Ramūnas ČIČELIS
Žurnalistas, rašytojas
Prieš kelis mėnesius dalyvavau susitikime su vienoje iš Lietuvos rinkimų apygardų išrinktu naujo Seimo nariu. Pasiteiravau jo, kokia yra naujos jo darbovietės patirtis. Atsakymas iš dalies nustebino ir privertė pagalvoti apie bent kelis Lietuvos politinio gyvenimo aspektus. Parlamentaras man tada kalbėjo, jog Seime yra keli ar keliolika jo kolegų, kuriems tikrai praverstų psichoanalitiko paslaugos. Antra vertus, mūsų, visų piliečių, atstovybėje Vilniuje, pasak mano pašnekovo, darbuojasi keli ar keliolika labai šviesių, protingų, išmintingų ir išsilavinusių žmonių.
Visi kiti Seimo nariai – niekuo neišsiskiriantys, iš esmės padorūs piliečiai, neturintys nei kuo labai pasigirti, nei labai verti juos peikti.
Apibendrindamas savąjį svarstymą, mano kalbintas parlamentaras pasakė, kad panašios charakteristikos būdingos ir visai Lietuvai: mažuma išsišokėlių, mažuma intelektualių žmonių ir daug vidutinių piliečių.
Tokia minčių eiga man pasirodė logiška ir net simetriška – kokie esame, tokius Seimo narius ir išrenkame. Padėtis komplikuojasi tuomet, kai jau kelis mėnesius po pastarojo Seimo rinkimų įsiklausau į protestuojančių žmonių balsus. Pasitikėjimas Parlamentu Lietuvoje yra tikrai menkas. Per praėjusią kadenciją būta tikrai daug nepatenkintų valdžia žmonių, dabar jų – dar daugiau.
Taigi, visiškai pagrįsta būtų klausti, kaip randasi tokia disproporcija tarp daugumos rinkėjų teigiamo savęs vertinimo ir išrinktų Seimo narių kritikos. Visi esame girdėję iki banalumo nusibodusią frazę: kokie esame, tokius ir išrenkame. Matyt, problema yra ne Seimo narių darbas, ne vieno ar kito įstatymo projekto keliamos aršios ir net padorumo ribas peržengiančios diskusijos. Didysis kazusas yra ne tai, kokia yra valdžia, o tai, kokie žmonės ją renka.
Ne vienerius metus įvairiomis progomis vis pabrėžiu, kad Lietuvoje dauguma žmonių nėra psichologiniai individai: nemaža mūsų dalis esame nelinkę mintimis svarstyti savo elgesio priežastis, pasekmes, kompleksus, traumas ir kitus gana sudėtingus dalykus. Paprasčiau yra plaukti pasroviui.
Tokios nuostatos laikydamiesi, gyvename šalyje, kurioje masinė psichinė sveikata ir psichologinis klimatas tikrai nėra palankūs žmonėms.
Kai prieš du dešimtmečius keliavau po Pietų Italiją, ten sutiktas albanų kilmės Neapolio universiteto politologijos studentas Nikolinas Pepkolanas, iš manęs pirmą kartą išsamiau išgirdęs apie Lietuvą, apie mūsų šalį pasiteiravo ir savo profesorių. Atsakymas buvo teisingas, bet nuliūdino: pasak akademikų, Lietuva bent tuo laikotarpiu išgyveno kolektyvinę potrauminę būseną, kurios priežastis, aišku, buvo sovietinė okupacija. Manau, ir iki šiol būtų gana pagrįsta sakyti, jog Lietuvos visuomenėje gyventi dažnam piliečiui nėra paprasta, lengva ir gera.
Be masinių psichologinių būsenų, kurios neabejotinai daro įtaką ir valdžiai, ne mažiau svarbu yra tai, kad Lietuvoje trūksta ne tik giliau save ir savo socialinius santykius suvokiančių žmonių, bet ir ką nors apie politiką nutuokiančių rinkėjų.
Prezidentą liaudis pasirenka pagal kandidato temperamentą, viešąją laikyseną ir viešųjų ryšių produkciją.
Seimas nuolat renkamas pagal protesto ir vadinamosios švytuoklės principą. Apie konkrečias ir tikrai pamatuojamas kandidatų kompetencijas mąsto mažuma. Tiesiog rinkėjai savo kandidatų biografijose atpažįsta tik tai, kas būdinga pačiam elektoratui. Būtent todėl, oponuodamas savo kalbintam Seimo nariui, sakyčiau, kad, kaip parodė ir pastarieji mėnesiai, Lietuvos masės yra gūdžiai tamsios ir neretai išugdžiusios tik savo gamtinius duomenis: refleksus, primityvias emocijas ir stiprią neapykantą arba euforiją. Bene vienintelė tokios liaudies politinės kultūros forma yra protestas. Parėkauti, pamosuoti transparantais ir plakatais yra galutinis tikslas ir siekiamybė. Apie jokias kitas civilizuotas politinio veikimo formas šiuo atveju kalbėti, deja, netenka.
Politinis Lietuvos individas ir jo formavimasis galėtų prasidėti nuo žmogaus suvokimo, kad politikoje visi mes dalyvaujame kasdien: nuo perkamų maisto produktų pasirinkimo, santykių su kaimynais, giminaičiais, draugais ir kolegomis iki galutinės formos – rinkimų. Iš tiesų, politika yra daug rūpesčių sukeliantis reiškinys – nuolat reikia rūpintis savo asmeniniu ir draugijos gyvenimu.
Kažin, kas iš protestuoti linkusių žmonių sutiktų priklausyti politinei partijai ar bent draugijai, į kurią susiburiama pagal interesus?! Tol, kol patys nepradėsime kelti didesnių ir ambicingesnių reikalavimų pirmiausia sau patiems ir sąmoningai kasdien dalyvauti politikoje, tikėtis bendros padėties permainų Lietuvoje bus tiesiog nepagrįsta ir nelogiška.
Tapsmą politiniais individais ir sau, ir kitiems linkėčiau pradėti nuo paprasto klausimo prekybos centre: ar man tikrai reikia šio plastikinio maišelio? Pasirinkimas atveria plačias mąstymo perspektyvas, už kurias labiau visuotinis yra tik religinis ir kultūrinis žmogaus gyvenimas.
Unsplash nuotrauka
