atidaviau kitiems žmonėms. Liko ožys Margis. Laikome dėl gražumo. Žolės aplink į valias. Būtų nuobodu, tuščia be paukščių klegesio, šunų lojimo. Buvome visą gyvenimą ūkiškai gyventi įpratę. Kitaip neišeina, kol nors kiek jėgų dar esama. Kartais į sodybą pasižiūrėti gandro, ožio užsuka ir visiškai nepažįstami žmonės, matyt, iš kitų apie juos nugirdę, fotografuoja“, – džiaugėsi pašnekovė.
Moteris jaučiasi laiminga, kad sulaukia ir saviškių dėmesio. Aplanko anūkė Jurgita ir anūkas Dainoras su vaikais. Tai jau mirusios vienintelės jos dukros Aldonos vaikai. Danutė turi ir septynis proanūkius.
Atminties kodas
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Alvydas Totoris ir Vidmantas Jankauskas rašo, kad dar iki Valakų reformos, XVI a. pirmos pusės, kur dabar yra Mirabelio kaimas, buvo Tadavėnų laukas, kuriame gyveno bajorai, atliekantys karinę tarnybą.
Tadavėnų lauko bajorai 1563 ir 1565 metais skundėsi, kad per Valakų reformą neteisėtai paimtos jų žemės. Ta skriauda atitaisyta 1574 metais.
1605 metais minimas Adomui Žolkevskiui priklausęs Kuosėnų dvaras. Neaišku, kada atsirado dvaro pavadinimas Tadavėnai.
Tadavėnų dvaro savininku 1686 metais vadinamas Kazimieras Daugėla.
XVII a. gale dvaras atiteko Tyzenhauzams, kurie jau iš anksčiau valdė Slavinčiškį. 1690 metais Tadavėnai minimi Kupiškio bažnyčios krikšto metrikų knygose. Krikštytas Petro ir Ievos sūnus Jurgis.
Liaudiškas dvaro pavadinimas Atadavanai išliko iki XIX a. pabaigos.
1744 metais minima Tadavėnų karčiama.
Nuo 1742 Kupiškio bažnyčios metrikų knygose jau minimas ir naujas pavadinimas Mirabelis.
1790 metais Mirabelio dvaras su Skapiškio palivarku vadinamas Pasolės seniūno Šv. Stanislovo ordino kavalieriaus Ignoto Tyzenhauzo valda. 1802 metais priklausė Rokiškio grafui Juozapui Tyzenhauzui. 1916 metais Mirabeliui priklausė 172 baudžiauninkai iš Slavinčiškio, Juodpėnų, Šimiškių, Mikiškių, Narbutėlių, Laukelių kaimų. Iki 1823 metų Mirabelis priklausė grafui generolui Ignotui Tyzenhauzui, iš kurio dvarą įsigijo Prancūzijos piliečiai grafai Šuazeliai de Gufjė. 1834 metais grafienės Šuazel Mirabelio dvare buvo 7 karčeminiai, 95 valstiečių ir 15 trobelninkų dūmai (ūkiai).
Dvaro sodyboje tada buvo medinis gyvenamasis namas ant mūrinių pamatų, su gonkeliais iš 9 kolonų, plytų mūro, čerpėmis dengtas bravoras, prie bravoro pristatyta medinė salyklinė, taip pat jaučių šėrykla. Netoli ir jaučiais varomas malūnas iš apvalių rąstų ir dengtas šiaudais, aplink kvadratinį kiemą sustatyti mediniai ant aukštų mūrinių pamatų diendaržiniai tvartai, jiems iš priekio arklidė ir vežiminė, medinis kluonas avižoms, 3 daržinės, iš plytų mūrytas rūsys, šalia jo ledainė, o prie jos kalkių degykla, sena medinė, dviaukštė sūrinė su galerija, 2 šuliniai.
Prie bravoro šulinio buvo iškastas griovys, kitas griovys priešais namą, dešinėje nuo įėjimo. Buvo du sodai: vienas prie namo, o kitas didžiajame darže. Abiejuose soduose buvo 114 medžių ir 3 daržai.
1861 metais grafai Šuazeliai Mirabelyje valdė 312 baudžiauninkų ir 6120 dešimtinių žemės. 1898 metais dvarą nuomojosi Anupras Kosarskis. Iš viso (su tarnais) dvare buvo 59 gyventojai. Spaudos draudimo metais dvare darbavosi daraktorė Ramanauskaitė. Einant frontui 1915 metais Mirabelyje sudegė 2 namai. 1919–1954 metais Mirabelis priklausė Kuosėnų seniūnijai (apylinkei). 1920 metais dvaras priklausė grafo Aleksandro Šuazelio de Gufjė palikuonims. 1923 metais dvare buvo 7 kiemai, 37 gyventojai. Vienkiemyje 1 ūkis ir 7 gyventojai.
Matininkas Pranas Pilipauskas, vykdydamas 1926 metais Mirabelio dvaro likvidaciją, atribojo dvaro centrą, kuris užėmė 93,81 ha. Šis plotas padalytas į tris pardavimui skirtus sklypus. Sodyboje tada buvo 13 pastatų.
Ponų gyvenamasis namas greičiausiai buvo statytas XIX a. antrame ketvirtyje. Tai buvo liaudiškajai tradicijai artimas pastatas, stačiakampio plano, dengtas keturšlaičiu stogu. Namas sugriuvo kolūkio laikais.
1934 metais dvaro sklypus įsigijo Petras Šilaika (332,07 ha), Vladas Katelė (28,51 ha). Iš šio sklypo atskirtas 4,26 ha sklypas mokyklai. Prie šių ūkių glaudėsi jau anksčiau parduotoje žemėje įsikūrę Mirabelio vienkiemiai: Jono Kuliuko, Adelės Mikolaitienės, Viktoro Kavoliūno, Kazio Jonuškos. 1933 metais sudarytas grafo Gabrieliaus Šuazelio de Gufjė likusio dvaro centro planas.
Katelių sodybai atminti pastatytas koplytstulpis.
1942 metais kaime buvo Henriko Skukausko, Albino Mykolaičio, Jono Kuliuko, Petro Šilaikos, Kazio Baltrūno, Kazio Vaitiekūno, Jono Šlapkausko, Boleslovo Vilčinsko, Vytauto Dubrindžio ūkiai. Iš viso 39 gyventojai. 1947 metais gruodžio 25–26 dieną karinės čekistų operacijos metu Jono Kuliuko namuose užklupti 2 partizanai: Aleksas Daukas-Onytė nušautas, o Jonas Tamošiūnas-Trockis suimtas. Ryšininkas J. Kuliukas su dukra Filomena 1947 metais suimti, kalinti Magadane, grįžo 1957 metais.
1949–1963 metais Mirabelis priklausė „Aušros“, 1963–1992 metais „Piliakalnio“ kolūkiams. 1959 metais kaime buvo Apolonijos Morkūnienės, Henriko Skukausko, Vytoldo Dubrindžio, Povilo Navalinsko, Manuelės Kuodienės, Kazio Vaitiekūno, Adelės Katelienės, Petro Zolubo, Albino Mykolaičio namų ūkiai. Iš viso 17 gyventojų.
1979 metais buvo 20, 1989 metais – 16 gyventojų. Iš Mirabelio kilęs kariškis Vincentas Ruseckas.
1935 metais užrašyti šie vietovardžiai: Dievo upelis, Mirabelio piliakalnis, krūmai Raistas, Mirabelio vienkiemis, upelis Skodinys, Žvėrynas (ariamoji žemė ir vienkiemių sodybos).
